Tuo metu, kai pasaulis ruošiasi pirmojo žmogaus skrydžio į kosmosą 50-mečiui, britų istorikas Gerardas DeGrootas nusprendė atverti žmonėms akis į tai, kad Jurijaus Gagarino skrydžio reikšmė yra stipriai pervertinama. „The Daily Telegraph“ straipsnyje profesorius tvirtina, kad J. Gagarino skrydis buvo niekam tikęs – sovietų valstybė veltui leido pinigus „pasirodymui“. Be to, Sovietų Sąjunga išprovokavo amerikiečius dar daugiau kainuojančiam propagandiniam žingsniui – skrydžiui į mėnulį.
Autoriaus manymu, 1960-ųjų pradžioje žmonija padarė reikšmingesnių atradimų kosmoso sferoje. Bet būtent dėl to, kad kosmose nebuvo žmogaus, jiems nebuvo suteikiama tokia reikšmė. J. Gagarinas pademonstravo principą, kuris iki šiol išlieka gyvybingu: tam, kad būtų atkreiptas dėmesys, būtinas žmogaus veidas.
Jo skrydis – tai galutinis smūgis JAV. Amerikiečiai didžiavosi savo technologijomis, manydami, kad modernizavimas žengia kartu su kapitalizmu. Tačiau rusai tokią nuomonę paneigė, taip pat labai sužavėjo neutralias šalis. Jie buvo pirmieji, kurie į kosmosą nusiuntė palydovą, pirmieji nusiuntė ir šunį, ir žmogų. Tokių įspūdingų Sovietų Sąjungos pasiekimų kosmose priežastimi tapo nesėkmės branduolinio ginklo gamyboje, tvirtina G. DeGrootas.
Esmė tame, kad sovietų atominės bombos buvo sunkesnės už tokio paties galingumo amerikiečių. Tai reiškė, kad raketos turėjo būti galingesnės už potencialaus priešo raketas. Sovietai greitai suprato, kad, jei galingas raketas, skirtas branduolinių užtaisų pernešimui, nukreipti ne pagal balistinę trajektoriją, o tiesiai į dangų, jos gali padėti pasiekti daugiau kosmoso sferoje.
Be to, iki J. Gagarino skrydžio JAV neturėjo jokios kosminės strategijos. Prezidentas Duaitas Eizenhaueris nenorėjo dalyvauti menkose kosminėse varžybose. Žmogaus siuntimą į kosmosą jis vertino kaip pernelyg sudėtingą ir brangų malonumą, neturintį jokios praktinės naudos. Jis net atsisakė NASA pasiūlymo siųsti kosmonautus į Mėnulį.
Johno Kennedžio patarėjai manė, kad žmogaus skrydis į kosmosą sulaiko mokslo ir technikos vystymąsi, reikalaudamas tiek daug resursų. Jie buvo teisūs, tvirtina G. DeGrootas, juo labiau, J. Kennedis žinojo, kad JAV bet kokiu atveju lenkia Sovietų Sąjungą palydovų technologijų srityje, ir dėti pastangas į žmogaus siuntimą į orbitą, kad būtų įrodytas pranašumas ir šioje srityje, atrodė nebūtina.
Šis sprendimas supykdė piliečius, kuriems reikėjo tokio herojaus, kaip J. Gagarinas, o ne besielių geležinių įrenginių, skraidančių aplink žemę. Dėl to J. Gagarino skrydį laikraščiai įvertino ne kaip sovietų sėkmę, o kaip amerikiečių nesėkmę. Tuo tarpu J. Gagarinas laimėjo vieną iš Šaltojo karo kovų. Neutralioms šalims Sovietų Sąjunga prilygo supervalstybei. JAV prestižas sumažėjo.
Viešai J. Kennedis demonstravo pasitikėjimą savimi, tačiau siaurame rate jaudinosi. „Mes galime juos bent kažkaip pavyti? Kas nors gali man pasakyti? Raskime ką nors, bent jau kiemsargį, kuris žinotų, kaip tai padaryti. Negali būti nieko svarbesnio!“ – šaukė jis.
Galų gale, patarėjai organizavo mėnulio programą. Ir jau 1961 metų gegužę J. Kennedis pareiškė, kad dešimtmečio pabaigoje Amerikos astronautai pasieks mėnulio paviršių ir sėkmingai grįš į žemę, kas ir įvyko 1969 metais, tačiau J. Kennedis to nesulaukė.
J. Kennedis negalėjo paaiškinti mėnulio programos būtinybės, tačiau vieną kartą jis atvirai atsakė į šį klausimą: „Jūs tikriausiai suprantate, kad aš norėčiau šiuos milijardus išleisti sveikatos apsaugai, švietimui ir socialinėms pašalpoms? Bet mes neturime pasirinkimo. Tautos prestižo klausimas per daug svarbus“.
Kalbėdamas su NASA administracija J. Kennedis atvirai prisipažino: visos pastangos turi būti sutelktos į tai, kad aplenktume rusus. Arba išvis neverta išmesti tokių pinigų veltui, nes manęs asmeniškai kosmosas nedomina“.
Taigi, J. Gagarino skrydis išprovokavo amerikiečius. Beje, būtent dėl to JAV nebekartojo skrydžių į mėnulį: jiems reikėjo tik to vienintelio skrydžio, kad būtų įrodytas JAV pranašumas.
(Iš viso Mėnulyje buvo 12 USA astronautų.
1969 liepos 20 Neil Armstrong ir Edwin „Buzz“ Aldrin
1969 lapkričio 19 Charles (Pete) Conrad, Alan Bean
1971 vasario 5 Alan Shepard, Edgar Mitchell
1971 liepos 30 James Irwin, David Scott
1971 balandžio 21-23 Charles Duke, John Young
1972 gruodžio 11-13 Harrison Schmitt, Eugene Cernan - Balsas.lt patikslinimas )
Ir iki šių dienų šalys dažniausiai vadovaujasi ne tiek praktine savo kosminių programų puse, kiek prestižo klausimais. Pavyzdžiui, D. Britanijos parlamento Kosmoso komiteto pirmininkas Filipas Lee pareiškė, kad didžiausia jo svajonė – brito skrydis į Mėnulį arba Marsą.
Tačiau G. DeGrooto manymu, pats laikas nutraukti rungtynes dėl prestižo ir susikaupti ties palydovų gamyba, kuri atneša daug daugiau naudos iš praktinės pusės.
