Jidiš nesirengia numirti
– Ar jidiš – mirštanti kalba? Ar esama entuziastų, kurie mokosi jidiš, kaip kad mokomasi hebrajų kalbos? – Balsas.lt paklausė J. Brento.
– Visi išsakyti dalykai teisingi. Jidiš kalba miršta. Ji gyvuoja. Ji yra stabili, ji nestabili. Yra entuziastų, kurie jos mokosi. Yra žmonių, kurie atmeta tai kaip atgyveną. Jidiš programos plėtojamos Izraelyje, Lenkijoje, Vokietijoje. Vien Amerikoje yra maždaug 200 mokymosi programų. YIVO institute yra studentų iš viso pasaulio.
Jidiš gyva chasidų bendruomenėse visame pasaulyje, kur ta kalba toliau vystosi. Už tų bendruomenių ribų tai mirštanti kalba, kurią palaiko tik entuziastai.
Yra jidiš pokalbių knyga, kur parašyta, ką reikia sakyti, kada atvykstama į viešbutį. Aš daug domėjausi, ar kur nors pasaulyje yra viešbutis, kuriame norint įsikurti reikia bendrauti tik jidiš kalba. Kiek žinau, tokio nėra. Bet gal viešbutis kada nors atsiras – gal Vilniuje, gal kurioje nors chasidų bendruomenėje.
Sunku pasakyti, kiek yra kalbančių jidiš kalba. Visame pasaulyje – gal milijonas. JAV vis dar išeina laikraščiai jidiš kalba. Yra žmonių, rašančių ta kalba eilėraščius.
Tačiau sunku įsvaizduoti, kad jidiš vėl bus tokia kalba, kokia buvo. Tai buvo bendruomenės kalba, ja kalbėjo žmonės nuo visuomenės aukščiausių laiptelių iki apačios – tą kalbą vartojo ir vagys, ir rabinai, ir vežikai, ir verslininkai. Viso to jau nėra. Kalba gyva, bet kultūra ir bendruomenė jos daugiau nebepalaiko.
– Įprasta sakyti, kad jidiš atsirado aškenazių bendruomenėse prie Reino maždaug Х a., paskui paplito po Centrinę ir Rytų Europą. Ar yra dar kokių nors įtikinamų jidiš kilmės teorijų? Pavyzdžiui, kai kas mano, kad jidiš atsirado Lenkijos miestuose, kur šnekamoji kalba buvo vokiečių – mat Lenkijos miestuose vokiečiai ilgokai sudarė nemažą miestiečių dalį.
– Dėl šių dalykų vis dar gyvai diskutuojama. Tačiau esama tam tikro konsensuso, kad jidiš veikiausiai atsirado prie Reino ir judėjo į rytus. Pradžioje tai buvo kalba su hebrajų ir aramėjų leksika, paveikta vokiečių kalbos sintaksės. Jidiš žodynas jokiu būdu nėra vien vokiškas. Prie pamatinio aramėjų bei hebrajų žodyno paskui prisidėjo slaviški žodžiai. Tai viena iš priežasčių, kodėl jidiš yra labai dinamiška. Kaip ir anglų kalba, tai yra daugelio kultūrų ir kontekstų mišinys. Vokiški žodžiai turi vienokį kontekstą hebrajų – kitokį, ypač, kada jie atliepia Biblijos kontekstams, kurie skiriasi nuo vokiškų žodžių kontekstų. Jidiš – labai spalvinga kalba tiems, kurie gali ją tinkamai vartoti.
– Lietuvių žargone vartojama nemažai jidiš žodžių – pavyzdžiui, bachūras, chebra.
– Įdomu. Nežinojau to. Jidiš padarė nemažą poveikį ir anglų kalbai. Kasdienėje, laikraštinėje anglų kalboje naudojama nemažai jidiš žodžių, apie kurių kilmę žmonės nenutuokia : pavyzdžiui, chutzpah – narsa, drąsa; meshuga – kvailas, beprotiškas; shlimazel – nevykėlis; shmendrik – idiotas ir taip toliau.
Chazarai? Kodel gi ne?
– Nuo jidiš kilmės galime pereiti prie Rytų Europos žydų kilmės klausimo. Ar čia esama neišaiškintų dalykų?
