Aktorius Valentinas Masalskis šiuo metu žmonių akyse mato kur kas daugiau baimės ir nerimo dėl ateities nei anksčiau. Tai liūdina menininką – jis norėtų, kad būtų daugiau šviesos.
Aktorius ir režisierius savo kuriamuose spektakliuose sprendžia jam ramybės neduodančias problemas ir meno kalba kreipiasi į mūsų širdis. Tačiau ar visada sugebame išgirsti?
Optimizmas yra kvailių ginklas
Kodėl menininkai dažniausiai tik dūsauja ir skundžiasi? Ar jie nemoka įžvelgti šviesiųjų mūsų gyvenimo pusių? Lietuvos scenos meistras sako, kad tokia yra menininko užduotis – įžvelgti mūsų gyvenimo problemas, įvardyti jas ir bandyti spręsti. „Menininkas, kuriam viskas atrodo gerai, niekada nieko nesukurs, – kalba V.Masalskis. – Optimizmas yra kvailių ginklas. Mąstantis žmogus negali nepastebėti visur kyšančių problemų. Tikras inteligentas sugeba išeiti iš savo kiemo ir pradeda rūpintis kitų gyvenimu. Jeigu žmogus susirūpinęs savo vaikų ateitimi, jeigu jam svarbu tai, kaip atrodo Lietuvos gamta, keliai, kaip gyvena ir gyvens žmonės, tada jis, žinoma, turi daug problemų ir yra taip užsiėmęs jų sprendimu, kad užmiršta asmeninį gyvenimą. Ar problemų sprendėjas yra vadinamas pesimistu? Jeigu taip, tai toks pesimizmas yra varomoji jėga. Galbūt kartais toks žmogus mums darosi nemalonus, sakome, kad jis visur įžvelgia problemas. Nepagrįstai džiūgauti gali tik kvailiai.“
Prabyla meno kalba
Režisierius kuria spektaklius apie tai, kas jį patį labiausiai jaudina, kelia nerimą, neduoda užmigti. Meno kalba aktorius prabyla į mūsų sielas. „Tik scenoje galiu nekliudomai kalbėti apie tai, kas svarbiausia. O gyvenime, pradėjęs kalbėti apie esmę, staiga pajuntu, kad kitas žmogus mano mintis bando apversti aukštyn kojomis. Sako – ne, taip negali būti! Kalbėti apie esmę yra labai sunku, nes ji – kaip ta paukštė, kai tik bandai ją pagauti, lekia tolyn už horizonto. Toks ir yra menas – jis visą laiką už horizonto.“
Žiūrėdami ir klausydamiesi V.Masalskio, pajuntame, kad kažkas vyksta su mūsų sielomis – iš scenos tarsi sminga mažos skaudžios adatėlės, skatina mąstyti, neleidžia užmigti. Nepasiduoti liūliuojančiai hedonizmo bangai.
Vertybė – tai jos siekimas
Teatre išvydę savo ydų veidrodinį atspindį, sunerimstame. Iš kur jūs, aktoriai, žinote apie tai?
„Aš sprendžiu aktualias problemas, juk kiekvienam menininkui privalu jas spręsti. Taip, man labai svarbu, kad gyvename visuomenėje, kurioje pilna štai tokių žmonių kaip mano spektaklio „Pasaulio gerintojas“ herojus. Tokių, kurie naikina pasaulį, bet kalba apie jo gerinimą. Jie niekina viską, net vienintelį artimą žmogų, o mes tokiems teikiame apdovanojimus. Mūsų vertybės dabar iškreiptos, juk net žmones vadiname „nacionalinėmis vertybėmis“, ir jie patys galvoja, kad tokie yra. Tačiau tai yra neįmanoma, nes vertybė – tai idealaus gyvenimo siekimas. Vertybių reikia siekti, tačiau jų niekada nepasieksi – nebus taip, kad žmonės nežudys, nevogs, nedarys pikto, tik mylės vieni kitus, bučiuosis ir tarnaus vieni kitiems. Geriausia būtų, kad kiekvienas gerai dirbtų savo darbą: mokytojas mokytų vaikus, aktorius vaidintų, stalius gamintų stalus, o politikas... Man labai patiko Paberžės klebono Tėvo Stanislovo žodžiai: „Politikas turėtų sielvartauti dėl kitų.“ Taigi mes turėtume jiems kilstelėti kartelę į tokį aukštį ir reikalauti to iš jų. Ne kritikuoti ar aiškinti, ką jie daro blogai, o reikalauti, kad darytų gerai“, – sako V.Masalskis.
Vyrauja „pliažo kultūra“
Aktorius ypač nerimauja dėl mūsų šalyje ir visoje Vakarų Europoje vyraujančios „pliažo kultūros“ – tokios, kuri ateina po kultūros.
„Tai kažkoks kultūros atrajojimas. Gulinčiųjų pliaže kultūra. Šildo saulutė, aplink – nuogi kūnai, vaikai nešioja čeburekus. Valgai, šildaisi ir tingi net persiversti ant kito šono. Atrajoji savo būvį (nes tai ne būvis, bet tik jo atrajojimas) ir trokšti, kad tai tęstųsi amžinai. Tai beveiksmė kultūra, kai žmonės nenori dirbti, tačiau svajoja turėti daug pinigų, kad galėtų be rūpesčių keliauti po pasaulį. Kalbu tik apie dabar vyraujančią madą, minios veidą, ne individo veidą. Jeigu mada diktuoja, kad nieko neveikimas yra prasmė, visiems tai ir pradeda patikti. Kaip ir plačios kelnės ar batai siaurais galais.
