Ar kada nors svajojote įsigyti sklypą Mėnulyje? Manote, kad tokią svajonę būtų sunku įgyvendinti?
Advokatų kontora „Borenius“ kartu su projekto partneriais Mykolo Romerio universiteto Studentų atstovybe (MRUSA) ir interneto portalu „Balsas.lt“ bei savaitraščiu „Balsas.lt savaitė“ organizavo studentų rašinių konkursą „Borenius“ stipendijai laimėti. Konkurso dalyviams buvo pateikta nelengva užduotis – parašyti analitinį rašinį tema „Nuosavybės teisės įgyvendinimas į žemės sklypą Mėnulyje“.
Mėnulis, kosmosas ir teisė atrodo nesuderinami dalykai, tačiau tokią temą sugalvoti paskatino istorinis momentas, kai 1980 m. amerikietis Dennis Hope padavė pareiškimus privatizuoti visus Saulės sistemos dangaus kūnus, išskyrus, Žemę ir Saulę.
Studentai į šią užduotį pažvelgė kūrybiškai ir konkurso organizatoriai sulaukė įdomių ir originalių rašinių. Lapkričio 16 d. MRU nugalėtojo stipendija įteikta ketvirtakursiui MRU studentui Vaidotui Rudokui. Naujienų portalo „Balsas.lt“ kalbintas konkurso nugalėtojas apie rašinio temą sakė: „Tema pasirodė labai įdomi – tikras iššūkis. Jei tai būtų buvusi viena iš šimto temų, kurios dažniausiai siūlomos teisės studentams, veikiausiai konkurse nebūčiau dalyvavęs.“ Studentas teigė, kad konkursinio darbo rengimas truko apie savaitę, o patirtis, įgauta atliekant šį darbą labai vertinga.
„Kiek teko girdėti iš vyresnių kolegų, o kartu ir pačiam įsitikinti, teisininko darbe be kitų savybių reikia ir fantazijos“, – kalbėjo studentas, o paklaustas, ar jau suplanavo, kur išleis gautą stipendiją, pašnekovas teigė, kad tai bus investicija ateičiai, o paskui šyptelėjo, kad turi minčių apie naują automobilį.
V. Rudoko rašinys „Nuosavybės teisės įgyvendinimas į žemės sklypą Mėnulyje“
Prieš mano langą visada tas pats Mėnulis.
Bet pražysta slyvos – ir Mėnulis jau kitoks.
Senovės kinų išmintis
Ar teko giedrą vasaros naktį matyti Mėnulio pilnatį? Tikriausiai kiekvienas atsakytume, taip, ir ne kartą - jausmas magiškas. Neveltui senovės lietuviai manė, kad tai devynragis elnias, japonai įžiūrėjo kiškį, gimė mitai apie vilkolakius ir dangaus dievus. Suprantama, žmogus negali gyventi be empirinių pojūčių, faktų, todėl skrydis į Mėnulį buvo kintamojo „X“ radimas, atsakęs į daugybę mokslui rūpimų klausimų, bei nuliūdinęs fantastikos mėgėjus, dėl nerastų nežemiškų būtybių. Tačiau užduotas naujas, iš pirmo žvilgsnio paprastas klausimas: ar galima turėti žemės Menulyje? Nesigilinant į esmę atsakyti tikriausiai būtų nesudėtinga. Visgi teisė yra socialinė sistema, mėgstanti implikaciją - „jei..., tai“, kuri reikalauja argumentuotai pagrįstų, logiškų išvadų. Norint išnagrinėti problemą, straipsnyje sistemiškai bus analizuojamas tarptautinės viešosios ir privatinės teisės santykis, kuomet kalbama apie nuosavybės teisę dangaus kūnuose, pateikiama trumpa lyginamoji nuosavybės teisės samprata bei jos įgyvendinimo pagrindai skirtingų šalių civilinėje teisėje, atsiribojama nuo specializuotų nacionalinių žemės įstatymų bei nekilnojamojo turto registravimo procedūrų, nes, savaime suprantama, jos nėra pritaikytos reglamentuoti kosmoso nekilnojamojo turto, kaip nuosavybės, teisinių santykių.
