Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimo projektą pateikusios Sveikatos apsaugos ministerijos teigimu, juo sudaromos geresnės psichikos sveikatos priežiūros sąlygos, įvedamas aiškesnis teisinis reguliavimas, numatomi pagrindiniai psichikos sveikatos priežiūros principai, visuomenės psichikos sveikatos priežiūros pagrindai.
Priverstinis gydymas – reikia ar ne?
Psichikos sveikatos specialistai, visuomenė ir pacientų organizacijos ne vienus metus laužo ietis aiškindamiesi, ar reikalingas priverstinis gydymas, ar jis suvaržo psichikos sutrikimų turinčių žmonių teises, ar, atvirkščiai, yra būtinoji medicininė pagalba, be kurios sergantieji neturėtų šansų pasveikti.
„Priverstinis gydymas prieštarauja Neįgaliųjų teisių konvencijai, žmogus į ligoninę turi būti guldomas su tuo sutikęs. Kai pats žmogus dalyvauja gydyme, pasiekiami geriausi rezultatai. Be to, turėtų būti atskirtos sąvokos hospitalizacija ir gydymas“, – sako Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) prezidentė Dovilė Juodkaitė.
Prie naujojo įstatymo kūrimo daug prisidėjusi VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėja Ona Davidonienė sako, kad pasaulyje nėra šalies, kurioje, esant tam tikroms aplinkybėms, nebūtų taikomas priverstinis psichikos ligomis sergančių žmonių gydymas. Jos teigimu, naujajame įstatyme priverstinio hospitalizavimo ir gydymo tvarka reglamentuojama aiškiau, nors esama ir painiavos. Numatyta, kad priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas be teismo sprendimo galimas iki trijų darbo dienų, o į teismą reikės kreiptis per 48 val. nuo priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pradžios.
„Jei pacientą gydantis psichiatras mano, kad per tris paras paciento būklė pagerės ir jį bus galima išrašyti arba tęsti gydymą su jo sutikimu, bet būklė pablogėja, kaip gydytojui elgtis toliau? Dvi paros praleistos, žmogaus ilgiau laikyti gydymo įstaigoje negalima, bet dėl ūmios būklės jo neįmanoma ir išleisti. Kreipėmės konsultacijų į teisininkus. Aiškaus atsakymo negavome. Buvo net patarimų: išrašykite pacientą ir kvieskite greitąją pagalbą, kad žmogus būtų parvežtas atgal. Skamba kurioziškai, bet štai tokių spragų įstatyme esama“, – kalba specialistė.
Pasak jos, Seimui priėmus naująjį Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą buvo numatyta parengti daug įgyvendinamųjų teisės aktų, kurie detaliau aprašytų atskiras konkrečias tvarkas, tarp jų – priverstinio hospitalizavimo. Deja, apie tai prisiminta paskutiniu momentu ir jos parengti nespėta. Specialistai siūlo kai kurių įstatymo straipsnių įsigaliojimą laikinai atidėti. Jei to nebus padaryta, medikai įspėja: gali kilti painiava.
Neaiškumų – daugiau
Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme yra pasikeitimų ir dėl nepilnamečių teisių. „Ankstesniame įstatyme buvo paprasčiau – reikia tėvų sutikimo gydyti vaiką. Dabar situacija gana keista, atsirado nuostata: „Jei nepilnametis pacientas nėra teismo pripažintas emancipuotu, jis gali būti hospitalizuotas gavus vieno iš tėvų sutikimą, bet tik kai nėra kito iš tėvų prieštaravimo“. Tarkim, atvažiuoja mama su paaugliu vaiku, tėvai išsiskyrę, neaišku, kur tėvas. Medikai turėtų paklausti mamos, ar ji neturi tėvo kontaktų, bandyti jam skambinti, klausti, ar jis neprieštarauja. Įstatyme neapibrėžta, ką medikai turėtų daryti, jei tėvo neranda. Tai – perteklinis ir nieko vaiko gerovei neduodantis reikalavimas“, – mano O. Davidonienė.
To negana: numatyta, kad nepilnametis pacientas nuo 16 metų gali būti hospitalizuotas tik su jo sutikimu. „Viskas dar sudėtingiau: pats jaunuolis neprieštarauja, vienas iš tėvų sutinka, kitas neprieštarauja. Jei bent viena sąlyga neįgyvendinta, guldyti į ligoninę negalima arba reikia hospitalizuoti priverstinai. Keistokas ir reikalavimas atsižvelgti į vaiko iki 16 metų norus „protingumo ribose“. Kaip medikai turėtų interpretuoti „protingumą“? Mūsų manymu, ši nuostata irgi labai neapibrėžta“, – sako specialistė.
