Nacių armijos blokada mieste tęsėsi nuo 1941-ųjų rugsėjo iki 1944-ųjų sausio – viso 872 dienas. Jos metu mirė daugiau nei 800 tūkst. žmonių.
Profesorė Alexis Peri iš Bostono universiteto, dirbdama Rusijos valstybiniuose ir privačiuose archyvuose, aptiko dienoraščius, kurie leidžia iš naujo pažvelgti į tragiškus tų metų įvykius, su kuriais susidūrė dabar Sankt Peterburgu vadinamo Leningrado gyventojai.
Vokietija antrąjį pagal dydį miestą apsupo vos po 11 savaičių nuo įsiveržimo į Rusiją, tuomet „įsisuko lėta bado spiralė“.
A. Peri surinko dienoraščių ištraukas ir išleido jas knygoje pavadinimu „Karas iš vidaus: dienoraščiai iš Leningrado blokados“ (angl. The War Within: Diaries From the Siege of Leningrad).
Vienas iš ankstyvųjų bado požymių buvo tai, kad tiek berniukams, tiek mergaitėms pasireiškė veido plaukuotumas. Suaugusieji taip pat patyrė fizinių pokyčių, vyrams pasireiškė impotencija, o moterų menstruacijų ciklas arba sutrikdavo arba išvis išnykdavo.
Maisto kortelės, kurias išdavė beviltiškoje situacijoje atsidūrusių Sovietų valdžia suteikdavo tik menkas galimybes apsisaugoti nuo bado. Daugelį tėvų tai vertė apleisti savo vaikų priežiūrą, o kitus – vogti iš mirusiųjų.
Viena jauna mergaitė rašė, kad jos tėvas buvo toks alkanas, kad suvalgė jų šunį. Tačiau ne gyvūnai kaip maisto racionas buvo baisiausia. Tuo laikotarpiu yra užfiksuota apie 1500 leningradiečių kanibalizmo atveju – tiek buvo sulaikytųjų dėl žmogienos valgymo.
Anot istoriko Guy’aus Walterso, Rusijos kalboje yra skirtingos sąvokos šiems reiškiniams apibūdinti: vienu atveju yra kalbama apie lavono valgymą – kažko, kas jau miręs. Kitu atveju žmogus yra nužudomas specialiai tam, kad būtų patenkinti kanibalizmo poreikiai. Leningrade buvo fiksuojami abu atvejai. Maža to, buvo ir tėvų, kurie savo vaikus maitino žmogiena.
Aleksandros Mironovos dienoraštyje yra pasakojama istorija apie Kaganovų šeimą, kuri buvo apkaltinta kanibalizmu. Anot jos, vaikai, kuriuos bandyta išvežti į vaikų namus, „nenorėjo išvykti ir palikti nesuvalgytos mėsos“.
A. Peri taip pat pažymėjo, kad nepaisant to, jog žmonės buvo išsekę, tiek vyrai, tiek ir moterys užsiėmė prostitucija, parduodami save už maistą.
NKVD karininko dienoraštis
Tačiau ne visų Leningrado blokados dalyvių prisiminimai kalba apie badą ir mirtį. Pernai leidinio „Prožyto“ autoriai aptiko NKVD vyr. leitenanto Fedoro Bobrovo, kuris karo pradžioje buvo perkeltas į Leningrado fabriką nr. 371, kuriame jis turėjo stebėti gynybinės gamybos eigą, aprūpinti fabriką žmonėmis ir išlaikyti agentų tinklą gamyboje, dienoraštį. Vyras metus be ypatingų smulkmenų fiksavo viską, kas jam per dieną nutiko. Daugelį papiktino tai, kad tuo metu, kai miestas badavo, saugumietis „valgė ikrus ir gėrė degtinę“.