Ar nuosavybės teisės įgyvendinimas kosminiuose kūnuose nauja problema? Prisimenant praeities įvykius dera pabrėžti, kad ne. Paprasčiausia, masinės informacijos priemonės buvo pamiršusios apie tai. Dar 1955 m. amerikietis Robertas R. Coulas būdamas Niujorko „Hayden Planetarium“ pirmininku pradėjo pardavinėti sklypus Mėnulyje po vieną dolerį už akrą (=0,4 ha). Vėliau atsirado ne viena įmonė, užsiimanti analogišku verslu, iš kurių bene daugiausia dėmesio susilaukė Dennio Houpo 1980 m. įkurta „Lunar Embassy“, beje, turinti atstovybę ir Lietuvoje. Minėtasis asmuo pristato save kaip vienintelį Mėnulio savininką, kuris gali bet kam teisėtai(!) parduoti sklypą ne vien matomoje Mėnulio pusėje, bet ir daugelyje kitų Visatos kūnų, suteikdamas sertifikatą, patvirtinantį nuosavybės teisę. Situacija, atrodytų, verta tik geltonosios spaudos puslapių, tačiau, kai asmuo iš to uždirba dešimtis milijonų dolerių, o sklypų „savininkais“ tampa net ir buvę JAV prezidentai Ronaldas Reiganas bei Džimis Karteris (neminint eilės JAV, Rusijos ir Jungtinės Karalystės žvaigždžių, kurie yra naujos mados, kitaip nepavadinsi, skatintojai)1 tuomet verta susimąstyti apie teisinio reguliavimo spragą arba tokio asmens teisinio veikimo pagrindą.
1967 m. JTO Išorinės erdvės sutarties (angl. Outer Space Treaty.) pirmos dalies B skyrius II straipsnis numato, kad kosmoso erdvė, įskaitant ir Mėnulį bei kitus dangaus kūnus, nėra nacionalinės nuosavybės objektai, į kuriuos valstybės galėtų pareikšti savo suverenias teises juos okupuodamos ar kitaip pasisavindamos2. D. Houpas (deja, jo, tam tikra prasme beprecedentės veiklos aptarimo, kalbant šia tema, nepavyks išvengti) teigia radęs vacatio legis (lot. teisinę spragą) šiame tarptautiniame teisės akte, kuri jam suteikia galimybę pareikšti nuosavybės teisę į Mėnulį kaip į res nullius (lot. niekieno daiktą). Bet ar tikrai Mėnulis yra tas objektas, kuriam taikome bešeiminkio daikto sąvoką? Juk, pavyzdžiui, ir tarptautiniai vandenys bei oro erdvė arba Antarktidos kontinentas3 neturi savininkų, tačiau pripažįstama - tai objektai, priklausantys res communis (lot. visų, o tuo pačiu ir niekieno turtas) kategorijai, o privatinės teisės požiūriu kaip res extra commercium (lot. nedalyvaujantys civilinėje apyvartoje). Interpretuodamas minėtąją nuostatą verslininkas kategoriškai mano, jog tokia normos formuluotė uždraudžia įgyvendinti nuosavybės teisę Mėnulyje ir kituose dangaus kūnuose tik valstybėms, todėl, pavyzdžiui, fiziniai ir juridiniai asmenys yra laisvi pasinaudoti šia teise. Tokiam mąstymui, matyt, svarią įtaką padarė pačių Jungtinių Amerikos Valstijų formavimasis XIX amžiuje. Ar būtent ne tokiu principu buvo apgyvendinta dabartinė šalies teritorija? Todėl, D. Houpas viešai paskelbė, jog jis yra pirmasis pareiškęs reikalavimą tapti Mėnulio savininku, ko pasekoje, pateikė nuosavybės įregistravimo prašymą Kalifornijos valstijos Solano apygardos federalinėje tarnyboje bei išsiuntė raštiškus pareiškimus SSRS ir Jungtinėms Tautoms apie savo poelgį, į kuriuos, beje, jokio atsakymo nesulaukęs traktavo kaip pritarimą. Beje, taip pat nėra suvokiama kaip teritorinis žemėtvarkos subjektas galėtų įregistruoti tokį nekilnojamąjį turtą. Tikriausiai tai priežastis, dėl kurios niekas iki šiol nematė nuosavybę į Mėnulį patvirtinančių dokumentų D. Houpo rankose.
