A. Sakalas yra vienas tų retų politikų, kurie niekada nepakeitė politinės partijos: kai 1989 metais su bendražygiais įkūrė socialdemokratų partiją, taip ir liko jos nariu, nors karštai priešinosi Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) ir Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) susijungimui.
Jau 90 metų sulaukęs A. Sakalas savo geriausia savybe vadina polinkį sakyti tai, ką galvoja. Dėl to jis nevynioja žodžių į vatą kalbėdamas bet kuriais klausimais: „Mano stiprioji savybė, kad aš mėgau tiesą ir niekada nebijojau jos pasakyti nevyniodamas nieko į vatą. Aš buvau toks tiesos ieškotojas, man rūpėjo kalbėti tiesą, o ne užsiiminėti apgaulėmis“.
Buvo ištremtas už laišką draugui
Nors A. Sakalas gimė Jusiškio kaime, Anykščių rajone, bet tėvams persikėlus į Kauną augo mieste. Į miestą šeima persikėlė, nes A. Sakalo tėvui nebeužteko jo paties tėvo visiems sūnums padalintos žemės, todėl gavęs nedidelę pinigų sumą jis su šeima bandė laimę tuometinėje sostinėje. Būdamas mokinys A. Sakalas vasaras vis tiek leisdavo kaime pas dėdę, todėl mokėjo atlikti visus žemės ūkio darbus.
Besimokydamas Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje A. Sakalas pateko į nemalonę. Buvo likę tik daugiau metai iki mokyklos baigimo, kai Kauno KGB perėmė jo laišką, rašytą draugui iš kaimo į jo tremties vietą – šis draugas su visa šeima buvo ištremtas. Laiške A. Sakalas piktinosi žmonių varymu į kolūkius.
„Jie gavo signalą, kad aš esu antitarybiškai nusiteikęs, ir buvo pradėta mano laiškų peržiūra“, – pasakoja A. Sakalas.
Politikas yra įsitikinęs, kad apie antitarybines jo nuotaikas pranešė jo klasės draugas. Pasak A. Sakalo, jau nepriklausomybės laikais Lietuvai dirbti perėjęs buvęs KGB darbuotojas Kęstutis Sadauskas jam parodė tuometinio KGB majoro Nachmano Dušanskio raportą vadovybei apie tai, kad pas jį lankėsi asmuo V.L. ir prašė apsaugoti jo šeimą nuo represijų.
Anot dokumento, kurį matė pats A. Sakalas, N. Dušanskis esą pasiteiravęs apie antitarybiškai nusiteikusius asmenis ir asmuo, kurio inicialai V.L., įvardijo A. Sakalą. Tokį raportą A. Sakalas vėliau aptiko ir Ypatingajame archyve.
Vienintelis A. Sakalo klasės draugas, kurio inicialai V.L., buvo Vytautas Landsbergis – geriausias jo draugas.
Pats V. Landsbergis teigia, kad tokią versiją A. Sakalui pakišo su KGB susiję asmenys, o A. Sakalas tiesiog prarijo jauką.
„Aš spėju, kad A. Sakalui kagėbynas kažkada pakišo tokią versiją ir jis kažkodėl ją priėmė. Ir mėgaujasi. Pats kankina save visą gyvenimą ir ant manęs varo. Kagėbynui tai buvo labai lengvas darbas. Jie nieko kito ir nedaro, kaip tik priešina žmones“ – portalui tv3.lt sakė V. Landsbergis.
Tuo metu šios informacijos A. Sakalas neturėjo, galvojo, kad suimti gali bet kurį. Iš tų laikų jis pamena, kad kartu su V. Landsberiu ir kitais krėtė išdaigas klasės draugams. Pavyzdžiui, vienam klasės draugui iš berniukų gimnazijos, kuris turėjo merginą, nutarė pakišti netikrą laišką. Ant popieriaus lapo parašę „Mielas Justai, ateik.... Gausi...“ vaikinai įdėjo raštelį į tos pačios merginos siųsto laiško voką ir slapčia laukė klasės draugo reakcijos: „Jis tik išsišiepė, o mes visi neišlaikę pradėjom kvatotis ir jis suprato, kad čia mūsų darbas“.
Tuo tarpu už A. Sakalo laišką draugui į tremtį Ypatingasis pasitarimas Maskvoje skyrė jam 8 metus priverčiamųjų darbų griežto režimo lageryje. Vežamas į lagerį A. Sakalas dar bandė bėgti, bet nesėkmingai.
