Nors šiomis dienomis Lietuvoje globėjų ir įtėvių skaičius pastebimai didėja, namų ir savo tėvų kiekvieną dieną laukia vis dar apie trys tūkstančiai vaikų.
Įsileisti svetimą vaiką į savo šeimą žmonės pasiryžta tikrai ne per vieną dieną. Tam prireikia apsvarstyti visus teigiamus ir neigiamus aspektus, o galiausiai – priimti ryžtingą sprendimą su visa šeima.
Dešimt metų – maždaug tiek laiko Mida kartu su savo vyru Rolandu nešiojosi ir brandino mintį padėti bent vienam našlaičiui.
„Ilgokai brandinome mintį suteikti šeimą ir namus vaikui, netekusiam tėvų globos. Tai buvo bendras mūsų šeimos – mano, vyro ir sūnaus sprendimas.
Visi labai norėjome, kad šeimoje būtų daugiau vaikų“, - pasakoja moteris.
Lemtingas skambutis po kursų
Kaip ir kiekviena šeima, taip ir Mida su Rolandu iš pradžių turėjo lankyti įtėvių kursus. Pasak Midos, tokie kursai yra labai informatyvūs ir įdomūs, o svarbiausia – suteikiantys praktinių žinių apie vaikų įvaikinimą ir globą.
„Kursai truko tris mėnesius. Jų metu buvo siekiama ne tik suteikti formalių žinių, bet giluminiai perteikti, kaip gali jaustis toks vaikas, kokie sunkumai gali iškilti, kaip vaikui padėti ir kaip svarbu, kad vaikas žinotų savo įvaikinimo istoriją ir savo šaknis, pagal galimybes bendrautų ir su biologine šeima, kokie iššūkiai gali iškilti įtėviams ir kaip juos įveikti“, - kursų privalumus vardija moteris.
Baigus kursus, po 3 mėnesių, kauniečių šeima sulaukė skambučio ir pasiūlymo įsivaikinti ne vieną vaiką, o dvynukes. Pora nedvejodama sutiko priimti mergaites į savo šeimą ir suteikti joms geresnį gyvenimą.
„Iš karto nuvykome susipažinti su mergaitėmis. Jas apie savaitę lankėme globos namuose, o po savaitės, kurios reikėjo, kad mergaitės prie mūsų priprastų, parsivežėme dvynukes namo.
Mūsų atveju, iš pradžių buvo globa, o tik po to sekė įvaikinimas, bet teisminiai procesai nebuvo iš esmės sudėtingi“, - tikina ji.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Naujos dvimetės mergaitės šeimoje gali pareikalauti nemažai rūpesčių ir sudėtingumų. Bet Mida tikina, kad net ir pati pradžia jų šeimai tikrai nebuvo sunki, o priešingai – kupina teigiamų emocijų ir išgyvenimų.
„Mes mergaites įsimylėjome iš karto. Ir jos gerai jautėsi, lengvai įsiliejo į mūsų šeimą. Pirmuosius mėnesius išgyvenome tokias pakilias įsimylėjimo emocijas, kad jokių sunkumų nejutome, tik džiaugsmą.
Norėjome, kad su mergaitėmis susiformuotų tvirtas ir stiprus ryšys, todėl nusprendėme, kad iki trijų metų mergaites auginsime namuose patys“, - pasakoja Mida. Taip pirmąjį laikotarpį šeima derino darbus su vaikų auginimu ir iš visų jėgų stengėsi geriausiai visus darbus atlikti patys. Tačiau praėjus keliems mėnesiams, šeima suprato tikrąją realybę. „Susidūrėme su pirmuoju iššūkiu – nuovargiu ir ligomis. Vaikai ir mes patys pradėjome vienas po kito sirgti. Tie keli mėnesiai turbūt buvo patys sunkiausi, bet išmokė mus nuolankumo – paprašyti ir priimti pagalbą. Esame labai dėkingi, visiems, kurie mums padėjo“, - sako ji.
Aplinkinių ir artimųjų rūpestis labai padėjo šeimai. Iš pat pradžių jie labai palaikė porą, šiltai priėmė mergaites, o vėliau labai daug padėjo, auginant įvaikintas mergaites.
Vyresnysis šeimos sūnus Povilas taip pat nebuvo abejingas, aktyviai padėjo ir labai domėjosi visais įvaikinimo procesais.
„Jis kartais pats nekantraudamas net ragindavo skambinti į įvaikinimo tarnybą. Kai susipažinome su mergaitėmis, būtent per sūnų, jo žaismingumą, greičiau užmezgėme kontaktą ir galėjome lengviau bendrauti.
