Šiuolaikinis žmogus šlapimą naudoja tik medicininiams tyrimams, tačiau anksčiau žmonės rasdavo, kur jį panaudoti.
Žmogaus šlapime yra karbamido (šlapalo) – organinio junginio, kuriame gausu azoto, kuris pats susiskaido į amoniaką. Sumaišykite tai su vandeniu ir gausite paprastą skystį su aukštu pH. Dėl to jis gerai naikina rūgštingus nešvarumus, o senovės Romoje nebuvo nepastebėtos jo valymo savybės. Visuomenė buvo raginama šlapintis į bendrus indus, kad dėmes valantis šlapimas būtų surenkamas ir nunešamas į ankstyvą skalbyklos versiją, žinomą kaip „fullonica“. Čia vienas laimingas fullo (skalbėjas) stovėjo nešvarių drabužių duobėje, kurioje rūbai buvo pamerkti praskiestame šlapime, ir valė dėmes.
Šlapimo valomosios savybės išliko naudojamos net ir išradus muilą, o „kameros šarmas“ yra populiari priemonė sunkiai išplaunamų dėmių mirkymui. Tai ne tik efektyviai valė drabužius, bet ir išlaikė dažytas medžiagas. Yra daug natūralių dažiklių, gaunamų iš žiedų, žievės ir uogų. Nors dažai gali lengvai palikti dėmę, norint, kad jie išliktų, reikia dažus fiksuojančios priemonės – kompleksinės molekulės, kuri gali izoliuoti dažą, veiksmingai palikdama jį audinyje. Amoniakas seno šlapimo pavidalu yra vienas iš tokių fiksavimo priemonių, apgaubiančių spalvas, kad jos neišsiplautų.
Naudota net parakui
Keistesnis žmogaus šlapimo panaudojimo būdas buvo parakas – balistikoje naudojama cheminė medžiaga, kuriai reikia veiksmingos kalio salietros dozės. Kaip pasisekė, kad mūsų šlapime yra azoto. Tarsi sprogstančios šlapimo dalelės nėra pakankamai įžeidžiantis mirties veiksnys, 1862 m. gydytojo Josepho LeConte'o detalioje instrukcijoje buvo išsamiai aprašytas salietros (kalio nitrato) receptas, kuriam reikalingas „geras, kruopščiai supuvęs, geriausios rūšies mėšlas“.
Ši brangi prekė buvo sukrauta į pragarišką krūvą su pelenais, šiaudais ir lapais, kur linksmybės tęsėsi. Krūva kas savaitę buvo laistoma geriausiu skystu mėšlu, tokiu kaip šlapimas, mėšlo vanduo, laukinių tualetų vanduo, kanalizacijos vanduo... Skysčio kiekis turėjo būti toks, kad krūva visada būtų drėgna, bet ne šlapia. Po kelių mėnesių krūvos nebereikia drėkinti šlapimu, nes pasirodžius „balkšvam pražydėjimui“, tai signalizavo salietros gamintojo kančios pabaigą – įprastas paragavimas galėjo patvirtinti, ar krūvoje jau yra kalio nitrato.
Jei mėginių ėmimas iš šlapimu mirkytų mėšlo krūvų jus privertė šlykštėtis, pasiruoškite nusišypsoti. Senovės Roma jums paruošė dantis balinančius vaistus. Išradingi odontologai, norėdami išvalyti dantis, pasitelkė amoniako dėmių naikinimo būdą. Galbūt tikslinga paminėti, kad dėka vokiečių chemiko Friedricho Wöhlerio, karbamido (šlapalo) dabar galite gauti nebūtinai iš inkstų. Sumaišęs sidabro cianatą su amonio chloridu, F. Wöhleris suprato, kad sukūrė baltus kristalus, kurie turi visus karbamido privalumus.
