„Respublikos“ žurnalistui Rimvydui Stankevičiui už poezijos knygą „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ paskirta šių metų Jurgos Ivanauskaitės literatūrinė premija.
Parengė Danutė ŠEPETYTĖ
J. Ivanauskaitės kūrybos paveldo centro direktorė Ramunė Sakalauskaitė sakė, kad komisijos, kuriai vadovavo poetas Vytautas Rubavičius, valia R. Stankevičiaus knyga nurungė kitas dvi pretendentes – Aušros Matulevičiūtės romaną „Ilgesio kojos“ ir Mariaus Ivaškevičiaus dramą „Mistras“: „Džiaugiuosi, kad visos mūsų premijos, tiek pirmoji, skirta rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei, kurios knyga buvo išrinkta metų knyga, tiek antroji, skirta Renatai Šerelytei, savo kūriniu sulaukusiai tarptautinio pripažinimo, buvo labai sėkmingos. Tikimės, kad ir atvejis su Rimvydo knyga bus toks pat. Jo kūryba išsiskiria poezijos sraute ir giliai kabina. Matyti, kad R. Stankevičius yra geras poetas, su kuriuo Jurga, būdama gyva, turėtų apie ką padiskutuoti“.
Anot literatūros kritiko Valentino Sventicko, poezijos knyga „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ savaip pratęsia 2008 metų eilėraščių rinkinį „Laužiu antspaudą“, kupiną įtampos, vedantį į dvasios slaptavietes. Jo nuomone, penktajame poezijos rinkinyje R. Stankevičius realizuoja drąsią kūrybinę užduotį – šiuolaikinėmis sąlygomis vėl suteikti poetiniam žodžiui burtažodžio, užkalbėjimo galią. Poeto kūryboje juntami bibliniai, senojo meno motyvai, jų sąsajos su dabartimi artimi Jurgos Ivanauskaitės kūrybos dvasiai.
Viktorija Daujotytė: gana sąžininga knyga
- Kokie žodžiai randasi pirmiausia, pagalvojus apie poetą R.Stankevičių? – paklausėme literatūros tyrinėtojos profesorės Viktorijos Daujotytės.
- Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad Rimvydas yra geras poetas, sugeba parašyti gerą eilėraštį. Toliau sakyčiau, kad jis yra dėmesingas kitiems, seka literatūrą ir nebijo, nevengia, negaili kitam, ką nors svarbesnio padariusiam, pasakyti gero žodžio. Na, o toliau prisiminčiau, kad Rimvydas buvo mano studentas...
- ...ir, regis, nelabai drausmingas...
- (Juokiasi.) Tai nėra labai svarbu dabar, žinoma. Drausmė, kaip ir kiti tokie dalykai, praeina, bet aš prisimenu daug gražių šviesių momentų, prisimenu, kad jis susidomėjo Jonu Biliūnu po paskaitos ir kad mes apie tai kalbėjome. Tokiems jauniems žmonėms tai nėra būdinga savaime. Kiekvieną kartą, kai taip atsitinka, tokį žmogų įsidėmi jau iš to. Tiesiog beveik signalas: jei jaunas žmogus domisi klasika, domisi praeitimi, galima tikėtis, kad jis eis į ateitį. Ateitis yra labai susijusi su praeitimi. Jeigu neatsiranda dėmesio praeičiai, tai žmogui ir dabartyje, ir ateityje bus seklu. Tiesiog nebus gylio. O Rimvydas tą gylį turi. Aš nuoširdžiai sveikinu jį, gavusį premiją, manau, kad tai labai teisingas žingsnis, ir tikiuosi, kad apie Rimvydą mes dar kalbėsime ne kartą.
- Jūsų nuomone, tai brandžiausia Rimvydo knyga?
- Aš pati nežiūriu į poeto kelią taip, lyg jis eitų laipteliais nuo žemesnio ant aukštesnio, nuo aukštesnio ant dar aukštesnio. Poeto kelias greičiau yra toks - kartais žemyn, kartais aukštyn. Vienais eilėraščiais ši knyga yra aukščiau, kitais – truputį žemiau. Nenorėčiau teigti, kad tai yra brandžiausia, kad Rimvydas neparašys dar ko nors įdomesnio, gilesnio... O galbūt ir sustos kuriam laikui, ir to nereikia bijoti. Ilgas ėjimas, ilga kelionė, bet man yra visiškai ramu pasakyti, kad tai yra gera knyga, įdomi knyga, gana gera poetinės meistrystės prasme, gana sąžininga knyga.
- Kaip reikėtų vertinti panašius kūrybinius apdovanojimus – kaip aktualiją, kaip talento žymę, kaip paskatą?
- Premijose yra ir dėsnių, bet yra ir atsitiktinumų. Reikia matyti ir viena, ir kita. Džiaugtis, kai jauti dėsnį, bet neliūdėti ir dėl atsitiktinumo. Premiją gali gauti žmogus, kuris nėra labai to vertas, bet gali atsitikti taip, kad negauna tas, kuris yra jos vertas. Na, reikėtų galvoti, kad čia yra toks ilgesnės distancijos reikalas. Tas, kuris gerai dirba, tyliai dirba, trokšta būti apdovanotas, tikrai bus apdovanotas. Mano gyvenimo patirtis maždaug tai sako. Kartą buvau truputį suklususi, kad Rimvydas nuliūdo negavęs premijos, kurios jis buvo vertas, tada tyliai pagalvojau: Rimvydai, būk kantrus. To jam nepasakiau, bet taip ir buvo: Rimvydas kantriai palaukė ir, atrodo, jau pradeda atsiimti tai, ko yra vertas. Bet ir to nereikia pernelyg sureikšminti, Rimvydas žino. Nereikia suteikti niekam didesnės reikšmės, negu ta reikšmė savaime yra. Na, o ši J.Ivanauskaitės premija yra ne valstybės, ne kokių nors ypatingų institucijų teikiama premija, o premija, teikiama iš pačios rašytojos dvasinių ir piniginių išteklių, iš jos bičiulių, jos sesers, iš jos motinos. Tai yra labai žmogiška premija, žmogiškasis premijos aspektas yra labai labai svarbus. Ji tarsi iš rankų į rankas atiduodama.