– Žinoma. Vyksta nepaliaujamos diskusijos apie kiekvieną Rytų Europos žydų gyvenimo aspektą. Ir jos nėra paprastos. Yra svarstymų apie chazarų vaidmenį, apie žydų migraciją iš Chazarų karalystės. Ir aš myliu chazarus. Visai neprieštarauju, kad tokia hipotezė keliama. Kodėl turėčiau? Manau, kad tai nuostabi idėja. Ar tai tiesa, ar ne – niekas nežino.
Niujorke lankausi pas kirpėją, kuri kilusi iš Uzbekistano. Ji sako, kad yra žydė, bet ne sefardų kilmės – ne iš Ispanijos, o tiesioginė chazarų palikuonė. Tai suteikia jai tarsi karališką statusą.
Yale universitete yra religijotyros profesorius. Šešių pėdų ir šešių colių aukštaūgis. Ypač gerai sudėtas atletiškas juodaodis. Jam derėtų žaisti amerikietišką futbolą. Jis man aiškino, kad gimė Ganos musulmonų šeimoje, bet būdamas 16 metų atsivertė į krikščionybę. Pasakiau jam – kitąkart tu praneši, kad tapai žydu. Jis atsakė, kad jo gentis atėjo iš Ugandos, ir būtent ta gentis turi kohenų, žydų kunigų luomo, genų. Jis atliko genetinį testą ir atrado kohenų genų.
Taigi kilmės klausimas: kas yra žydas ir ką reiškia būti žydu – yra sudėtingas.
– Kiek informatyvūs Rytų Europos žydų istoriniai šaltiniai, pavyzdžiui, kronikos, jei lygintume su nežydiškais šaltiniais?
– Jūs turite omeny tai, kas parašyta po Biblijos? YIVO institutas turi nemažai vadinamųjų pinkasų ar pinkasimų.
Tai yra rabinų teismų užrašai, kronikos, protokolai. Ir jie daug ką atskleidžia, pasako apie žydų gyvenimą pagal tai, kokios teisinės nutartys buvo padarytos. Anksčiausi mūsų turimi pinkasimai yra XVIII a. Frankfurto prie Maino teismo dokumentai. Dar yra iš tokios netikėtos vietos kaip Meco (Metz) Lotaringijoje – dokumentai datuoti prie pat Prancūzijos revoliuciją. Pinkasimai aprašo labiausiai neįtikėtinus žydų gyvenimo aspektus. Jie atskleidžia, koks buvo moterų vaidmuo, kokie buvo žydų santykiai su prancūzais tos šalies teismuose; atskleidžia bandymus Talmudo priesakus suderinti su Prancūzijos įstatymais. Tai stulbinami dokumentai, surašyti, kaip minėjau, prieš revoliuciją.
Tačiau istorijos fiksavimas, kiek žinau, nebuvo įprastas dalykas žydų miesteliuose ir didesniuose miestuose, kaip tai buvo priimta Europos karalių rūmuose. Kadangi žydai tokių rūmų neturėjo. Buvo tik rabinų teismai. Ir ten reikia ieškoti istorijos. Nors tie užrašai daugiau skirti žmonių religiniam gyvenimui.
Žydų buvimas Lenkijoje fiksuojamas nuo X amžiaus. Europoje jų buvimas žinomas daugiau kaip tūkstantį metų. Lietuvoje jie yra, berods, nuo XIV amžiaus. Dauguma į Lenkiją atvykusių žydų buvo iš Ispanijos. Todėl labai dirbtina skirstyti, kurie sefardai, kurie aškenaziai. Aškenaziai – tai Centrinės ir Rytų Europos žydai, įskaitant Vokietiją ir Rusiją. Lenkijos žydai laiko save aškenaziais. Litvakai – aškenazių poaibis.
Nėra visiškai atskiros žydų istorijos
– Lietuviai skaito apie žydus tas knygas, kurios yra prieinamos. Vienas iš tokių įspūdingų darbų yra Jurijaus Sliozkino (Yuri Slezkine) „Žydų šimtmetis“. Kaip jūs vertinate šį veikalą?
– Manau, kad „Žydų šimtmetis“ yra labiau provokuojanti nei analitiška ir teisinga istorija. Tačiau knyga provokuoja naudingu būdu.
Suteikiant pavidalą XX a. žydai vaidino integruojantį vaidmenį visoje Europoje – ne tiktai Rytų Europos, bet ir Prancūzijos, Vokietijos ir, žinoma, Rusijos visuomenėse. Jie tai darė daugybe matomų būdų. Tačiau būta ir daugybės nematomų būdų.