Naujajame įstatyme reikalaujama, kad teisėjas, priimdamas sprendimą dėl priverstinės hospitalizacijos, privalo pacientą matyti. „Vis dėlto lieka neaišku – ką daryti su ūmios būsenos pacientais, kurių negalima nuvežti į teismą? Įstatyme numatyta, kad teisėjas turi atvykti į medicinos įstaigą arba reikia užtikrinti susisiekimą vaizdo ryšio priemonėmis. Lyg viskas gerai, tik bėda, kad tokios ryšio sistemos nėra. Buvome susitikę su Teismų taryba – teismai tokią nuotolinio veikimo sistemą turi, bet serveris perkrautas taip, kad prijungti dar ir psichiatrijos ligonines būtų sudėtinga. Taigi vėl lieka neaišku, kaip ši nuostata bus įgyvendinta“, – kalba O. Davidonienė.
Šiuo metu darbo grupė rengia įstatymo įgyvendinamąjį teisės aktą, detalizuojantį priverstinio hospitalizavimo tvarką. Pirminiame šio dokumento variante buvo gana absurdiškų siūlymų. „Pavyzdžiui, būta nuostatos, kad dėl priverstinio gydymo gali kreiptis bet kas – pavyzdžiui, kaimynas. Tokiu atveju gydytojai psichiatrai, gavę kaimynų skundą, privalėtų per kelias valandas nuvažiuoti į vietą, susirasti besikreipusį kaimyną, paklausti jo, paskui jo kaimyno, ar tiesa, kad žmogus elgiasi neadekvačiai. Gydytojas būtų priverstas dirbti „detektyvu“. Bėda, kad teisės aktus kartais kuria tie, kurie nematė psichikos sutrikimą turinčių žmonių, nesusipažino nei su jų šeimomis, nei su gydymo įstaigomis“, – teigia medikė.
Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovas Vaidotas Nikžentaitis mano, kad, kalbant apie priverstinį gydymą, derėtų keisti kai kurias sąvokas: „Žodis „priverstinis“ yra bauginantis, turintis neigiamą atspalvį. Galbūt vertėtų jį keisti į „būtinoji psichosocialinė pagalba“, tuomet visuomenė į ūmios būsenos psichikos sutrikimą turinčių žmonių gydymą žiūrėtų pozityviau.“
Mažiau medikamentų, daugiau psichoterapijos
Pasaulio sveikatos organizacija psichoterapiją išskiria kaip vieną iš privalomų ir labai svarbių modernios psichikos sveikatos priežiūros komponentų, be kurio neįmanoma reali pacientų teisių apsauga ir jų gyvenimo kokybės gerinimas. Naujajame įstatyme numatyta, kad medikamentinis gydymas bus skiriamas tik kraštutiniu atveju, kai nepadės nemedikamentinės priemonės – psichologinis konsultavimas ir psichoterapija.
O. Davidonienės teigimu, tai išties labai teisinga nuostata, bet nereiškia, kad medikamentai tampa nebesvarbūs gydant sunkių psichikos sutrikimų turinčius žmones. Vaistai nuolat tobulėja, jų šalutinis poveikis mažėja. Svarbu, kad žmonėms būtų teikiama kompleksinė pagalba – socialinė, psichologinė ir psichofarmakologinė.
D. Juodkaitė sutinka, kad psichoterapijos psichikos sutrikimų turintiems žmonėms reikia daugiau, tik, pasak jos, lieka neaišku, kaip veiks įstatyme numatytas minimalios intervencijos principas. „Tai priklausys nuo finansavimo. Kas garantuos, kad iš inercijos ir toliau nebus gydoma vaistais, o kitokių pagalbos priemonių trūks? Tam, kad taip nenutiktų, turėtų atsirasti daugiau paslaugų bendruomenėse“, – teigia LNF prezidentė.
Dėl pacientų teisių suvaržymo
Naujajame įstatyme detaliau aptartos psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių žmonių teisės ir jų suvaržymo pagrindai, reglamentuotas vaizdo stebėjimas psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.
„Medikai, dirbantys su sunkiomis psichikos ligomis sergančiais žmonėmis, žino – būna situacijų, kai reikia suvaržyti žmogaus judėjimą. Naujajame įstatyme numatyta, kad suvaržymą gali paskirti tik gydytojas, o jei reikia skubiai, kol žmogus bus atvežtas iki gydymo įstaigos arba kol pacientą, gydomą psichiatrijos stacionare, pamatys gydytojas psichiatras, sprendimą gali priimti ir greitosios pagalbos medikai ar skyriaus slaugytojas. Bet tai galioja tik psichiatrijos stacionarams. Daug klausimų kyla socialinės globos įstaigų darbuotojams – jie klausia, kaip elgtis, jei žmogaus būklė staiga paūmėja, jis tampa agresyvus, sujaudintas? Į šį klausimą atsakymo nėra“, – sako O. Davidonienė.