„Kai mane vežė į griežto režimo lagerį, aš pabėgau iš vagono. Viena vagono sienelė buvo papuvusi, man pavyko ją išlaužti ir išlįsti pro skylę. Į mane šaudė, bet nepataikė. Tuomet traukinys pradėjo stabdyti ir aš šokau žemėn. Mane vijosi apie 12 kilometrų, bet aš persekiotojus apgavau – iš pradžių bėgau tiesiai, bet kadangi žinojau, kad gaudys su šunimis, tai pabarsčiau smulkinto tabako ir pasukau į šoną. Šunys nubėgo tiesiai, o aš pasukau į šoną. Tuomet priėjau geležinkelio stotį, įsėdau į keleivinį traukinį, važiavau, bet budėtojai įtarimą sukėlė, kad buvau be kepurės ir trumpais plaukais. O kepurę man buvo nuplėšę vagono draugai, kai lindau pro skylę. Jie nenorėjo, kad bėgčiau, bijojo, kad visus sušaudys. Bet aš pabėgau, tik mano kepurę nutvėrė ir aš likau plika galva trumpais plaukais, todėl tai palydovei sukėliau įtarimą“, – prisimena A. Sakalas.
Taigi trumpai kirpti plaukai lėmė, kad pabėgėlis buvo sugautas ir pristatytas į griežtojo režimo koloniją Džezkazgane, Kazachstane. A. Sakalas prisimena, kad į darbus kolonijoje kalinius vedžiodavo surakintus po du.
Tik po dvejų metų buvo išsiaiškinta, kad A. Sakalui nepriklauso kalėti griežto režimo kolonijoje, todėl vyras buvo pervežtas į paprasto režimo koloniją Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Chabarovsko srityje. Čia sąlygos buvo lengvesnės, A. Sakalas iš pradžių dirbo betonuotoju, paskui elektriku. Bet svarbiausia, kad šiame lageryje viršijus darbo normą 121 proc. buvo užskaitomos dvi dienos, o viršijus 151 proc. – net trys.
„Tie žmonės, kurie surašydavo išdirbį – negailėdavo mums tų procentų. Taip aš „uždirbau“ trejus metus ir tris mėnesius. Grįžau atsėdėjęs penkerius metus be trijų mėnesių“, – pasakoja A. Sakalas.
Paleistas iš kolonijos A. Sakalas grįžo į Kauną, kur aukso medaliu baigė savo senąją „Aušros“ gimnaziją, nors tuo metu ji buvo pavadinta Komjaunimo vidurine mokykla. Panašiu metu A. Sakalo tėvas parašė skundą į Maskvos generalinę prokuratūrą prašydamas sumažinti oficialią bausmę nuo 8 iki 5 metų ir gavo teigiamą atsakymą. Šis formalumas reiškė labai daug: A. Sakalas gavo „švarų“ pasą, todėl galėjo studijuoti Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultete.
Su V. Landsbergiu persipynė ir šeimos santykiai
Šeiminis A. Sakalo gyvenimas irgi nebuvo labai paprastas. Politikas pasakoja, kad prieš tremtį, būdamas 17 metų, įsimylėjo vieną penkeriais metais jaunesnę merginą, iš lagerio rašė jai laiškus, bet atsakymų kažkodėl nesulaukdavo. Grįžęs į Lietuvą pirmiausia aplankė tėvus, o antruoju reisu nukūrė pas savo išsvajotą merginą, kuri gyveno su mama ir broliu. Tačiau bendraujant išaiškėjo, kad mergina yra įsimylėjusi kitą vaikiną, netgi parodė jo nuotrauką: „Aš nieko nesakiau. Suprantat, ką galėjau jausti, todėl tiesiog išėjau“.
„Ir tada kažkokiame pobūvyje susipažinau su tokia gydytoja, kuri buvo penkiolika metų už mane vyresnė. Man ji kažkaip labai patiko, buvo švelni moteris, netekėjusi ir aš jai pasipiršau“, – pažintį su pirmąja žmona Bronislava tarsi vieną akimirką nupasakoja pašnekovas.
Vis tik santuoka pirmąja žmona, su kuria susilaukė dukters Eglės, truko trumpai, o neilgai trukus A. Sakalas vedė buvusią V. Landsbergio sutuoktinę Ritą Kučinskaitę.
„Tuo metu daug bendraudavau su V. Landsbergio šeimyna, draugais. O V. Landsbergio žmona kažkaip mane įsimylėjo“, – pamena politikas, kartu pripažindamas, kad simpatija buvo abipusė.