1942 metų balandžio 5: „Ryte neblogai papusryčiavau. Dieną suvaikščiojau iki milicijos valdybos perduoti spaudą ir susitarti dėl naujo apvalaus spaudo užsakymo. Buvau namie, užkūriau pečių. Užėjau į paštą, išsiunčiau mamai 1000 rublių. Buvau pas Nadią, užnešiau jai kilogramą baltos duonos ir 200 gramų miltų. Užėjau į valdybą. Vakare gavau iš Liaudies komisariato rūkytos dešros… ir lašinių“.
1942 metų rugpjūčio 15: „Visą laiką (dirbu) derindamas fabriko gamybos ir ūkio standartus, tikrinu cechus. Komisijos dėl ligonių tikrinimo sukūrimas. Patikros numeriais sistema parodė, kad reikalai prasti. Numeriai nėra nuimami nuo lentos išeinant. Rytais vienu metu nuimami nuo lentos ir paleidžiami ratu. Daug numerių pamesta, vietoje jų paleidžiami popierėliai su 2 numeriais draugeliams ir paleidžiami ratu. Tabelininkai šalia ratelių nestovi ir nekontroliuoja, kas vyksta, o cechų viršininkai to nežino“.
1942 lapkričio 7: „Ryte cechų peržiūra. Išsimaudžiau duše, nusiskutau. Dieną pietavome su degtine. Vakare su ikrais ir liko 500 rublių. Likusį laiką buvau pas save. Važiavau pas Nadią, tačiau nenuvažiavau...
Ryte užsiėmiau savais reikalais. Dieną kartu su Betelmanu ir Rudometovu išgėrėme. Važiavau į miestą pas Baburovą, nesuradau, pamečiau žibintuvėlį. Vakare pas save išgėriau“.
1942 gruodžio 31: „Ryte priėmiau lankytojus. Dieną – biuletenininkų komisijoje. Vakare nusiskutau ir priėmiau dušą, peržiūrėjau paštą ir peržiūrėjau anketas. Naujuosius sutikau vienas“.
Leningrado blokada – siaubingas karo nusikaltimas ir klausimai valdžiai
Leningrado blokada tapo vienu iš didžiausių ir žiauriausių Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų.
Apie šį barbarišką išpuolį mažai, pagal savo mastus, kalbėta ir pačioje Sovietų Sąjungoje. Jos vadams nelabai norėjosi atsakinėti į klausimus: kodėl buvo tiek daug aukų? Kodėl Vokietijos kariuomenė, giliai prasiskverbusi į šalies vidų, taip greitai pasiekė miestą? Kodėl nebuvo organizuojama masinė evakuacija iki tol, kai blokados žiedus pavyko sujungti? Juk vokiečių ir suomių kariuomenei prireikė mažne trijų mėnesių tam, kad uždarytų blokados ratą. Kodėl nebuvo pasirengta atitinkamo kiekio maisto produktų? Vokiečiai Leningradą apsupo 1941-ųjų rugsėjį, tuometinis miesto partinis vadovas Andrejus Ždanovas ir fronto vadas Klimentas Vorošilovas, baimindamiesi, kad juos apkaltins panikavimu ir netikėjimu Raudonąja armija, atsisakė už maisto tiekimą atsakingo partinio veikėjo Anastaso Mikojanovo siūlymo užsitikrinti miestui pakankamą maisto kiekį.
Vietoje to mieste buvo pradėta „žiurkių“, bėgančių iš miesto, medžioklė. Gynybiniams darbams buvo mobilizuota dešimtys tūkstančių miestiečių, kurie kasė apkasus, vėliau atsidūrusius priešo užnugaryje.
Po karo J. Stalinas mažiausiai buvo suinteresuotas šių temų aptarimu. Nė vienas miestas nebuvo „valomas“ taip, kaip valė Leningradą. Miesto rašytojus užgriuvo represijos. Leningrado partinę organizaciją išvaikė. „Valymui“ vadovavęs Georgijus Malenkovas salėje šaukė: „Tik priešams yra reikalingas blokados mitas, kad pažemintų didžiojo vado vaidmenį!“