Kada tai prasidėjo? Tada, kai galvodami, kad prisijungėme prie vandentiekio, prisijungėme prie užsienio kanalizacijos vamzdžio. Iš tiesų gėrėme atliekas, o manėme, kad geriame gerą vandenį. Kodėl mes neperėmėme gerų dalykų? Todėl, kad tam reikia labai daug dirbti. Kad muzikantas sugrotų kūrinį, turi ilgai groti. O žmonėms labai greitai reikėjo pinigų, ir labai daug. Į televiziją atėjo labai daug neprofesionalų. Dabar netgi humoras yra ne humoras, o viešas tyčiojimasis iš žmonių, nes humoras būna tada, kai šaipomasi iš žmogaus ydų, o ne iš jo asmenybės. Mano spektakliuose yra humoro, aš iš tiesų šaipausi iš savęs, juk pats turiu labai daug ydų.“
Gėris turi būti dozuojamas
Tačiau daugybė žmonių vis tiek daro daugiau gerų darbų. Gal jie stip resni, gal gėris nugalės? „Negalima to padėti ant svarstyklių. Jeigu kiekvienas paskaičiuotume, kiek gerų ir blogų darbų esame padarę, ant tos gerosios svarstyklių lėkštelės gulėtų ne tiek jau daug. Gėrio negali būti per daug, nes tada tai bus ne gėris, o akinanti šviesos lempa. Kartais jo būna per daug – kai mes visi išėjome į Baltijos kelią, jis tikrai buvo tapęs akinančia šviesa.
Galėjome apsikabinti kaimyną, atleisti žmogžudžiui. Tačiau tai truko tik akimirką, ir dėl to, jai pasibaigus, pasijutome tokie nelaimingi. Kur kas geriau, kai gėris ateina dozuotai. Po tokios akinančios šviesos galima pulti į depresiją. Ir man taip atsitiko, nes aš laisvę siejau ne tik su vėliava ar valstybės savarankiškumu. Man laisvė – ištikimybė, tarnystė, meilė, dora, pasiaukojimas. Tada man atrodė, kad visa tai plūsta iš tautos į mane. Dabar jaučiu kaltę dėl visko. Jeigu tauta blogai balsuoja, vadinasi, ir aš blogai balsuoju. Juk ateityje niekas pavardėmis nevardys. Kai jau būsime žemėje, apie mus mūsų vaikai sakys: JIE tai padarė, JIE padarė taip, kad negalima privažiuoti prie ežerų. Jie, mūsų tėvai, buvo tokie bailiai. Visi.“
Gal matote šviesą tunelio gale? „Jau nežinau, kas galėtų sustabdyti tą mūsų sotų gyvenimą. Manau, kad mes patys jau nebesustosime, galime bandyti visokiais būdais, bet... Buvo taip atsitikę Senovės Graikijoje, kai šeima nieko nebereiškė, o Tėvynę gynė samdoma armija. Deja, visi keliai veda į Romą. Viskas kartojasi.“
Skriaudžiame savo vaikus
„Šiuo metu man labai skaudi dar viena tema – net nežinau, kur reikėtų kreiptis, vis dar krutinu galvą, ieškau pliusų ir minusų, – susimąsto aktorius. – Prieš kelerius metus aš prašiau visų: neimkite paskolų, negyvenkite į skolą, juk tai niekada nebuvo gerai. Jie ginčijosi: Valentai, ką tu kalbi, dabar kiti laikai! Užteko mažos krizės (dvasinio nuopolio, ne fi nansinio), ir mes ištižome. Ir štai dabar trina rankas tie, kurie mažiau pasiėmė. Situacija pasikeitė, dabar jau jie savo vaikams sakys: neimkite paskolų. Taip mes mokomės iš savo klaidų. Tačiau ir vėl jas darome.
Jeigu valstybė nuskurdusi ir pajėgi paruošti tik 4 studentus, kodėl mes skatiname mokytis dar 15 studentų ir verčiame mokėti už mokslą? Juk tie studentai niekada gyvenime neišsimokės! Aktorius, baigęs televizijos režisūrą, turės 60 tūkstančių skolą, dainininkas – 90 tūkstančių. Kiek jis turės uždirbti, kad ją atiduotų? Mes ir vėl skriaudžiame savo vaikus – tam, kad tik mums būtų geriau. Kad klestėtų bankai, o mes geresnį „bufetuką“ pasistatytume.“
Jeigu eisi per raudoną šviesą
Kaip per 30 metų pasikeitė jūsų gyvenimas ir jūs pats? Gal įvyko virsmas?
„Mes visi bręstame, keičiamės. Atsitiko ne virsmas, o dėsningumas: jeigu vaikštai per raudoną šviesą, nutrenkia mašina. Ir aš taip dariau, o už tai reikėjo mokėti ligomis. Aš visą gyvenimą vaikščiojau per raudoną šviesą. Prieš 30 metų aš norėjau to, ką dabar turiu, o dabar noriu to, ką turėjau tada. Niekada man nebuvo gerai. Tada, kai gyvenome skurde ir nelaisvėje, norėjau sprendimų laisvės. Tik dabar supratau, kad to negali būti. Tada buvo ideologinis diktatas, dabar – pinigų. Man sako: nestatyk šito spektaklio, nes niekas į jį neis. Aš tada buvau gana laisvas, nes žinojau, ką galima kalbėti, o ko – ne. Tačiau tiek baimės, kiek dabar yra žmonių akyse, aš tada nemačiau. Šitiek baimės ir tiek pataikavimo niekada nebuvo. Kažkoks iškreiptas tapo pasaulis.“
