Briuselyje kalbėdamas su Lietuvos žurnalistais admirolas R. Baueris pabrėžė, kad NATO jau dabar yra nuėjusi gana ilgą kelio nuo tos dienos, kai Rusija okupavo Krymą. Tai, pasak jo, buvo „žadintuvas“ organizacijai.
„2018 metais pradėjome dirbti prie naujos karinės strategijos su gynybos vadovais, tai buvo Krymo aneksijos rezultatas. Ir žinoma, viskas prasidėjo anksčiau Gruzijoje, bet po 2014 metų tapo aišku, kad Rusija yra „kitame kelyje“. Ir nors su Rusija mes dar formaliai buvo partneriai, jau ėmėme dirbti prie naujos karinės strategijos, kurios esmė buvo: Rusija ir teroristų grupuotės yra dvi jėgos, kurios grasina NATO.
Kai po metų pabaigėme tą strategiją, kitos strategijos prie kurių dirbome buvo atgrasymo ir gynybos strategija, kurios esmė – kaip atgrasyti ir apsiginti nuo tų dviejų pagrindinių įvardytų grėsmių, teritorijoje, už kurią esame atsakingi. Taip pat yra panaši strategija, žiūrinti dar labiau į ateitį ir šalia jau žinomų grėsmių vertinanti ir demografines, technologines grėsmes. Šie dokumentai buvo baigti 2020 metais“, – kalbėjo admirolas.
NATO ilgą laiką buvo 911 tipo organizacija
Kai Rusija užpuolė Ukrainą antrą kartą Aljansas, pasak admirolo, galėjo atsakyti taip, kaip atsakė į šią grėsmę ir tai buvo atgrasymo ir gynybos strategijos rezultatas. Jau buvo sutarta, tarp politinių ir karinių Aljanso pusių, kad reikia siųsti daugiau sąjungininkų karių į Rytų flango šalis.
„Taip, nuo 4 tūkst. karių, kurie pavaldūs NATO pajėgų vyriausiajam vadui, skaičius padidėjo iki 40 tūkst. Tai įvyko praktiška per dvi savaites ir buvo labai svarbus signalas, leidęs mums iš savo pusės atsakyti į tai, ką rusai padarė Ukrainoje. Tai buvo padaryta nesiveliant į patį konfliktą.
Madride taip pat buvo nutarta, kad bus sukurtos 8 kovinės grupės išilgai Rytų flango sienos. Sutarta sukurti 8 batalionus su visais jiems priklausančiais mechanizmais: logistika, oro gynyba, inžinerine pagalba. <...> Buvo nutarta turėti paruoštą ginkluotę, techniką ir kitus reikalingus dalykus vietoje tam, kad būtų galima greitai permesti žmones į vieną ar kitą vietą netoli rytinės NATO sienos. Ką mes norime padaryti prieš Vilniaus NATO viršūnių susitikimą, tai parodyti, kad mechanizmas veikia ir, kad daugelyje valstybių sąjungininkų pajėgas mes galime „pakelti“ nuo bataliono iki brigados dydžio. Nereikia to parodyti visose Rytų flango šalyse, bet jei parodytume dalyje jų, tai būtų svarbi, pasitikėjimo suteikianti žinutė. Lyderiai pamatytų, kad tai, ką jie sutarė (Madride) įgyvendinama ir įmanoma padaryti“, – kalbėjo NATO Karinio komiteto pirmininkas.
Žinoma, pasak karininko, viskas užima laiko ir visi šie sprendimai yra labai svarbūs.
„Tai darbai, kuriuos darome prieš Vilniaus NATO viršūnių susitikimą, o dabar dar valstybės-narės analizuoja detalius taip vadinamus regioninius gynybos planus. Tai daugybė dokumentų, daugiau nei 4 tūkstančiai lapų, kuriuose pilna detalių. Tai regioniniai planai, kurie reiškia, kariniais terminais tariant, ką tu turi daryti, kad atgrasymas ir gynyba būtų efektyvi. Yra trys regionai: centrinis, kuriam priklauso Lietuva. Šiam regionui vadovaujama iš Bransumo, esančio Nyderlanduose. Taip pat yra pietryčių regionas, kuriam vadovaujama iš NATO būstinės Neapolyje ir šiaurės-vakarų regionas, kuriam vadovaujama iš Norfolko, Virdžinijos, JAV. Šie planai yra gauti, taip pat gavome dokumentą, apie pajėgų struktūros reikalavimus, jis kalba apie tai, kokių pajėgumų reikia, kad šie planai būtų įgyvendinti“, – kalbėjo admirolas.