Akivaizdu, kad žydų indėlis į revoliucinį judėjimą pastebimas daugeliu atvejų. Bet žydų indėlis į daugybę sričių: filosofiją, mokslą, muziką, baletą, meną, literatūrą, psichologiją – irgi buvo didelis.
Pateiksiu pavyzdį. 1909 metais Vladimiras Majakovskis ir jo draugai Maskvoje parašė futuristų manifestą. Viena iš pasirašiusiųjų buvo Davidas Burliukas, kuris prisistatė kaip totorius. Bet jo brolis neslėpė fakto, kad jie buvo žydai.
Tai buvo 1909 metais Rusijoje, kur žydai buvo atskirti nuo bendro kultūrinio gyvenimo. Ir Burliukas buvo futuristas, rusų futuristas, kuris dirbo kartu su Majakovskiu. Kaip jis ten pateko? Koks buvo jo kelias? Be abejonių, jis atėjo iš štetlio, žydų miestelio. Jo tėvas buvos dvaro ūkvedys Ukrainoje. Kaip jis pateko pas futuristus ir tapo poetu futuristu?
Matome, kad per 30–40 metų įvyko didžiulė kūrybingų žydų migracija. Kai kas atsidūrė Rusijos avangardistų priešakinėse gretose. Tas pat galioja lenkų, vokiečių, ukrainiečių avangardistams.
Viskas yra daug sudėtingiau, pati istorija daug sudėtingesnė, nei vaizduoja Sliozkinas. Joje visko daug daugiau – daugybė visokiausių niuansų.
Manau, kad idėja, jog egzistuoja toks dalykas kaip žydų istorija yra tam tikra prasme klaidinga, tai savotiškas nesusipratimas.
Yra Rusijos žydų istorija, yra Lenkijos žydų istorija, yra Lietuvos žydų istorija. Jūs negalite parašyti žydų istorijos, neįjungdami jos į istorijas tų šalių, kuriose žydai gyveno. Kita vertus, jūs negalite parašyti Rusijos, Lenkijos, Prancūzijos, Lietuvos istorijų be tų šalių žydų istorijų. Tarsi mes paimtume raudonų ir geltonų dažų, įpiltume raudona į geltona, ir neturėtume daugiau nei raudonos, nei geltonos, nes viskas susimaišė. Žydų istorija susimaišė su istorijomis tų šalių, kur jie atsidūrė.
Pavyzdžiui, žydų ritualas bar mitzvah – brandos apeigos berniukams ir mergaitėms. Iš kur jis atsirado? Kiekvienas žydų vaikas tai patiria, tačiau Biblijoje to nėra. Ir Talmude to nėra. Iš kur tai atėjo? Tai atsirado viduramžiais, kada žydai nukopijavo Katalikų bažnyčios sutvirtinimo ritualą. Kas atsitiko? Kodėl tai įvykdavo? Ritualai ir tradicijos persismelkia, jie yra kopijuojami. Tą patį galima pasakyti apie katalikų tradicijas. Kodėl? Dėl inkvizicijos persekiojimų daug žydų tapo katalikais.
Kompozitorius Feliksas Mendelsonas atsivertė į krikščionybę, tačiau savo muzikoje jis naudoja žydų muzikos temas. Tai panašu į mišinį, koks yra jidiš kalba.
Dabartinio Izraelio himno „Hatikvah“ motyvas – tai XVII a. itališka melodija, kuri plačiai paplito nuo Lenkijos iki Rumunijos. Melodija, kuri girdisi čekų kompozitoriaus Bedržicho Smetanos simfoninėje poemoje „Vltava“.
Istorija – sudėtingas dalykas ir reikalauja dėmesio niuansams. Daugelis kalba apie žydų istoriją, bet kas yra žydai? Vieni kilo iš chazarų, kiti atėjo iš Ispanijos, Graikijos, dar kiti su Aleksandru Makedoniečiu. Kas tie žmonės? Abraomo palikuoniai? Tačiau tai paaiškina tik mažą dalelę istorijos. Abraomo istorija yra atsivertimo istorija. Tai nebuvo gentis. Tai žmonės, kurie atsivertė, įtikėjo. Kada Mozė išėjo iš Egipto, jis išsivedė labai sumaišytą žmonių aibę. Ta įvairovė buvo sudaryta iš žydų, midiečių, egiptiečių. Mozės žmona buvo Zipora, Midijos karalaitė. Kas visi šie žmonės? Tai paslaptis, ir turime su tuo susitaikyti.
