D. Venckutė iki šiol yra Mokslų akademijos turistų klubo narė. Moteris galėtų ilgai pasakoti apie tas keliones – kaip trims savaitėms išvažiuodavo su bičiuliais į laukinius kalnus, ten, kur nepažymėti jokie keliai. Kopdavo su visa manta ant pečių – parduotuvių juk kalnuose nėra. Žiemą vykdavo slidinėti. Net diplominį Danguolės darbą atiduoti nuvežė draugė – ji tuo metu išvažiavo į Karakumus. Apkeliauta visa Lietuva – ir su baidarėmis plaukiodavo, ir pėsčiomis eidavo į žygius. Iš Klaipėdos per Kuršių neriją į Kaliningradą pėsčiomis nužingsniavo. Deja, dabar kelionėmis ji džiaugiasi tik per televiziją.
Mes – kaip kareiviai
Ekonomikos išsilavinimą turinti Danguolė pirmuosius išsėtinės sklerozės simptomus pajuto darbe. Tuo metu ji dirbo muitininkės tarpininke oro uoste, tad tekdavo nueiti nemažą atstumą, apie 2 km. Vieną dieną pastebėjo, kad einant viena koja neklauso – pakelia ją, o nuleisti neišeina: šliopt ir nukrenta. Jei staigiau pasisukdavo, turėjo įsikibti, nes buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą. O visada reikėjo skubėti. Vėliau pasitaikydavo, kad net ir nugriūdavo. Iš pradžių Danguolė galvojo, kad praeis, paskui vis dėlto nusprendė išsitirti. Pasirodė, kad tai ne taip paprasta – diagnozės gydytojai negalėjo nustatyti 4 metus. Daktarai skirdavo vaistus, bet neaišku, nuo ko gydė. Moteris prisimena, kad buvo atliktas magnetinės tomografijos tyrimas, bet gydytojas tuomet nieko nepamatė. Diagnozę nustatė daug vėliau, kai ištikus atakai (nustojo klausyti kojos) pateko į ligoninę.
Vis dėlto Danguolė sako, kad sužinojus, kokia liga serga, jai palengvėjo – geriau, kai žinai, nuo ko gydo. Tačiau kitus žmones išgirsta diagnozė labai skaudžiai paveikia. Daug likimo bičiulių D. Venckutė sutinka gulėdama ligoninėje. Viena moteris verkia, kad nespės užauginti vaikų, kita apgailestauja, kad negalės persodinti ant palangės užaugusių pomidorų. Tokiais atvejais Danguolė turi atsakymą: „Pažiūrėk į mane, aš irgi turiu ligą, bet gyvenu. Štai praeis ataka, ir vėl viskas bus gerai.“ Kitais atvejais net pajuokauja: „Mes esame kaip kareiviai: kaskart einame į ataką, o kai grįžtame, būname stipresni. Mano palatoje niekas neturi verkti, niekas neturi liūdėti. Ką duoda tas liūdesys?“ Moteris ir pati sako iš pradžių kovojusi su liga, negalėjusi susitaikyti, tačiau įsitikino, kad užuot kovojus su ja reikia susidraugauti. Dabar ji susitaikė, prisitaikė ir gyvena toliau. Žinoma, teko daug ko atsisakyti – pavyzdžiui, dirbti ji jau nebegalėtų.
„Kai manęs kas nors klausia, ar nebūna depresijos, aš jiems atsakau: parodykit man tą depresiją, aš ją tuoj įveiksiu. Ne ji mane, o aš ją“, – juokiasi D. Venckutė.
Patyrė nemažai išbandymų
Na, o išbandymų jai išties teko patirti nemažai – keletą kartų išgyveno tokias atakas, kad nebežinojo, ar yra gyva, ar mirusi. Paskutinį kartą 4 savaites praleido šv. Roko slaugos ligoninėje. Blogiausia buvo tai, kad 4 dienas jos niekas nepriėmė – vežė tai į vieną ligoninę, tai į kitą, ir niekas nenorėjo imtis gydyti.
