„Dabar žinau, ką galėjau padaryti ir ko nepadariau“, – apie septyniolikmetės gimnazistės Nedos Račkauskaitės nužudymu įtariamą savo dukrą Viktoriją Vaitiekaitytę pasakoja mama Jolanta Vaitiekaitienė. Už grotų uždarytą dukrą lankanti moteris varsto ne tik redakcijos duris – nusiraminimo ir stiprybės ieško net Dievo namuose. Bet neranda. Su ašaromis akyse moteris prabyla ir apie ištuštėjusius namus – kai dukrai buvo pareikšti įtarimai dėl sunkaus nusikaltimo, iš namų buvo išvežtas ir sūnus.
„Nežinau, kada parsivešiu sūnų“
J. Vaitiekaitienė sako, kad su dukra artimesnius santykius palaikęs jos tėvas gal net sunkiau išgyvena kraupius įvykius. Anot šiaulietės, artimesnius tėvo ir dukros santykius įrodo ir tai, kad tuo metu, kai tėvas buvo šalia, Viktorijai net geriau sekėsi mokslai. Kai tėvas išvyko dirbti į užsienį, mergaitės mokymosi rezultatai suprastėjo.
Pasak J. Vaitiekaitienės, po kraupios žmogžudystės jos vyras nukėlė savo dukrą nuo buvusios „Elnio“ gamyklos pastato stogo, kai ji su vaikinu, kuriam vėliau buvo pareikšti įtarimai dėl nusikaltimo slėpimo, ruošėsi nušokti ir nusižudyti. Ne ką lengviau, anot šiaulietės, ir Viktorijos močiutei, kurios namuose anūkė būdavo dažnas svečias.
Anot J. Vaitiekaitienės, dukra – ne vienintelis vaikas šeimoje. „Yra dar jaunesnis brolis. Jie abu gyveno viename kambaryje“, – pasakoja moteris. Kai seseriai buvo pareikšti įtarimai, berniukas išvežtas iš namų.
„Nežinau, kada jį galėsiu parsivežti“, – sako J. Vaitiekaitienė prasitardama, jog pati stiprybės ieško visur – net tose vietose, kuriose retai lankydavosi: lankėsi bažnyčioje ir vienuolyne. Kunigo žodžiai, kad ji turi viską priimti kaip likimo rykštę, jai nepadėjo. „Po pokalbio su vienuoliu bent trumpam pasijutau geriau“, – pasakoja moteris.
Turėjo vaikiną
J. Vaitiekaitienė pripažįsta, kad su dukra jai sunkiai sekėsi susikalbėti. „Jai gal buvo trylika, kai prasidėjo nesusikalbėjimas“, – prisimena moteris. Ji sako maždaug prieš mėnesį sužinojusi, kad jos dukra turėjo ir vaikiną. Šiuo metu jis – užsienyje. Vaikinas užsienyje uždarbiavo ir tuo metu, kai buvo kraupiai nužudyta N. Račkauskaitė.
Į moters rankas neseniai pakliuvo maždaug liepos pradžioje jos dukros rašytas ir užsienyje apsistojusiam vaikinui adresuotas laiškas.
Dviejų puslapių rankraštyje – gražiais žodžiais išlietas įsimylėjusios merginos ilgesys, laukimas sugrįžtančio mylimojo ir noras, kad jis liktų su ja Lietuvoje. J. Vaitiekaitienės žiniomis, jos dukros vaikinas gavo šį laišką.
J. Vaitiekaitienė sako dėl paties jaunuolio gerovės nenorinti, kad jo ir dukros bendravimas tęstųsi, todėl moteris sako pati susisiekusi su vaikinu ir paprašiusi nutraukti santykius. Rugpjūčio pabaigoje jaunuolis turėtų grįžti į Šiaulius. Ar jis paklausys prašymo, dabar niekas negali pasakyti.
Skaitė šiurpą keliančias knygas
J. Vaitiekaitienė į redakciją atnešė dvi pas savo motiną rastas knygas, kurias pastaruoju metu skaitė jos dukra. Viena iš jų – turbūt daugelio kaip privaloma literatūra dar mokyklos laikais skaityta Antano Škėmos „Balta drobulė„, kita – jau mirusio rašytojo Ričardo Gavelio „Paskutinioji žemės žmonių karta“. Kiek pačiai moteriai teko skaityti šios knygos ištraukas, jos šiaulietei sukėlė šiurpą.
J. Vaitiekaitienė pripažįsta tik dabar sužinojusi, kuo domėjosi ir ką skaitė jos dukra. „Nepažinau aš jos iki galo“, – rankoje stipriai gniauždama dukros skaitytas knygas sako J. Vaitiekaitienė.