Izraelio ateitis kelia nerimą
– Izraelis – tai stulbinamas kultūrinis ir politinis projektas, galbūt kai kuo panašus į JAV. Izraelyje lydosi kelios žydų kultūros, religinės tradicijos, netgi rasės. Kokią jūs matote šio projekto ateitį? Klausimas ne tiek apie ryšius su išoriniu pasauliu, kiek apie Izraelį kaip „lydymo katilą“.
– Aš kupinas nerimo dėl ateities. Izraelis kaip idėja yra nuostabi idėja. Tačiau jai gresia daugybė negandų ir vidinių keblumų. Problemų kyla pačiam Izraelio etiniam pamatui.
Tas pamatas buvo sintezė – sionistinio nacionalizmo ir socialdemokratinio, leiboristinio socializmo sintezė. Tai buvo labai nestabili kombinacija, ir mes matome, kaip ta sintezė dabar byra į dalis – į kraštutinių dešiniųjų stovyklą vienoje pusėje ir besitraukiančios kairiuosius socialistus kitoje pusėje. Kairiuosius vis labiau persmelkia antinacionalizmas. Nacionalistus vis labiau persmelkia antisocializmas. Pradinė santuoka, kurią padarė Ben Gurionas, irsta.
– Jis buvo budistas.
– Jis buvo budistas (juokiasi). Dabar labai sudėtinga išlaikyti visa tai. Ypač, kada tiek daug spaudimo iš išorės. Reikia saugoti Izraelio sienas. Ir saugoti tautą. Mano didelis draugas istorikas pasakė: „Jeigu Izraelis žlugs, žydų tauta neilgai tvers“. Jis nemano, kad diaspora Amerikoje yra pakankamai tvirta, kad po Holokausto pratęstų žydų tautos gyvavimą be nacionalinės tėvynės. Nenorėčiau šnekėti panašiai kaip Izraelio premjeras Beniaminas Netanyahu, kuris visą laiką primena Holokaustą, tačiau yra istorinė atmintis apie bandymą tikslingai sunaikinti visą tautą, jos civilizaciją ir kultūrą.
Tai nebuvo vien motinų ir tėvų šaudymas. Tai buvo bandymas sunaikinti žydų kultūrą ir civilizaciją. Ir netgi Amerikos žydai, kurie nieko to nepatyrė, kurių vaikai buvo saugūs nuo XX a. pradžios, tai jaučia. Tai gerai dokumentuota, kad vaikai sapnuoja Holokausto košmarus. Jie jaučia, kad yra stigmatizuoti būtent kaip žydai. Nes jie yra kitokie, jie išskirtiniai. Amerika daugeliu atvejų yra saugi vieta. Tačiau kodėl jie sapnuoja tuos košmarus? Kodėl? Mano duktė man sakė apie tai. Ji supranta, kad yra egzistenciškai pažeidžiama. Labai sunku su tuo apsiprasti. Būtent todėl Izraelis yra toks svarbus žydų žmonėms, nes jis išreiškia išorinį tęstinumo simbolį. Aš manau, kad Izraelis dabar klesti ekonominiu ir technologiniu požiūriu. Atrasti gamtinių dujų telkiniai. Izraelio technologijos eksportuojamos į visą pasaulį. Tai fantastika!
Tačiau šalyje vyksta reali krizė, ir tai susiję su Izraelio dvasia. Tai buvo matyti konferencijoje, kurią surengėme YIVO prieš dvi savaites. Konferencija vadinosi „Žydai ir kairė“.
Tai buvo dviejų dienų renginys, į kurį atvyko mokslininkai iš viso pasaulio. Buvo kalbama apie įvairias problemas, susijusias su žydų dalyvavimu kairiojo sparno politiniuose judėjimuose anksčiau ir dabar. Vienas mokslininkas iš Izraelio pasakė, kad, jo nuomone, Izraelis yra kolonijinė okupuojanti valstybė. Tai reiškia, kad Izraelis yra neteisėta valstybė.
Mes galime pasakyti, kad Rusija padarė daugybę siaubingų dalykų. Tiesa? Buvo Stalinas, buvo šis, buvo tas. Gal iki šiol ten vyksta baisūs dalykai, bet ar kas nors sako, kad Rusija neturi teisės egzistuoti? Rusija turi teisę egzistuoti, Lietuva turi teisę egzistuoti – niekas to neginčija. Bet žmonės ginčija Izraelio teisę egzistuoti.