Gynybos planuose kalbama apie oro, jūros, sausumos, kosmoso ir kibernetinės gynybos sritis ir viskas, ko reikia, kad būtų galima užtikrinti gynybą, atgrasymą.
„Taigi, Vilniuje ir po Villniaus susitikimo NATO kalbės su savo šalimis-narėmis ir klaus, ką iš šių reikalingų gynybai detalių galite duoti? Mes neprašysime, kad, tarkime, Lietuva prie bendros gynybos prisidėtų duodama lėktuvnešį, nes tai yra daiktas, kurį turi tik nedaugelis valstybių. Taigi, tarkime, jei reikės lėktuvnešio, paprašysime šalies, kuri jį jau turi, arba povandeninių laivų ar kitų dalykų. Jau yra valstybių Aljanse, kurios turi „specializaciją“ ir gali suteikti tam tikrus pajėgumus. Kitas žingsnis yra susitarimas ir tada tikėsimės, kad valstybės vykdys tai, ką pažadėjo. Ir visos šalys turi padaryti tai, ką pažadėjo, nes kitaip gynybos „žaidimo“ nebus galima žaisti. Svarbu, kad valstybės narės suprastų, jog kolektyvinė gynyba reiškia visų bendrą indėlį į ją“, – sakė R. Baueris.
Jei ir kai dėl šių planų bus priimtas politinis sprendimas, žinoma, prasidės, pasak admirolo, sunkiausias darbas. Po Vilniaus NATO viršūnių susitikimo reikės pradėti vykdyti planus, traukti žmones, pikti ginklus ir techniką, investuoti į infrastruktūrą, logistiką, karinį mobilumą.
„Nes vis dar sunku transportuoti karinę techniką ir amuniciją per Europą. O mes, nutikus krizei, privalome gebėti pergabenti amuniciją taip pat lengvai, kaip ir maistą, jei reikės. <...> Planams įgyvendinti reikės ne tik karių, bet ir kito personalo. NATO ilgą laiką buvo 911 tipo organizacija, kuri vykdė krizių mažinimo/atsako operacijas Irake ir Afganistane, bet kolektyvinės gynybos idėja buvo gana užmesta. Manyta, kad jei NATO galioja kolektyvinės gynybos sutartis tai kažkas kitas ateis ir išgelbės, jei nutiks nelaimė.
Dabar suprantama, kad toks galvojimas nebuvo teisingas. Mes turime ne tik 5 NATO straipsnį, bet ir 3 straipsnį, kuris sako, kad bet kuri Aljanso narė turi būti pasiruošusi gintis pati. Daugelis šalių šį straipsnį „pamiršo“. Tai, buvusios gynybos politikos padarinys“, – kalbėjo NATO Karinio komiteto pirmininkas.
Mums reikia planų, daugiau karių, aukštesnio pajėgų parengimo, gebėjimo reaguoti greičiau.
„Jei Putinas nutars pulti NATO, jis mums nepaskambins ir nepasakys, „ar sutinkate, jei pulsiu kitą mėnesį?“ Taigi, turime būti pasiruošę tam, kad greitai atsakytume į kylančią grėsmę. Reikia daugiau pajėgų, kuriuos būtų aukštos karinės parengties. Reikia daugiau realios jėgos, kad galėtume mokytis, turėti planus pritaikytus konkrečiam potencialiam priešui, o ne fiktyvius scenarijus su fiktyviu, nors ir visiems žinomu, priešu“, – sakė karininkas.
Pavojai tyko ne tik Baltijos šalių
Jis pripažino, kad naujieji gynybos planai kainuos daugiau, nei dabar išleidžiama, todėl turės būti diskusija, kiek mes norime ir galime išleisti gynybai. Nauji gynybos išlaidų įsipareigojimai turės būti Vilniaus NATO viršūnių susitikimo dalis. Kaip ir diskusija, kurią savo gynybos biudžeto dalį reikia investuoti (į kolektyvinę gynybą).
„Nesu „vedęs procentus“, bet aš pasakysių, kad žinant kokie nemaži planai yra, bus galima paskaičiuoti, kiek jie kainuos, kiek procentų nuo BVP reikės. Kiek man yra žinoma, siekiama, kad 2 proc. nuo BVP gynybai būtų ne lubos, bet grindys. <...> Ambicijos Baltijos šalių gynybai yra tokios pačios, kaip ir kitų šalių gynybai. Pavojai tyko ne tik Rytų flange. Mes fokusuojames ties Rytų flangu dėl Rusijos karo su Ukraina, bet Rusija yra ne tik rytuose, ji yra visur. Ji yra Arktyje, Afrikoje, Atlanto vandenyne, Viduržemio jūroje, kosmose, kibernetinėje erdvėje. Tarkime, neramumai, kurie šiuo metu vyksta Sudane yra siejami su Wagner samdinių veikla ten“, – kalbėjo admirolas.