Paklaustas, kaip į tai reagavo tuometinis draugas, A. Sakalas atsakė gana trumpai: „Aš tada jo neklausiau”. Bet jis pripažino, kad bendravimo po to būta kiek mažiau: „Ko gero, tik oficialus bendravimas. Draugystė baigėsi“.
Su antrąja žmona A. Sakalas pragyveno ilgus metus iki pat jos mirties 2014 metais. Kartu jie susilaukė dvynių Rūtos Sakalaitės ir Pauliaus Sakalo, taip pat užaugino R. Sakalienės dukrą iš pirmos santuokos Jūratę Landsbergytę.
A. Sakalas pamena, kad kartą, kai abu dirbo Europos Parlamente, V. Landsbergiui turėjo priminti, kad savo vaikui reikia padėti, mat tuo metu dukrai Jūratei kaip tik reikėjo pagalbos. Tačiau Jūratę politikas laiko savo vaiku – trečiąkart vesdamas laisvai samdomą žurnalistę Daiva Norkienę savo turimą turtą padalijo visiems vaikams: „Kai dalinau turtą, padalinau po lygiai“.
Politiko sūnus P. Sakalas pamena, kad tėvas net dukart išgelbėjo jo gyvybę. Vyras parašė laišką, kurį portalui jo leidimu perdavė A. Sakalo žmona Daiva. Laiške P. Sakalas pasakoja, kad kai buvo kokių šešerių metų Baltųjų Lakajų ežere nėrė į vandenį paskui tėvą, nors visiškai nemokėjo plaukti.
„Po vandeniu galvojau, kad visai įdomu, tuoj atplauks krokodilai: pasireiškė deguonies trūkumo sukeltos haliucinacijos. Močiutė krante pradėjo rėkti, matyt, pastebėjusi mano dingimą, ir tėvas žaibu atplaukė ir išgelbėjo. Pamenu, kaip apvertė aukštyn kojom krante, kad iš plaučių išbėgtų vanduo“, – pamena A. Sakalo sūnus.
Kitą kartą po sunkaus gripo sūnui pasireiškė inkstų uždegimas, prasidėjo kraujavimas, todėl A. Sakalas ne tik surado gerą gydytoją, bet ir nenuilsdamas dirbo be atostogų, kad galėtų vaikui suteikti geresnio maisto, arbūzų, kurie plovė inkstus, nuvežtų reabilitacijai į Krymą.
Į politiką pasuko atsitiktinai
Klausiamas, kaip pasuko į politiką, A. Sakalas sako, kad tuo metu tiesiog būrėsi žmonių grupės, kurios rėmė SSRS lyderio Michailo Gorbačiovo pradėtą pertvarkos procesą, vadinamą perestoika. Naujovių troškulys įsisuko visur, taip pat ir Vilniaus universitete, kur dirbo A. Sakalas.
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pradžia laikomas iniciatyvinės grupės susibūrimas 1988 metų birželį. Grupę sudarė 35 žymūs mokslo ir meno veikėjai. Tarp jų A. Sakalo nebuvo, tačiau jis tapo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio tarybos nariu ir Vilniaus miesto tarybos pirmininku.
„Taip aš tapau politiku“, – trumpai apibrėžia A. Sakalas.
A. Sakalas kartu su kitais kolegomis 1989 metais atkūrė moderniąją socialdemokratų partiją ir nėkart nekeitė savo politinių pažiūrų. 1991-1999 metais politikas vadovavo šiai partijai ir priešinosi susijungimui su LDDP. Poreikis susijungti abiem partijoms kilo, nes socialdemokratams labai nesisekė rinkimuose, tuo metu LDDP siekė nusiplauti pokoministinės partijos įvaizdį.
„Kai partijoje kilo noras susijungti su LDDP motyvuojant tuo, kad socialdemokratai be šios partijos yra kaip bergždžia karvė, aš buvau prieš susijungimą, nes LDDP buvo liberalių pažiūrų, o ne socialdemokratai. Aš prieštaravau, nesutikau, todėl teko išeiti iš pirmininkų“, – pamena A. Sakalas.
Paklaustas, ar laiko tai tam tikra išdavystės forma, politikas akmens užantyje sakė nelaikantis: „Ne, aš nelaikau to išdavyste. Dabar galvoju, kad gal kito kelio ir nebuvo. Tik tiek, kad nepavyko pasukti tos naujos socialdemokratų partijos socialdemokratiniu keliu, jie tapo artimi liberalams“.
