Nemažai nepasitenkinimo ir pykčio dėl lėto vakcinos nuo COVID-19 platinimo išreiškė net ir išrinktasis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas Joe Bidenas, tiek pasipiktinę, per visą šalį išsibarstę, valstijų gubernatoriai demokratai, rašo „New York Times“ bestselerių autorius Jerris Oppenheimeris, kuris parašė tokių Amerikos ikonų kaip Clintonų ir Kenedžių biografijas.
„Jau kuris laikas bijojau ir bandžiau įspėti, – sakė J. Bidenas, – Vakcinos platinimo ir skiepijimo procesas vyksta ne taip sparčiai, kaip turėtų... Prireiks keleto metų, o ne kelių mėnesių, kol paskiepysime Amerikos piliečius.“
Mičigano gubernatorė Gretchen Whitmer tvirtina: „federalinių agentūrų lėtas darbas trukdo procesui... ir atrodo, kad pagrindinis stabdis yra Baltieji rūmai“. O Niujorko valstijos gubernatorius Andrew Cuomas teigia: „Šalies žmonės nepasitiki federaline vyriausybe su skiepijimo procesu“.
Kas nutiko Niujorke?
„Tai, kas nutiko Niujorke, pavyko tik dėl komunikacijos tarp federalinės, valstijos ir vietinės valdžios, savanoriško žmonių skiepijimosi ir spartaus informacijos platinimo – dalykų, kurių reikia bet kokios pandemijos metu“, – pasakoja Viskonsino-Madisono universiteto medicinos istorijos profesorė emeritė Judith Leavitt.
Pandemija, kuri galėjo nusinešti tūkstančius gyvybių, prasidėjo 1947 m. vasario 24 dieną, kuomet keturiasdešimt septynerių metų amerikietis verslininkas Eugene Le Baras, kartu su savo žmona, keliaudami namo į Meiną, Meksike įsėdo į autobusą, važiuojantį į Niujorką.
Per penkias dienas trukusią kelionę vyras susirgo. Jam skaudėjo galvą ir nugarą, pradėjo perštėti gerklę, o antrąją kelionės dieną atsirado bėrimas. Nors jis bandė gydytis didelėmis aspirino dozėmis, vaistai nepadėjo.
Kai Le Baras atvyko į Niujorką, jo sveikata buvo dar labiau pablogėjusi. Nepaisant to, pora nusprendė mieste praleisti kelias dienas. Jie apsistojo viešbutyje, apžiūrinėjo įžymias miesto vietas, apsipirkinėjo ir maišėsi su niujorkiečių miniomis ant perpildytų šaligatvių bei šurmuliuojančiose parduotuvėse.
Šie niujorkiečiai nežinojo, kad vyras nešioja nepagydomą, mirtiną ir lengvai užkrečiamą ligą, kuri greitai pasės paniką labiausiai apgyvendintame šalies mieste.
Pasak medicinos ekspertų, vakcina padeda išvengti raupų. Tačiau ji sukelia per daug šalutinių poveikių, todėl asmenys, kurių riziką užsikrėsti – žema, nebuvo skiepijami.
Kovo 5 dieną, Le Baro sveikata dar labiau suprastėjo, ir jis iš viešbučio buvo išvežtas į Belvju ligoninę. Vyro aukšta temperatūra ir plintantis bėrimas daktarus ne tik sutrikdė, bet ir privertė rimtai susirūpinti.
Dauguma jų niekada nebuvo matę raupų, o šios ligos atvejų mieste nebuvo jau kelis dešimtmečius. Po trijų dienų Belvju ligoninėje, gydytojai nusprendė perkelti Le Barą į Willardo Parkerio – miesto užkrečiamųjų ligų – ligoninę.
Kaip teigiama 1947 m. lapkričio mėnesio Niujorko miesto sveikatos krizių komisaro daktaro Isrealio Weinsteino raporte, Willardo Parkerio ligoninės daktarai iš pradžių neapsisprendė tarp keturių galimų vyro būklės priežasčių.
Hipotezė, kad jis serga raupais, buvo atmesta, nes Le Baras turėjo „aiškų vakcinavimo randą“. Pirminėje vyro odos biopsijoje nesimatė jokių raupų požymių. Tačiau vėliau, kitose tos pačios biopsijos dalyse, buvo rasta raupams būdingų kūnelių.