Visų šalių, ne tik Baltijos šalių, saugumas yra svarbus Aljansui. Todėl, pasak admirolo, svarbu lankstumas, greitas atsakas ir negalime visų savo turimų pajėgų „sudėti“ tik į Rytų flangą, nes grėsmių gali kilti ir kitur.
„Mes dislokuodami karius rytiniame flange parodome rusams, kad situaciją vertiname rimtai ir norime bei galime pakeisti savo pozicijas, reaguodami į tai, ką jie daro. Ir tai nėra kažkas, kas iškalta akmenyje, tai turi būti lanksti politika, nes to reikalauja aplinkybės. <...> Scenarijus, kai atitraukiate užuolaidas ir pamatote už lango rusų kariuomenę, nėra realistinis. Žvalgybos pagalba artėjančią grėsmę, kariuomenę mes matysime gerokai anksčiau, nei ji ateis. Vienintelė išimtis šiuo atveju yra raketų atakos. Jų negalima numatyti, bet toks scenarijus yra žinomas. Kita vertus, tik raketų ataka prieš NATO šalį nėra itin tikėtinas scenarijus. Jei tikrai nori atakuoti NATO reikia sausumos pajėgų ir raketų kombinacijos. Mes turime pasitikėti savo galimybėmis pastebėti judančias karines pajėgas Rusijoje“, – sakė admirolas.
Jis atskleidė, kad papildomo dėmesio sulauks specifinės geografinės vietovės, tokios, kaip Suvalkų koridorius, Kaliningradas, šiaurė arti Arkties, Juodoji jūra, tam tikri uostai Viduržemio jūroje.
„Karinės technologijos pasikeitė, bet geografija – ne. Vis dar yra jūros, kalnai ir kitos vietovės, kurias reikia pereiti, pervažiuoti. Taigi, sausumos operacijos, tam tikra prasme yra apribotos. Kalbant apie finansus, kuriuos reikės skirti naujiems gynybos planams, reikia pripažinti, kad daugiau pinigų reikės būtent dėl oro gynybos. Šiai sričiai tikrai reikia papildomo dėmesio ir pinigų“, – sakė R. Baueris.
Paklaustas apie tai, kada naujieji planai galėtų būti įgyvendinti admirolas atsakė, kad tada, kai šalys-narės padarys tai, ką pažadėjo. Nes yra itin dideli lūkesčiai iš NATO, kaip organizacijos, bet NATO, kaip organizacija gali duoti tik vadovavimą, standartus ir pratybas. Visos ginkluotosios pajėgos ateina iš šalių narių, šalys narės sudarinėja bridagas, perka tankus, amuniciją, treniruoja žmones.
„Tai nebus lengvas persijungimas, tai bus procesas, kuris užtruks kelis metus, nes valstybėms reikia daugiau žmonių, tuos žmones reikia išmokyti, pastatyti reikalingą infrastruktūrą, nusipirkti amuniciją, ginkluotę. Tai užtruks, todėl ir sakau, kad po Vilniaus NATO susitikimo prasidės sudėtingas periodas, nes reikės padaryti tai, kas yra pažadėta. Nes kol kas tie planai yra popieriai. Jie svarbūs, bet kol kas tik popieriai. Taip pat svarbi dalis yra gynybos pramonė, privatus verslas, kuris turi sutikti imtis darbo, gaminti tai, ko reikia šalims, norint apsiginti. Nes dabar gali tekti atsistoti į eilę, kai pirkėjų ir norinčių vieno ar kito dalyko yra, bet gamintojų – mažoka“, – kalbėjo admirolas.
Jis pridūrė, kad visuomenės ir politikai turi suprasti, kad dabar NATO gynyba, planavimas, išlaidos jau bus kitokios, didesnės. Nes kai pradėjome atiduoti amuniciją Ukrainai, tai darėme neturėdami pilnų sandėlių. Turėjome juos tik pusiau pilnus. Ir mums reikia daugiau amunicijos Ukrainai, taip pat ir sau. Taigi, pasak NATO Karinio komiteto pirmininko, tai ne tik gynybos, NATO klausimas, tai daug platesnė diskusija.
