Už Vilniaus grąžinimą (susigrąžinimą) Lietuvai turėtume dėkoti istorijai ir sau patiems - lietuvių tautai, sutelkusiai jėgas istorinei sostinei atgauti. Spalio pabaigoje Lietuvoje valstybiniu lygiu bus minimos Vilniaus sugrįžimo Lietuvai 70-osios metinės, visose šalies mokyklose bus skiriama pamoka šiai istorinei sukakčiai pažymėti.
Šios sukakties išvakarėse naujienų agentūroje ELTA surengta vieša diskusija "Vilniaus grąžinimo metinės: istorijos nevienareikšmiškumas", kurioje diskutavo istorikas Česlovas Laurinavičius, politikai Gintaras Songaila ir Algirdas Paleckis, istorijos mokytoja metodininkė Zita Šimkuvienė.
Apžvelgęs 1939-ųjų rudens istorinį kontekstą, Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vadovas Č. Laurinavičius svarstė, jog su Vilniaus grįžimu Lietuvai dažnai siejama dėkingumo sąvoka yra sąlyginė, bet ja galima išreikšti bendrą demokratinės idėjos plėtotę Europoje, žmogaus ir tautų teises.
"Ši idėja įgavo pagreitį dvidešimtojo amžiaus pradžioje ir plėtojosi nepaprastai komplikuotai. Istoriškai žiūrint, ši tendencija tarpukariu buvo tokia stipri, kad Hitleris su Stalinu negalėjo jos ignoruoti. Jie suprato, kad Vilniaus pripažinimo Lietuvos interesams straipsnis Molotovo-Ribentropo pakte bus tam tikras kamufliažas jų veiksmams. Čia buvo kalbama apie tam tikrą struktūrą Europos žemėlapyje. Sakyčiau, reikėtų dėkoti istorijai ir, žinoma, lietuvių tautai, kuri visada aktyviai reiškė savo valią, kad Vilnius grįžtų Lietuvai", - kalbėjo istorikas.
Diskusijos dalyviai sutarė, kad abiejų agresorių - Vokietijos ir Sovietų Rusijos - motyvas buvo panaudoti Vilniaus prijungimą prie Lietuvos kaip Trojos arklį ir per tam tikrą laiką okupuoti Lietuvos valstybę.
"Hitlerio logika buvo tokia: Vokietijai užpuolus Lenkiją, siekta padaryti Lietuvą agresore, kad ji irgi pultų Lenkiją. Buvo didelis spaudimas daromas Lietuvai, bet prezidento Antano Smetonos politika buvo nesivelti į pasaulinį karą. Stalino taktika buvo kitokia: atiduodamas Vilnių Lietuvai, kuri buvo suvereni valstybė ir nesigriebė jėgos, Stalinas Vakarų akyse tarsi nusiplovė rankas tapdamas lyg tautų gynėju, teisingumo realizuotoju. Bet tai nepridengė nei vieno, nei kito veikėjo (Hitlerio ir Stalino - ELTA) negeranoriškų veiksmų", - aiškino Č. Laurinavičius.
Istorikams sunku atsakyti į klausimą, kas būtų. jei Vilnius nebūtų tapęs Lietuvos sostine, mat jei nebūtų Molotovo-Ribentropo pakto pasekmių, galima tik spėlioti, ar Vilnius būtų Baltarusijos, ar Lenkijos miestas, o gal pagal istorinę logiką jis vis tiek būtų grįžęs Lietuvai.
Diskusijos dalyvių nuomonės išsiskyrė vienu klausimu: ar galima dėti lygybės ženklą - tapatinti nacių ir sovietų politikos ir veiksmus. Pasak Č. Laurinavičiaus, iš esmės skiriasi šių sistemų doktrinos, todėl tapatinti nacizmo ir sovietizmo nevalia, nors abi sistemos pareikalavo didžiulių aukų. "Nacionalinis judėjimas prasidėjo Rusijos imperijoje. Nors ji buvo primityvoka ir despotiška, bet sudarė objektyvių aplinkybių tautų judėjimui vystytis. Juk iš devyniolikto amžiaus ateina mūsų nacionaliniai veikėjai, mūsų valstybės logika", - kalbėjo istorikas.
Diskusijoje prieita prie išvados, kad istorijos politizavimo atvejais šių laikų politikai turi pasistengti, jog pasitikėjimas tarp Lietuvos ir Lenkijos, kaip ir tarp Lietuvos ir Rusijos stiprėtų, kad valstybės gerbtų viena kitą, o vis pasigirstantys Lietuvos ir Lenkijos ginčai dėl Vilniaus priklausomybės turi būti sprendžiamas europiniu lygiu.