Moteris prisimena, kad jos dukrai niekada nereikėjo brangių daiktų. Motinos žodžiais, pastaruoju metu dukra visai be pagrindo nerimavo dėl savo nosies, norėjo plastinės operacijos. Dukra motinai parodė raštelį, kuriame kažkas pasityčiojo iš merginos nosies. Keista tai, kad žodžiai buvo sudėlioti iš raidžių, kurios buvo iškarpytos iš spaudos leidinių ir suklijuotos. Tada J. Vaitiekaitienė nusileido dukros įgeidžiams ir pasiūlė pradėti taupyti pinigus operacijai. Dabar moteris įtaria, jog dukra pati galėjo sukurti raštelį, norėdama pasiekti savo tikslą.
Įtariamosios tekstuose – žodžiai apie kalėjimą
J. Vaitiekaitienė be dukros skaitytų knygų atnešė ir keletą tarp jos daiktų rastų popieriaus lapų bei ranka rašytą dukros tekstą. Iš plėšomos užrašų knygelės išplėštas lapas, pažymėtas skaičiumi „3“. Matyti, kad tai nepilnas tekstas. Rašysena neatrodo tvarkinga – šratinuku rašyti žodžiai stipriai įsprausti popieriaus lape.
„... Mus visas pasaulis verčia būti vienodais, standartizuotais ir pilkais, antraip būsime nelaimingi. Užtenka pažiūrėti į supantį pasaulį ir suprantame, kad tai tikras kalėjimas – visi skatinami rengtis, galvoti, elgtis ir prisitaikyti lygiai taip pat kaip kalėjimo įstaigose“, – rašoma rankraštyje, kurį į redakciją atnešė J. Vaitiekaitienė.
Kituose, kompiuteriu spausdintuose lapuose, jaučiama kiek kitokia nuotaika – namų šilumos ilgesys ir nepasitenkinimas tikrove.
„... Mes išmokome, kaip pragyventi, bet ne gyventi. Mes išvalėm orą, bet užteršėm sielą. Užkariavome kosmosą, bet nepažįstame vidinio pasaulio. (...). Tai neįtikėtinų pelnų, bet lėkštų santykių laikai. Mūsų namai išpuošti ir patogūs, bet juose nėra namų šilumos. Didinam turtus, bet mažiname vertybes“, – rašoma tekste, kuris, anot J. Vaitiekaitienės, kabėjo jos dukros Viktorijos kambaryje ant sienos.
„Ji tik pasakė: aš norėjau sustabdyti“
Kitame popieriaus lape, kurį moteris rado tarp žmogžudyste įtariamos dukros daiktų, – tekstas apie tai, „ką girdėjome, kai buvome vaikai, ir ką norėjome išgirsti, kai buvome vaikai„. „...Pasikalbėkime truputį, pabūkime kartu...“ – rašoma tekste. Dabar dukros norą moteris gali išpildyti tik lankydama ją už grotų. Deja, pasimatymai su sunkiu nusikaltimu įtariama dukra pačios J. Vaitiekaitienės nešildo: pokalbiai su dukra per stiklą nebuvo šilti.
„Vika atrodė esanti pikta ant visų, neliečia to įvykio, atrodo, kad jo ir nebūtų buvę. Aš ir pati nesuprantu... Nėra jokios reakcijos. Atrodo, kaip pargriuvo, atsistojo ir nuėjo“, – pasimatymus su nužudymu įtariama dukra prisimena J. Vaitiekaitienė.
Moteris sako bandžiusi iškvosti dukrą, sužinoti, motinos žodžiais, „kodėl ji taip padarė„. „Ji tik pasakė: aš norėjau sustabdyti“, – dukros žodžius prisimena J. Vaitiekaitienė. Moteris sako klaususi dukters, kodėl ji nesustabdė, bet konkretaus atsakymo neišgirdo.
Artimieji ruošiasi Nedos laidotuvėms
Artimiausiu metu turėtų įvykti nužudytosios N. Račkauskaitės laidotuvės. Ikiteisminiam tyrimui dėl N. Račkauskaitės nužudymo vadovaujantis Šiaulių apygardos prokuratūros Tyrimo grupės vadovas Dainius Pažarauskas teigė, kad nužudytos mergaitės kūnas jau perduotas jos artimiesiems, nors kai kurių kūno dalių vis dar tebeieškoma. Neatmetama, kad įtariamosios galėjo nurodyti klaidingą N. Račkauskaitės kūno dalių buvimo vietą.
Pasak pareigūnų, artimiausiu metu abiejų įtariamųjų – V. Lietuvninkaitės ir V. Vaitiekaitytės – psichinę sveikatą turėtų įvertinti medikai. Aštuoniolikmetės įtariamosios, kurios abi mokėsi S. Šalkauskio gimnazijoje, maždaug mėnesiui bus paguldytos į ligoninę psichiatrijos ekspertizei.
Prokuroras D. Pažarauskas pripažino, kad vis dar tebėra neaiškūs merginos nužudymo motyvai. Anot jo, „meilės trikampio“ versija jau atmesta, visos kitos – tebetiriamos. Jau skelbėme, kad viena iš tiriamų versijų – ritualinė žmogžudystė.