R. Stankevičius: malkų nebus per daug
Pastaruoju metu 38 metų „respublikonas“ poetas tiesiog vartosi pripažinimo šviesoje – prieš dvejus metus poezijos knyga „Laužiu antspaudą“ jam pelnė „Poezijos pavasario“ laurus, „Respublikos“ puslapiuose jau trylika metų spausdinama jo eseistika buvo įvertinta Lietuvos kultūros ministerijos premija, naujausioji, penktoji, jo poezijos knyga „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ – J. Lindės-Dobilo literatūrine premija...
- Šiandien esi vėl vainikuojamas – gal žinai burtažodį, lemiantį sėkmę? Ką manai apie užgriuvusių premijų gausą?
- Kiekvienam menininkui, net tiems, kurie verčiasi tik iš kūrybos ir išties šiurpiai skurdžiai gyvena, premijos visų pirma yra ne pinigai, o pagyrimas. Lyg dopingas kūrybingumui sudirginti – panašiai kaip malkos krosniai. Tai lyg pačių didžiausių kiekvieno poeto vilčių patvirtinimas: tave kažkas išties skaito; tave kažkas išties supranta; tavo kūryba kažkam netgi išties patinka. O kai tai kažkas patvirtina, jau nesunku sau pridurti: „Vadinasi, norėtų ir daugiau“.
Neseniai su žinomu šalies fotografu Ramūnu Danisevičiumi šnekėjomės apie šiuos dalykus ir abu sutikome, kad Lietuvoje daugybė išties gerų menininkų sutiktų slapčia grąžinti įteikėjams atgal visą visutėlę Nacionalinę premiją, kad tik ji oficialiai jiems būtų įteikta. Ir abu labai juokėmės, kad ir patys nebūtume išimtis... Taip pasijuokėme iš savosios tuštybės, tačiau pats jaučiu, kad toje tuštybėje slypi ir kažkas kūrėjui gyvybiškai svarbaus. Kas žino, kur yra riba tarp tikėjimo savimi ir tuštybės? Jei kūrėjas išties nori kurti visa jėga, jo tikėjimas savimi turi būti begalinis.
Todėl malkų šioje krosnyje niekada nebūna per daug. Be to, premijos – gana ryški nuoroda į knygas šiandienei, sakyčiau, lepiai ir tingiai skaitytojų publikai. Leidykla naują mano rankraštį priims tik tuomet, kai išleistos knygos bus išparduotos – o kas gi žino, ar apskritai bus...
- Ši J. Ivanauskaitės premija teikiama už kūrybinę drąsą. Kaip pats savo kūrybą sieji su drąsa ir su pačia J. Ivanauskaite, kurią, rodos, pažinojai ir asmeniškai?
- Su šviesaus atminimo J. Ivanauskaite artimiau bičiuliautis neteko – bendraudavau su ja kaip žurnalistas. Žinoma, kai kalbama apie drąsą ir apie Jurgą, pirmiausia prisimename jos drąsą, tiksliau pasakyčiau, netgi narsą galinėjantis su liga, tačiau... Nesakau, kad didesnė, tačiau man svarbesnė Jurgos drąsa ieškoti Dievo. Jos dievoieškos keliai, nuvedę į Tibetą, vėliau parvedę atgal į katalikybę. Drąsa klysti, drąsa iki galo būti nuoširdžiai, netgi savo abejonėse – štai kuri jos drąsa man labiausiai imponuoja. Svarbiausi iš man pasakytų Jurgos žodžių vis dėlto man išliks palyginimas apie elgetas. Ji sakė: „Ir Vilniuje, ir Tibete elgetos vienodai skurdūs, vienodai išalkę, vienodai nudriskę... Žinai, kuo jie skiriasi? Tibeto elgetos savąjį skurdą geba priimti ne kaip bausmę, o kaip dovaną“. Labai džiaugiuosi, jei dievoieškos drąsa bent šiek tiek į J. Ivanauskaitę esu panašus.
J. Ivanauskaitės literatūrinė premija
Jurga Ivanauskaitė – viena tų nedaugelio rašytojų, kuriuos galima be išlygų vadinti kultiniais. Ji viena ryškiausių ir neabejotinai pati populiariausia naujausių laikų lietuvių literatūros prozininkė. Po ankstyvos, sulaukus vos keturiasdešimt penkerių metų (2007 m. vasario 17-ąją), rašytojos mirties susibūręs J. Ivanauskaitės kūrybos paveldo centras drauge su rašytojos kūrybos leidėja leidykla „Tyto Alba“ įsteigė J. Ivanauskaitės 3000 Lt vertės kasmetę literatūrinę premiją „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“.
Ši premija skiriama rašytojams tik iki keturiasdešimt penkerių metų, taip siekiant įamžinti nedidelę, tačiau stulbinamai intensyvią ir produktyvią rašytojos gyvenimo trukmę. Kaip tik dėl to premija kasmet teikiama Knygų mugės renginiuose, kurių data preliminariai sutampa su rašytojos mirties metinėmis.
Šiemet ši premija teikiama trečią kartą – 2009-aisiais ja buvo įvertintas Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Silva Rerum“, pernai – Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“.