Tai susiję su giluminiu nesaugumu, kurį jaučia žydų tapatybę turintys žmonės, ir su tuo, kad daugelis pasaulio visuomenės segmentų tos tapatybės nepriima. Aš nenoriu pasakyti, kad visas pasaulis yra antisemitiškas ar nusiteikęs prieš Izraelį – aš tuo netikiu nė akimirkos. Tačiau yra nerimas. Galbūt tai susiję su holokaustu.
Reikia naujų naratyvų
– Kaip vertinate dabartinius žydų ir lietuvių santykius?
– Manau, yra daug pagrindo vilčiai. Yra programų, apie kurias galima kalbėti optimistiškai. Sutikau atviro mąstymo žmonių. Sutikau daug lietuvių mokslininkų, kurie sakė, kad lietuviams būtina suprasti, jog žydai buvo Lietuvoje – tai jų, lietuvių, istorijos dalis; kad holokaustas ištiko ne vien žydus – jis ištiko lietuvius. Lietuviai vykdo labai svarbų darbą, kad iš naujo apmąstytų moralinius tų santykių pagrindus. Tai labai svarbus dalykas, noriu tai skatinti – YIVO ketina dalyvauti šiame procese. Akivaizdu, kad Lietuvos istorija yra sudėtinga. Ji kupina negandų, yra paini. Tai Rytų Europa. Lenkijos, Ukrainos, Rusijos istorijos irgi sudėtingos. Tai kruvinos žemės.
Kelias pirmyn nėra paprastas. Kiekvienas klausimas bus svarstomas ir ginčijamas. Lietuvoje tai užginčys nacionalistai ir antisemitai, kurių čia akivaizdžiai yra kaip ir visur. Tačiau tai užginčys ir žydai, turintys kančių istorinę atmintį, kurios negali įveikti be pateisinamo pasipiktinimo.
Nepaisant to mes turime gyventi. Turime pasiūlyti savo vaikams kažką, dėl ko verta gyventi. Jei siūlysime savo vaikams pyktį, nuoskaudą, kartėlį ir neigimą, tai, mano požiūriu, nebus kelias į priekį nei Lietuvos vaikams, nei žydų vaikams, kur jie bebūtų – Lietuvoje ar Amerikoje.
Aš manau, kad mes vis dar nesame vietoje, kurioje norėtume būti, bet mes judame ta kryptimi. Lietuvoje aš sutikau daug gerų, protingų, puikių, rūpestingų žmonių – tiek vyriausybėje, tiek universitetuose ir tarp visuomenės, ir tai suteikia man didelę viltį dėl ateities.
– Lietuvoje mes matome platų žydų veiklos spektrą. Pavyzdžiui, yra daktaras Dovydas Katzas ir jo sekėjai, kurie turi gana radikalų požiūrį į Lietuvos istoriją. Yra jų tinklalapis www.defendinghistory.com. Taigi tarp žydų esama įvairių nuomonių.
– Žinoma. Manau, kad yra dalykų, kurie turėtų būti įveikti abejose pusėse. Turi būti padarytas vienas dalykas – reikia moralinius ir politinius klausimus atskirti nuo istorinių. Istorija reikalauja kruopštaus istorikų darbo, o ne aiškintojų moralistų. Mums daugiau nereikia ajatolų. Mums reikia nuodugnių tyrimų. Džiugina tai, kad toks darbas vyksta. Jį dirba žydai ir nežydai.
Galiausiai atsiras nauji pasakojimai, naratyvai. Mes apie tai kalbėjome seminare su Timothy Snyderiu, kuris irgi čia atvyko – reikia naujų naratyvų. Šitam yra daug galimybių. Dominuoja naratyvas apie žudynes, griovimą, išdavystes, neapykantą. Negalima to paneigti – į tuos dalykus reikia žvelgti atvirai, tačiau abi pusės turi tai daryti.
Bet yra kitų naratyvų. Tai gelbėjimo, išgelbėjimo naratyvai. Toks YIVO naratyvas. YIVO sunaikino naciai, paskui sovietai, ir mūsų archyvo likučius, mūsų bibliotekos likučius išsaugojo Antanas Ulpis – 40 metų tai buvo slepiama bažnyčios rūsyje.
Tai nuostabus dalykas, nuostabi istorija, gera istorija. Nors gerų istorijų trūksta, bet yra nemažas skaičius gerų istorijų, kurios skatina žmones suprasti, kad geriems santykiams yra pagrindas, ir jis turi būti tvirtinamas.