Nuostata dėl fizinio suvaržymo kelia daug nerimo pacientų teisių gynėjams. „Kategoriškai tam nepritariame. Tai labiausiai riboja žmogaus teises“, – sako D. Juodkaitė. Pasak O. Davidonienės, dažniausiai žmonės fiksuojami ne psichiatrijos skyriuose, bet reanimacijos, intensyviosios terapijos palatose: „Vis dėlto niekas nereikalauja, kad šių pacientų būtų atsiklausiama dėl gydymo, nekalba apie tai, kad fiksuoti ligonių negalima. Šiuo atveju žmogaus teisių pažeidimai tarsi pamirštami.“
Naujai priimtame įstatyme apibrėžta ir tai, kurios patalpos psichiatrijos stacionare gali būti stebimos vaizdo kameromis. „Prevencijai tai labai svarbu. Neseniai buvo atvejis, kai pacientas palatoje ėmė smaugti slaugytoją. Jei nebūtų vaizdo kamerų, viskas galėjo baigtis tragiškai“, – teigia O. Davidonienė.
Naujovės atstovavimo asmeniui srityje
Naujajame įstatyme daugiau dėmesio skiriama psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio asmens atstovavimui. Pagal patvirtintą tvarką, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga hospitalizuoto psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio asmens prašymu privalės padėti jam susisiekti su savo atstovu, artimaisiais ar pagalbą priimant sprendimus teikiančiu asmeniu.
Priverstinai gydomas ir su tokiu sprendimu nesutinkantis pacientas turi teisę prašyti trijų nepriklausomų ekspertų išvados – jie nustatys, ar žmogų reikėjo priverstinai gydyti. Vis dėlto, pasak O. Davidonienės, ir ši nuostata nėra tinkamai reglamentuota. „Niekas negali pasakyti, ką reiškia „nepriklausomi ekspertai“, iš kur juos paimti, kiek turėtų kainuoti šių ekspertų darbas ir kodėl už tai turėtų mokėti pats pacientas. Žinoma, būna neaiškių gydymo atvejų, žmonės turi teisę skųstis, bet kaip tai įgyvendinti realiai, kol kas negali pasakyti nei Teisingumo ministerijos, nei Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai, nei teisininkai“, – kalba specialistė.
D. Juodkaitė įsitikinusi, kad galimybę gauti nepriklausomų ekspertų išvadas turėtų užtikrinti valstybė: „Antraip užkertama galimybė pacientams ieškoti kitokios nuomonės, nepriklausomo vertinimo. Įstatyme numatyta, kad žmogus už nepriklausomų ekspertų išvadas privalo susimokėti pats. Tai nėra teisinga.“
Nuo gegužės 1-osios panaikintos nuostatos dėl narkologinės įskaitos, nustoja galioti Narkologinės priežiūros įstatymas, visa narkologinė pagalba apibrėžta Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme.
Dėmesys psichikos sveikatai
O. Davidonienė pasidžiaugia, kad naujajame įstatyme atsirado sąvoka „visuomenės psichikos sveikata“, numatytos priemonės informacijai apie psichikos sveikatą skleisti. „Mums, dirbantiems šioje srityje, atrodo, kad visuomenė daug išmano apie psichikos sutrikimus ir pagalbos gavimo būdus. Deja, praktika rodo kita. Įstatyme numatyta, kad medikų pateikiama informacija turi būti pritaikyta kiekvienam žmogui, atsižvelgiant į jo amžių, išsilavinimą, suvokimo lygį. Priemonės turėtų būti vykdomos tiek savivaldybių, tiek valstybės biudžeto lėšomis. Galbūt šios nuostatos skamba šiek tiek deklaratyviai, bet jos įteisintos ir turės būti įgyvendintos“, – sako specialistė.
Pasak jos, naujajame įstatyme aprašyti tik bendrieji psichikos sveikatos priežiūros principai. „Įstatymas nustato pagrindinius principus, o tai, kaip juos interpretuoti ir įgyvendinti, numato įvairūs aprašai, įgyvendinamieji teisės aktai. Dalis jų jau patvirtinta, deja, ne visi“, – pabrėžia psichiatrė.
O. Davidonienė naująją įstatymo redakciją iš esmės vertina teigiamai, nors ir likę spragų. Derinant įstatymo projektą nemažai nuostatų keitėsi. D. Juodkaitė mano, kad naujajame įstatyme pernelyg daug palikta spręsti psichiatrams, pernelyg suvaržomi pacientai ir per mažai atsižvelgiama į jų teises.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė
Siekiama atkreipti dėmesį į negalią turinčių žmonių poreikį ir galimybes gyventi įprastą gyvenimą.
Siekiama atkreipti dėmesį į visų žmonių poreikį gyventi savo būste.
Šią dieną buvo priimta JT Neįgaliųjų teisių konvencija.
