Arabų intelektualai ir strategai dažnai kaltina Europą, kad ši, remdama finansiškai, bando paslėpti savo politinį bejėgiškumą ir silpnumą arabų ir Izraelio konflikte. Jeigu Europa norėtų būti laikoma pagrindine žaidėja, kaip pati save laiko, teikdama finansinę paramą turėtų parodyti savo griežtą poziciją. Arabų akimis, Europos pareigūnai netiesiogiai prisipažįsta kalti dėl šių kaltinimų ir nurodo į Europos kompleksišką daugiašalę politiką ir Europos Sąjungos (ES) biurokratinę prigimtį.
Europos arabai pašnekovai nenustebinti: jie nori, kad Europa nustotų kalbėti kaip didžioji galia ir imtų veikti, tačiau ES trokšta atrodyti panašesnė į tautinę valstybę, o tai pastūmėjo jos poziciją arabų ir Izraelio konflikte klaidinga kryptimi. Europos nesugebėjimas vaidinti politinio vaidmens Artimųjų Rytų taikos procese buvo neteisingai kildinamas iš Europos šališkumo Izraeliui. Politikos analitikai teigė, kad svarbu įgyti Izraelio pasitikėjimą, kad būtų paremtas Europos vaidmuo taikos procese. Beveik niekas neatrodė per brangu šiame ieškojime: technologijų perdavimas, pagerinti santykiai, asociacijų susitarimai ir net narystės ES galimybė. Todėl Europos politika tuo pačiu metu stengėsi patraukti Izraelį ir papirkti Palestinos valdžią. Ji iš dalies finansavo Izraelio Gazos okupaciją ir Vakarų krantą, o tai tarnavo abiem tikslams ir kainavo Europos mokesčių mokėtojams keletą milijardų eurų. Bet ši politika nedavė Europai nei pripažinimo, nei svarbos. Palestiniečiai ir toliau stengėsi sumenkinti Europos indėlį, o Izraelis bjaurėjosi ja kaip finansuojančia Palestinos terorą. Pagaliau Europa sumokėjo daug pinigų, kad nenorom atskleistų savo pačios silpnumą.
Kyla klausimas, kaip gali pablogėti reikalai, jei Europa atsisakytų savo prieštaringus rezultatus duodančios politikos. Idėja, kad Europa gali sugundyti gyventojus perleisti jai pozicijas pabaigti okupaciją, atrodo klaidinga. Izraelis nenori nešališko tarpininko, jam reikia besąlygiško rėmėjo. Iš dalies todėl jis teikia pirmenybę Jungtinėms Valstijoms, kaip vieninteliam tarpininkui, kol bet kuris Amerikos prezidentas ims remti kitokį požiūrį. Europos nesugebėjimas vaidinti svaraus vaidmens kyla ne iš prieš Izraelį nukreiptos pozicijos, o iš to fakto, kad Europos Sąjunga nėra valstybė. Valstybėms vaidmenys nesuteikiami. Jos juos prisiima pagal galią, kurią sugeba išplėtoti. Ir Europa negali sukurti galios, reikalingos balansui palaikant taiką tarp arabų ir Izraelio.
Bet Europa gali padaryti kitų dalykų. Kad pakeistų Izraelio ir Palestinos dinamiką, užsienio veikėjams dabar reikia paveikti politinius skaičiavimus Izraelio ir Palestinos viduje, sumažinti taikos ir padidinti okupacijos sąnaudas. Bet kokia reikšminga arabų ir Izraelio taika priklauso nuo to, ar Izraelis grąžins palestiniečių savomis laikomas teritorijas, o tam turi pakisti politiniai skaičiavimai Izraelyje. Norint padaryti atsitraukimą nebloga politine galimybe, o okupaciją – daug kainuojančia, reikia, kad būtų sukurtas reikšmingas taikos procesas. Tik Jungtinės Valstijos gali atvesti Izraelį ir Palestiną į naują derybų procesą ir sukurti politinio sprendimo projektą. Europa ir kiti gali remti tokį procesą, bet iš esmės veikdamos vidinius politinius skaičiavimus Izraelyje. Toks vaidmuo geriau apgintų platesnius Europos interesus Artimuosiuose Rytuose ir leistų likti ištikimai savo vertybėms.
Pagal portalo www.project-syndicate.org informaciją parengė Irma Baranauskaitė.