Kovo 10 d., praėjus penkioms dienoms po Le Baro perkėlimo į Willardo Parkerio ligoninę, vyras mirė. Skrodimo metu buvo aptikta kraujo išsiliejimų, kurie būdingi raupams.
Kol Le Baras gulėjo ligoninėje, į ją buvo paguldyti du pacientai: dvidešimt septynerių metų Ismaelis Acosta, sergantis kiaulyte, ir beveik dvejų metų mergaitė su krupiniu laringitu. Jie abu nebuvo paskiepyti nuo raupų.
Jie greitai pasveiko ir buvo išleisti namo. Tačiau vienuolika dienų po Le Baro mirties, mergaitė buvo paguldyta į Willardo Parkerio ligoninę, dėl ant jos odos susidariusių bėrimų, panašių į vėjaraupius. Kitą dieną bėrimas, kaip buvo manoma, taip pat vėjaraupiai, atsirado ant I. Acosta odos.
Tačiau tolimesni laboratoriniai tyrimai parodė daug pažeidimų, būdingų raupams.
Mirtiniems raupams plisti užtenka prisilietimo, nusikosėjimo ar nusičiaudėjimo. Visą sergančiojo kūną gali apimti baisus bėrimas.
Kaip teigia Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), vien per XX a. nuo raupų mirė apie 300 milijonų žmonių. Ir tik 1980-aisiais PSO paskelbė, kad raupai – išnaikinti.
Visi Willardo Parkerio ligoninės darbuotojai ir ligoniai buvo paskiepyti. Iš naujo peržiūrėjus Eugene Le Baro, keliavusio iš Meksikos į Niujorką, ligos istoriją, buvo nustatyta, kad vyras mirė nuo raupų, ir jais užkrėtė I. Acostą ir dvejų metų mergaitę.
Visi viešbučio, kuriame Le Baras apsistojo, svečiai buvo surasti ir paskiepyti.
Tačiau susirgimų raupais pradėjo daugėti: susirgo I. Acostos dvidešimt šešerių metų žmona, trys vidutinio amžiaus (nuo 43 iki 60 metų) vyrai, gulėję Belvju ligoninėje tuo pat metu kai ten buvo I. Acosta, keturmetis berniukas, kuris buvo Willardo Parkerio ligoninėje tą dieną, kai mirė Le Baras.
Šis berniukas užkrėtė dar tris žmonės: šešiasdešimt dvejų metų vienuolę, penkiametį berniuką ir dvejų metų mergaitę. Tuo metu su Niujorko raupų protrūkiu buvo siejami 12 ligos atvejų: devyni jų pačiame Niujorko mieste, o likę trys – Milbruke. Iš devynių Niujorke sirgusių asmenų, du mirė. Tai buvo Le Baras ir ponia Acosta.
Iki 1947–ųjų, paskutinis raupų protrūkis Niujorke buvo fiksuotas 1875–aisiais. Jo metu mirė apie du tūkstančius gyventojų.
1947 m. balandžio 4 dieną, kai raupai buvo diagnozuoti I. Acostai, apie susiklosčiusią situaciją buvo informuota JAV visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba. Siekiant sužinoti, ar liga nepaplito, buvo susisiekta su asmenimis, važiavusiais tame pačiame autobuse su Le Bar šeima, taip pat su kitais žmonėmis, su kuriais vyras kelionės metu turėjo kontaktą. Buvo išsiaiškinta, kad nei vienas iš šių žmonių nesusirgo. Ponia Le Bar buvo surasta Meine, jos sveikatos būklė taip pat buvo gera, nes ji buvo pasiskiepijusi.
Ta pati balandžio 4-oji buvo Didysis penktadienis. Po dviejų dienų Niujorke turėjo vykti kasmetinis miesto Velykinis paradas. Jeigu bent vienas raupais sergantis žmogus dalyvautų minias pritraukiančiame renginyje, pasekmės būtų pražūtingos.
Taigi Niujorko sveikatos apsaugos departamentas parengė planą paskiepyti visus niujorkiečius, o departamento laboratorijų biuras pradėjo dirbti pagal kritinės padėties grafiką.
Niujorko žiniasklaida – laikraščiai, radijas ir televizija – iš karto pradėjo skelbti pranešimus, skatinančius pasiskiepyti nedelsiant, kadangi visos sveikatos apsaugos departamento įstaigos bei miesto ligoninės dirbo visą parą, septynias dienas per savaitę, kad įveiktų susiklosčiusią situaciją.
