„Tas dalykas, kurio jūs mokotės kaip istorijos – jo nėra iš viso. Jo nėra, nes praktiškai lieka tik tai, ką kažkas parašė. Jeigu aš kalbėčiau apie tuos įvykius, jūs pagalvotumėte, kad Č. Juršėnas buvo vienoje valstybėje, o aš buvau kitoje. (...) Kai jūs paskaitysite A. Brazausko knygą, jūs būsite vienoje istorijoje, K. Prunskienės – jūs būsite kitoje. O V. Landsbergio – jūs iš viso būsite keistoje istorijoje.
Aš turbūt ir nerašysiu, kad jums smegenų nesujaukčiau“, – tai fragmentai iš internete išplatinto Nepriklausomybės akto signatarės aktorės Nijolės Oželytės kalbos, pasakytos Anykščių Antano Vienuolio gimnazijos moksleiviams minint Sausio 13-ąją vaizdo įrašo.
Susitikime, kuris pernai vyko Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdžių salėje (dabar Kovo 11-osios salė – red. past.) ji moksleivių klausė ir pati jiems aiškino, kodėl kiekvienas tų dienų istoriją mato savaip.
Kas ir kodėl gėdijasi patys savęs
,,Aš galvoju, kodėl 20 metų mums neduoda Sausio 13“ ženkliuko? Ir aš esu tikra, kad neduoda tik todėl, kad niekas nesužinotų, ko tada nebuvo. Ten mes buvome ne visi. Mes skambiname (vienam vyriškiui – red. past.) su R. Juknevičiene ir sakome: jau čia bombos sprogsta, jau čia viskas blogai. „Paklausykit, sako, merginos, tai gi kažkas gyvas turi likti, ar jūs neišmintingos? Kažkas turės atstovauti Seimą, kai jus ten ištrenks“.
„Pavyzdžiui, paleido V. Landsbergis žmonių valia išrinktą Aukščiausiąją Tarybą po 2,5 metų. Mes pabuvome, Konstitucija parašyta, nepriklausomybė paskelbta, Sausio 13-oji atlaikyta, ir staiga profesorius sugalvoja, kad mes visi ne profesionalai. Štai aš aktorė, Kazys Saja rašytojas, masė širdingų žmonių, bet jie ne sausi, ne profesionalai.
Ir jis staiga sugalvoja, kad dabar, kai jau laisva Lietuva, reikia naujus rinkimus (anksčiau laiko – red. past.) daryti, ir tada jau žmonės išrinks tuos profesionalesnius, ir tada jie padės valstybės pamatus, apie kuriuos Juršėnas pasakė, kad jie kreivi“, – pasakojo ji.
„Mums buvo likę pusė kadencijos, mes galime numirti už tėvynę, bet sėdėti, tuos įstatymus (kurti) – vienas procentas mokesčių ten ar į kitą pusę – tam reikia visai kito išsilavinimo. Ir mes balsavome už tai, kad mes „pasileidžiame“ anksčiau laiko, tegul būna nauji rinkimai. (...) Mes kūrėme įstatymus, o visas ūkis per tuos du metus ir liko rankose tų, kurie jį turėjo.
Tai dabar galite sau atsakyti į klausimą, kodėl Lietuva tokia? Jie privatizavo Lietuvą. Kas kaltas? Be abejonės, kalti tie žmonės, kurie taip balsavo“, – kalbėjo tąsyk moksleiviams Nepriklausomybės akto signatarė N. Oželytė, pasakodama apie prieš dvidešimt metų buvusius įvykius.
(...) „Mes gėdijamės patys savęs, bijome pasakyti tiesą, nors 20 metų praėjo. Pirmą sykį profesorius (V. Landsbergis – red. past.) pasakė tai, ir tai puse žodžio, kad tokia išdavystė buvo . Kai premjeras A. Šimėnas dingo, atėjo K. Prunskienė į vyriausybę ir pasakė, kad V. Landsbergis liepė būti premjeru vyriausybės. Tai yra baisu. Niekas nedrįsta to garsiai pasakyti“, – apgailestavo ji.
Nuojautų metas praėjo, bet tebekalbama puse lūpų?
Balsas.lt šiomis dienomis nusprendė paklausti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narės N. Oželytės, ar kas nors per metus šalyje pasikeitė, ar jau mažiau turime kompleksų, kurių ji ragino atsikratyti, ir ar šiandien jau esame pasirengę išgirsti tiesą apie Sausio 13-ąją ir kitus to meto įvykius.