Visgi reikėtų išsiaiškinti, ar tikrai Išorinės erdvės sutarties (toliau - Sutartis) nuostatos neriboja nuosavybės teisės įgyvendinimo kosminiuose kūnuose, o jei taip, tuomet kokiems subjektams. Ratifikuodamos Sutartį, šalys nustatė, kad apribos savo suverenitetą ir nereikš jokių pretenzijų pasisavinti ar kitaip okupuoti dangaus kūnus bei Mėnulį, tokiu būdu pasilikdomos teisę vykdyti tik taikius mokslinius tyrimus, nepažeisdamos suverenių valstybių lygybės principo bei kitų tarptautinės teisės principų. Paprasčiau tariant, buvo susitarta, kad Mėnulis nepriklausys nei JAV, nei SSRS, nei Prancūzijai ar kokiai kitai valstybei, o net ir į Mėnulio paviršių įsmeigta JAV vėliava nesuteiks jokių papildomų teisių šiai valstybei į vienintelį Žemės palydovą. 1967 m. Išorinės erdvės sutartis pagal savo prigimtį priskiriama tarptautinei viešajai teisei, kurią daugiausia sudaro jus cogens normos. Jus cogens pasižymi imperatyvumu4, kuris teisinių santykių dalyviams dažniausia nustato privalomo elgesio modelį ir taip, ne retas atvejis, riboja ir dispozityvumo principą privatinėje teisėje, net kai kalbame apie nuosavybės teisės įgyvendinimą. D. Houpo teiginys, jog Išorinės erdvės sutartis, nedetalizuojanti subjektų rato, yra taikoma „tik valstybėms, bet ne fiziniams ir juridiniams asmenims“, prieštarauja pats sau dėl kelių priežasčių: pirma, valstybės taip pat yra juridiniai asmenys, antra, nors Sutartis ir buvo sudaryta tarpvyriausybinio bendradarbiavimo dėka, tai dar nereiškia, jog toks susitarimas neliečia ir fizinių asmenų, nes teisėtai bei demokratiškai išrinkta valdžia atstovauja būtent visuomenės interesams, trečia, viešojoje teisėje negalima kategoriškai vadovautis principu: „leidžiama viskas - kas neuždrausta“. Reikėtų paminėti, kad 1979 m. buvo priimta dar viena sutartis - Mėnulio sutartis - reglamentuojanti kosmoso, o tuo pačiu ir nuosavybės teisės klausimus Mėnulyje, bei šį kartą aiškiai nustatanti, kad bet kam draudžiama reikšti nuosavybės teisę į dangaus kūnus. Apie Mėnulio sutartį plačiau neverta kalbėti, nes nei viena šalis, vykdanti kosmines programas, 1984 m. jos neratifikavo (pagalvokite kodėl?), todėl realios galios šis teisės aktas neturi.
Nuosavybės teisę, kaip ir kitas subjektines teises, fiziniai ir juridiniai asmenys įgyja tam tikrų teisinių faktų pagrindu. Ex injuria jus non oritur (lot. iš ne teisės teisė neatsiranda) skelbia ir dabar taikomas romėnų teisės principas. Kitaip tariant, bet kuris subjektas, norėdamas perleisti nuosavybę kitam asmeniui, pirmiausia pats turi būti ją įgyjęs pirminiu arba išvestiniu nuosavybės įgijimo būdu. Čia pravartu plačiau aptarti nuosavybės teisės sampratą bei turinį. Nuosavybės teisė traktuojama kaip absoliuti (visgi ribas dažniausia apibrėžia įstatymas) daiktinė teisė. Tokiame teisiniame santykyje visi asmenys yra įpareigoti netrukdyti savininkui valdyti, naudotis ir disponuoti savo nuosavybe. Valdymo, naudojimo ir disponavimo triada sudaro nuosavybės teisės turinį - tai romėnų teisės paveldas. Tokią nuosavybės teisės sampratą palaiko Lietuvos Respublikos civilinis kodekas (CK 4.37) bei kitų kontinentinę teisės tradiciją tęsiančių valstybių civilinė teisė: Prancūzijos CK 544 str., Italijos 832 str. ir kt. Ypač svarbus daikto valdymas, kuriam, kad būtų ginamas kaip teisė, privalomi: corpus – objektyvusis elementas - faktinis daikto turėjimas, kai daiktą turintis asmuo gali jam daryti fizinį bei juridinį poveikį; animus – subjektyvusis elementas - daiktą turinčio asmens noras jį pasilikti sau. Akivaizdu, jog D. Houpas negali realizuoti objektyviojo valdymo elemento, be kurio tiek valdymas, o tuo pačiu ir nuosavybės teisė tampa neigyvendinama. Buitiškai tariant - vien norėti neužtenka. Įdomus faktas, kad anglosaksų teisės sistema valdymo instituto, kaip atskiros teisės, kurią galima ginti posesoriniu ieškiniu neperėmė, tačiau, tarkime, JAV Kalifornijos valstijos CK 654 str. nustato: „Nuosavybė tai teisė valdyti daiktą ir juo naudotis nušalinant nuo šios teisės kitus asmenis“5. Tai išimtis iš bendros taisyklės. Iš šios valstijos, prisiminkime, yra kilęs ir D. Houpas, todėl taikysime visą prieš tai minėtą nuosavybės teisės komponentų charakteristiką.
Iš visko, kas buvo išdėstyta, manytina, jog nuosavybės teisės įgyvendinimas Mėnulyje šiuo metu nesukuria tvirto teisinio pagrindo klostytis privatiniams teisiniamas santykiams, o D. Houpo ar kitų įmonių parduodami sertifikatai tėra brangiai kainuojantis raštas, kuris jokių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą Mėnulyje nei pardavėjui, nei pirkėjui nesuteikia.
1. http://www.lunarbaltic.lv/main_lt.html
2. http://www.oosa.unvienna.org/pdf/publications/STSPACE11E.pdf
3. http://www.state.gov/www/global/oes/oceans/antarctic_treaty_1959.html
4. V. Vadapalas. Tarptautinė teisė. Vilnius: Eugrimas, 2006, p. 36;
5. http://leginfo.ca.gov/cgi-bin/displaycode?section=civ&group=00001-01000&file=654-663