Skubiu airių kilmės Niujorko mero, demokrato, Williamo O‘Dwyerio prašymu, šalies vakcinų gamintojai pradėjo dirbti dvidešimt keturias valandas per parą, pakuodami didelius vakcinos kiekius, o visas savo atsargas siuntė į Niujorką.
Iš karto buvo prieinama apie 650 000 vakcinos dozių. Dar kelis šimtus tūkstančių dozių iš kitų šalies valstijų į Niujorką atgabeno JAV kariuomenė.
Daktaras I. Weinsteinas paskiepijo merą W. O‘Dwyer prieš televizijos kameras. Balandžio 21 d. į Niujorką atvyko ir tuometinis JAV prezidentas Harris S. Trumanas, kuris, kaip teigė žiniasklaida, taip pat atraitė savo rankovę.
Prisidėjo ir vaistininkai, kurie paskirstė vakcinas privačiai dirbantiems daktarams. Visose policijos nuovadose, sveikatos apsaugos departamento pastatuose, miesto ligoninėse ir klinikose veikė skiepijimo punktai, kuriuose gyventojai buvo vakcinuojami nemokamai.
Vietinius vakcinavimo centrus steigė ir bendruomeninės organizacijos. Tokie centrai buvo kuriami ir gamyklose, biuruose, profesinių sąjungų būstinėse.
Tačiau prasidėjus skiepų trūkumui, tarp vis dar nepasiskiepijusių Niujorko gyventojų kilo panika.
Kai kuriuose vakcinavimo punktuose, kaip rašė „The New York Times“: „Minia aršiai sureagavo į gydytojo pranešimą, kad vakcinos baigėsi ir policija susidūrė su sunkumais, bandant išskirstyti kelis šimtus žmonių, susirinkusių prie skiepijimo punkto.“
Pasitaikė ir toks atvejis, kai jauna moteris, apsimetusi sesele, vandeniu „paskiepijo“ 500 žmonių, bandydama sužavėti savo vaikiną. Ji buvo išsiųsta į Belvju ligoninę psichinės būklės įvertinimui.
Per mažiau nei mėnesį pasiskiepijo daugiau nei 6 350 000 Niujorko gyventojų. Iš jų, daugiau nei penki milijonai buvo vakcinuoti per pirmąsias dvi savaites po mero prašymo pasiskiepyti.
„Niekada prieš tai viename mieste, per tokį trumpą laikotarpį, nebuvo paskiepyta tiek daug žmonių“, – rašė I. Weinsteinas, tuo metu ėjęs sveikatos apsaugos komisaro pareigas.
„Bloomberg“ straipsnyje, paremtu duomenimis, surinktais iki sausio 2 d., nuo vakcinavimo pradžios gruodžio 14 dieną, JAV buvo paskiepyta 4, 2 milijonai vakcinos nuo COVID-19 dozių.
Savo raporte I. Weinsteinas sakė, kad tai, kas nutiko Niujorke, galėjo tapti „milžiniška katastrofa“. Visi susirgimai Niujorke buvo sunkūs, todėl: „neįtikėtina, kad protrūkio metu buvo užfiksuota tik dvylika susirgimų“, – rašė daktaras.
Po visuotinės vakcinacijos kampanijos Niujorke, vykusios prieš beveik 75-erius metus, miesto sveikatos apsaugos departamentas sulaukė nesuskaičiuojamo kiekio skambučių, kuriuose buvo pranešama apie susirgimus raupais, kurie iš tiesų tebuvo vėjaraupiai. Kiti skambino išreikšti nepasitenkinimą dėl susirgimų, kuriuos, kaip jie teigė, sukėlė vakcina, tačiau mirčių nebuvo.
Niujorko raupų protrūkis patraukė ir Holivudo dėmesį.
Pagal 1948–aisias „Cosmopolitan“ žurnale publikuotą straipsnį „Raupai – žudikas, persekiojantis Niujorką“ buvo sukurtas ir pačiame mieste nufilmuotas pusiau dokumentinis filmas „Žudikas, persekiojęs Niujorką“. Jis kino teatruose pasirodė 1950 m.
Tačiau prodiuseriai istoriją pakeitė. Filme raupų protrūkį, dėl kurio miestą apėmė panika, sukėlė moteris, kurią vaidino aktorė Evelyn Keyes. Ji atvyko į Niujorką iš Kubos su pavogtais deimantais, kurių vertė – 50 000 dolerių, ir nors ji jautėsi prastai, veikėja nežinojo, kad serga raupais. Taip liga išplito.