„Eilę metų jautėme, kad kažkas yra negerai, bet tai buvo nuojautų lygyje. O dabar piktadariai turi savo vardus, pavardes, ir tas vėžinis auglys, kuris kankino Lietuvą, išlindo į paviršių, įgavo pavidalą. Dabar galima ieškoti priemonių, kaip jį operuoti. Man ši padėtis daug viltingesnė, negu tada, kai nebuvo galima įvardinti, kodėl blogai gyventi Lietuvoje, kodėl žmonės iš jos bėga. Dabar jau nuo mūsų priklauso – arba mes tą auglį išoperuosime, arba prarasime valstybę“, – sakė ji.
Paklausta, kodėl tik pastaraisiais metais ir vis dar tik puse lūpų užsimenama apie paslapties gaubiamus įvykius, ji teigė, kad kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti, kurioje pusėje būti, tačiau tauta turi teisę žinoti tiesą. Tačiau, anot N. Oželytės, neužtenka išvardinti pavardes.
„Gali paminėti pavardes tik tada, kai yra akivaizdūs teisingumą pažeidžiantys sprendimai. Kol buvo „pokiliminė veikla“, nelabai gali spręsti – juk lietuviai yra santūrūs ir kol neperžengiama jų kantrybės riba, jie kenčia ir nori įsitikinti 100 proc. (...)
Kodėl iki šiol tauta nežino, kad A. Sakalo Sausio 13-osios naktį nebuvo Aukščiausiojoje taryboje? Jo ten nebuvo, mes skambinome jam namo, žmona pasakė, kad jo ir namuose nėra. O jis buvo kur? Ar tai pagarsinta? Tauta turi žinoti, kas paskui kviečia ją teisingumui vykdyti. Ar jie patys buvo teisingi? Kodėl nežinoti, kad ten nebuvo A. Brazausko, nebuvo K. Prunskienės?“, – Balsas.lt sakė Nepriklausomybės akto signatarė.
„Žodis tampa kūnu tik tada, kai tai pasako oficialūs sąžiningi aukšti pareigūnai. Dabar viskas Prezidentės ir aukštų sąžiningų pareigūnų rankose“, – sakė ji.
„Aš manau, kad aiškumas yra geriau už miglas. Kiekvienu atveju žmogus pasirenka – būti melo arba tiesos pusėje. Kiekvienas turi atsiskaityti pats už save, o ne už kitą. Ir valstybės neapkaltinsi, kad buvo tokia aplinka ir privalėjai būti padugne. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar mes dabar pajėgsime patikėti savo akimis ir ausimis, ar mes išdrįsime rizikuoti gauti per galvą, bet sužinoti, kad mes ją turime.
Galima užmerkti akis ir nieko nedaryti, bet mes prarasime valstybę. Teks iš jos visiems važiuoti ten, kur laisviau, nes niekas taip nežemina žmogaus orumo, kaip akivaizdus melas, paverstas teisėtumu. Neteisingumą žmogus iškenčia žymiai sudėtingiau negu badą“, – dalijosi mintimis N. Oželytė.
N. Oželytė: mano vieta tarp žmonių, bet balsuokite savanaudiškai
Paklausta, ar neketina grįžti į aktyvią politiką, N. Oželytė sakė, kad jos vieta tarp žmonių, nes būtent iš mūsų pačių kyla didžiausios problemos.
„Kaip bebūtų skaudu ir kaip aš bemylėčiau žmones, bet tai, kad mus valdo niekšai – kalti mes. (...) Kokie mūsų idealai, tokią valdžią mes renkamės. Aš netikiu, kad Lietuvoje rinkimai gali būti klastojami. Jie tikrai nėra klastojami, o jeigu yra perkami – kas parsiduoda už alaus butelį ar 5 litus, vadinasi tiek kainuoja jų balsas. Didžiausia problema yra mumyse, mūsų nesugebėjime racionaliai savanaudiškai žvelgti į politikus. Kadangi problema yra žmonėse, aš tikrai niekada neisiu į valdžią, o kiek galėsiu – kalbėsiu, aiškinsiu, leisiu naudotis mano sukaupta patirtimi, kad būtų daugiau supratimo, kad žmonės būtų savanaudiškesni. Mano vieta yra tarp žmonių“, – sakė N. Oželytė.