Mūsų vaikus sieja šiltas ir pagarbus tarpusavio ryšys, sūnus mergaitėms yra autoritetas, jis domisi ir rūpinasi mergaičių branda ir pasiekimais“, - džiaugiasi Mida.
Kiekviena diena – emocijų sūkuryje
Dabar dvynukės – jau devynmetės mergaitės, kurios yra neatskiriama kauniečių šeimos dalis. Tačiau pora pastebi, kad jos turi daugiau skirtumų nei panašumų.
„Jas sieja tai, kad abi yra labai kūrybiškos ir išradingos. Abi yra muzikalios, lanko muzikos gimnaziją, lankė baletą. Viena mergaitė yra intravertė – labai atkakli, visada žino ko nori ir to siekia, labai gražiai piešia ir šoka, racionali, bet gana uždara ir užsispyrusi.
Kita ekstravertė, ją būtų galima vadinti jausmų fontanu. Ji – labai komunikabili, labai artistiška, empatiška, emocionali, bet sunkiau susikaupia, ypač kai reikia atlikti sudėtingesnes užduotis“, - sako ji.
Mida juokauja, kad augindami mergaites, šeima kiekvieną dieną gyvena tarsi ant emocinių bangų. O pati ji neatsistebi dvynukių emocijų platumu ir gyliu.
„Su jomis iš naujo mokomės pažinti, įvardinti, išgyventi ir išjausti jausmus. Visus jausmus. Labiausiai iš jų mokomės džiaugtis paprastais dalykais ir to džiaugsmo neslėpti savyje“, - šypsosi ji.
Minėtuose kursuose prieš įvaikinimą porai buvo pasakojama, kaip yra svarbu, kad įvaikinti vaikai žinotų savo tikrąsias šaknis, todėl mergaitės jau dabar žino, kad yra įvaikintos ir jas pagimdė kita mama.
„Kadangi biologinėje šeimoje yra daugiau vaikučių, kurie šiuo metu auga pas globėjus, vaikai pagal galimybes pabendrauja tarpusavyje.
Jeigu biologinė mama norėtų su mergaitėmis susitikti, svarstytume tokią galimybę ir sprendimą priimtume atsižvelgdami pirmiausia į vaikų interesus“, - svarsto Mida.
Klaidingi visuomenės mitai
Šiomis dienomis pastebimas besikeičiantis aplinkinių požiūris į įsivaikinimą ar laikiną globą. Tačiau vis dar dažnai galima išgirsti tokius kritinius klausimus kaip: „O jeigu išryškės vaiko neigiami genai? Kas bus paauglystėje? O jeigu vaikas nepritaps?“.
Teisininkės Midos manymu, visas įvaikinimo procesas yra apipintas nepagrįstomis baimėmis ir mitais.
„Manau, kad vienas iš būdų griauti susiformavusius mitus ir baimes, tai kalbėti ir dalintis asmenine teigiama patirtimi. Kita vertus, svarbiausia yra pamatinių vertybių, pasiaukojimo, gyvenimo vardan kito žmogaus ir dėl bendro gėrio formavimas, atpažinimas to asmeninio pašaukimo, kurį atlikti esame kviečiami, drąsa ir pasitikėjimas Dievu įgyvendinant pašaukimą.
Įvaikinimas, kaip ir bet kuris kitas pašaukimas, nėra lengvas ir lygus, patogus eiti kelias. Bet šitas kelias yra toks gyvybingas, toks įdomus, toks kūrybiškas, toks praplečiantis ir apdovanojantis, kad džiaugsmas einant šituo keliu pranoksta kylančius rūpesčius ir sunkumus“, - visus mitus paneigia moteris.
Mida atvira – šiuo metu jų šeima yra laiminga ir apdovanota kaip niekada anksčiau, o kartu su mergaitėmis sustiprėjo ir jų šeimos, artimųjų bei draugų tarpusavio ryšiai. Dabar jie turi visą didelę palaikymo komandą.
„Visą šį laiką gauname profesionalų pagalbą, Vaikų gerovės centras “Pastogė” ir Kauno arkivyskupijos Caritas Vaiko gerovės institutas organizuoja mokymus, seminarus, stovyklas įtėviams ir vaikams, rekolekcijas bei filmų terapijas.
Mes nesame vieni, bet esame stiprios ir brandžios įtėvių ir globėjų bendruomenės dalis, todėl iškilus sunkumams visada turime atramą“, - džiaugiasi Mida.
Visos geros valios žmones kviečiame prisidėti prie programos augimo bei išsaugojimo ir aukomis:
Kauno arkivyskupijos Caritas programa „Vaiko gerovės institutas“
A. sąskaita AB SEB nr. LT187044060003653958
Būtina banko pavedimo paskirtyje įrašyti programos pavadinimą „Vaiko gerovės institutas“ arba akronimą „VGI“