Sunkiai moteris pratinosi ir prie vaistų – nuo jų kaskart jausdavosi lyg sirgtų gripu. Jei spėji užmigti, tų simptomų tarsi nejauti, jei ne – kankiniesi visą naktį ir tik paryčiais iškankintas užmiegi.
Tris kartus per savaitę pas Danguolę ateina socialinė darbuotoja. Deja, ji turi vos pusvalandį. Danguolė norėtų, kad socialinė darbuotoja pagamintų valgyti, tačiau per tokį trumpą laiką neįmanoma visko suspėti. Jai pačiai tai atima daug jėgų – kai išverda sriubą, jau būna tokia pavargusi, kad ir valgyti nebenori. Netrukus Vilniuje atsiras asmeninio asistento pagalba. Danguolė tikisi, kad ir ji sulauks šios paslaugos. Mat jai sunku vaikščioti, be pagalbos nesiryžta niekur išeiti. O juk reikia ir drabužių nusipirkti, ir maisto, norisi į žmones pasižiūrėti.
15
21
31
Ėmė studijuoti dėl sūnaus
D. Venckutė baigė ekonomikos studijas. Mokslai sekėsi, mat turėjo gerą atmintį – perskaito eilėraštį ir atsimena. Dar kartą studente Danguolė tapo, kai sūnus pradėjo eiti į mokyklą, jau būdama daugiau nei 40-ies. Tuomet galvojo, kad negalės sūnui padėti, tad nusprendė mokytis. Iš pradžių lankė įvairias paskaitas, vėliau įstojo į Lietuvos edukologijos universitetą. Šį kartą mokslus baigti buvo daug sunkiau – liga paveikė mąstymą, atmintį, o gal netgi paspartino ligos progresą. Viena studijų draugė skundėsi, kad po mokslų suintensyvėjo sąnarių liga.
Danguolė sūnų užaugino viena – tėvas vaiko atsisakė jam dar net negimus. „Kai pagimdžiau, man buvo 39 metai, niekada iki tol negalvojau apie vaikus. Jis man tarsi dangaus dovana nukrito“, – pasakoja moteris.
Ji prisimena, kad dar laukiantis pasitaikė galimybė nuvažiuoti į Norvegijos kalnus. Nors suprato, kad tai pavojinga, moteris negalėjo atsisakyti tokios svajonės. Ji prisimena, kad stovėdama prie fjordo, padėjusi ranką ant pilvo, galvojo, jog nori perduoti tą matomą grožį sūnui (buvo įsitikinusi, kad gims sūnus). Dabar Danguolė džiaugiasi, kad sūnus nenori į kalnus – prisimena, ką išgyvendavo jos tėvai, kai ji išvažiuodavo. Telefonų nebuvo, o laiškai iš kalnų kaimelio keliaudavo mėnesį ir daugiau. Tiesa, sūnus rado kitų hobių – plaukia jachtų regatoje. Tai ne mažiau pavojinga, tik, laimė, trunka trumpai.
Sėmėsi stiprybės stovykloje
Danguolė sako norinti tobulėti, todėl užsirašė į Lietuvos neįgaliųjų draugijos surengtą moterų saviugdos stovyklą „Neregėta aš“. Stovykloje moterys mokėsi džiaugtis gyvenimu, siekti savo tikslų, kurti gražius ir harmoningus santykius, o svarbiausia – mylėti save ir suprasti, kad nemylint savęs nepavyks pamilti ir kitų. Į tokią stovyklą negalią turinčias moteris Lietuvos neįgaliųjų draugija pakviečia jau antrą kartą.
Stovyklai vadovavusi moterų saviugdos trenerė Jurga Juodkazytė atviravo, kad ši stovykla ją maloniai nustebino – moterys, gyvenančios su negalia, turi savą, neretai sudėtingą istoriją, labai daug geros energijos, gyvenimo džiaugsmo. Jų juokas – užkrečiamas. „Tai yra ne negalia, o supergalia“, – dalijosi įspūdžiais J. Juodkazytė.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.
