Visuomenė turėtų džiaugtis, kad istorikai atskleidžia naujų istorijos faktų, tačiau vertindami savo istoriją, nuolat lygindami save, savo valstybę ir jos istoriją su kitais, elgiamės tarsi priekabūs atrankos komisijos nariai ir dažnai jaučiamės nelaimingi.
Psichologai pastebi, kad laimingesni jaučiasi tie žmonės, kurie mano, kad geriausia gyventi savo šalyje, kad jų gimtinė yra geriausia vieta. Kita vertus, laimingieji, būdami labiau patenkinti savo valstybe, rečiau mano, kad kitos šalys yra sektinas pavyzdys, taip pat ir istorijos. Savo ruožtu nusivylusieji dažnai būna nusivylę ir savimi, ir valstybe.
Naujienų agentūroje ELTA surengtoje diskusijoje „Ar įmanoma objektyvi istorijos traktuotė?“ istorikai, politologai, politikai svarstė santykį tarp istorijos mokslo tyrimų ir istorijos faktų vertinimo visuomenėje, koks vaidmuo šiame procese tenka istorikams, kaip istorijos faktų interpretavimas veikia visuomenės ir atskiro individo nuotaikas.
Istorikas dr. Alvydas Nikžentaitis sako, kad kiekvienas visuomenės narys jaučiasi galįs komentuoti praeitį ir, jo nuomone, tai esą visiškai teisinga.
„Nes praeitis nepriklauso vien tiktai istorikams, ji labai svarbi ir visuomenės tapatybės dalis, todėl reikalauti iš visuomenės narių, kad jie nediskutuotų istorijos klausimais, yra nerealu. (...) Darydamas tyrimus, kurie neatitinka visuomenėje nusistovėjusiems istorijos vaizdiniams, istorikas iš karto iššaukia ugnį iš visuomenės, yra kritikuojamas. Mūsų laikais istorijos rašymas labai internacionalizavosi, bet istorikas visada turi galvoti ir apie moralinį, etinį aspektą“, – kalbėjo A. Nikžentaitis.
Politologas Marius Kundrotas primena, kad kai koks nors istorijos etapas imamas pernelyg idealizuoti, tai sukelia priešingą negu laimės pojūtis efektą.
„Dažnai yra romantiškai įsivaizduojama, kad praeityje gyveno dievai ir milžinai, kurie buvo kažkuo tobulesni už mus, kuriems dėl to viskas daug lengviau sekėsi, kurie buvo nepalyginamai pranašesni savo dorybėmis, išmintimi ir visais kitais vertybiniais parametrais. Ir visa tai dažnai sukelia priešingą efektą. Turėtume suprasti, kad ir praeityje gyveno žmonės su savo trūkumais ir silpnybėmis, kad ir jiems buvo gana sunku suvokti save ne kažkuo prastesnį už praeities didvyrius, bet tuos didvyrius matyti kaip etaloną, į kurį galima lygiuotis“, – kalbėjo M. Kundrotas.
Psichologas, Seimo narys Gediminas Navaitis sako, kad neigiamai vertinantys savo kraštą ir jo istoriją žmonės kenkia ir sau, ir visuomenei, mat nustatyta, jog išmokus teisingai lyginti save ir savo kraštą vadinamoji „laimės ekonomika“ dažnai duoda tiesioginį ekonominį efektą.
„Nedaug, bet tokių žmonių atlyginimų vidurkis paauga 5–10 proc. Todėl sakyčiau, kad tie, kurie atrinkinėja iš Lietuvos istorijos negatyvias interpretacijas, tiesiog kenkia ir sau, ir visuomenei. Jie, aišku, nesugadins labai smarkiai mūsų ekonominio gyvenimo, bet maždaug 5 proc. netiesiogiai mūsų pajamas mažina“, – svarstė G. Navaitis.
Pasak psichologo, svarbus momentas, kad mes galime rinktis, ką norime rasti ir ko norime pasimokyti iš savo istorijos.
„Galime kruopščiai atsirinkti nesėkmių ir nelaimių vaizdinius, bet aš siūlyčiau perspektyvius optimistinius vaizdelius, nes su jais smagiau gyventi“, – tikino psichologas.
