Pasvalio policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja Irma Navalskienė laisvalaikiu kepa tortus ir kitus skanėstus. Bet jau ieškant šios moters kontaktų supratau, kad marcipanais ir šokoladu kvepiančio pasakojimo pradžia mus nukels į gerokai senesnius laikus.
Policininke tapusi aplinkosaugininkė
„Irma? Ar čia tik ne „Napoleonus“ kepančios Aldonos Vaičekonienės dukra?“, „Pažįstu policijoje dirbančią Irmą, kuri, kaip ir jos mama, kepa labai gardžius tortus“, „Kaži ar yra pasvaliečių, kurie nebūtų ragavę Aldutės „Napoleono? Irma – jos dukra“.
Tai buvo bene dažniausi mano girdimi žodžiai, kai ruošiausi interviu su Irma. Norėjau geriau pažinti kulinarinius šedevrus laisvalaikiu kuriančią pareigūnę, o išėjo taip, kad neakivaizdžiai susipažinau ir su jos mama.
Irma – tikra pasvalietė, gimusi ir kartu su dviem metais jaunesne seserimi Simona augusi Aldonos ir Petro Vaičekonių šeimoje.
Tėtis kone visą gyvenimą vairavo autobusą (dar ir dabar vežioja moksleivius), o mama dirbo Pasvalio sūrinėje.
– Visos mūsų vasaros praleistos Girsūduose pas mano numylėtą babytę Pauliną. Jos nebėra, bet virtinukų su varške ir aguonomis, žagarėlių ir senobiškai keptų bandelių kvapą atsimenu iki šiol. Iš ten nei manęs, nei mano sesers nebuvo įmanoma iškrapštyti, – vaikystę prisimena Irma.
Mokykloje mergina susižavėjo chemijos mokslu.
– Tai buvo pati įdomiausia pamoka, o su chemijos mokytoja Birute Triabiene susiję tik patys geriausi prisiminimai. Labai gaila, kad ji nebedirba mokykloje, – atsidūsta pašnekovė.
Gal balų, gal sėkmės pritrūko, tačiau Irmai nepavyko įstoti į chemijos studijas, tad ji pasirinko aplinkosaugos mokslus.
– Šios disciplinos turi panašumo. Ir čia studijuojant teko atlikti įvairių cheminių bandymų, kurie man labai patiko. Jau baigiant mokslus mums buvo pasakyta, kad iš visos grupės pagal specialybę, geriausiu atveju, dirbs du. Taip ir atsitiko.
Aplinkosaugininke netapau, o šį mėnesį sukaks dvidešimt metų, kaip dirbu policijoje. Nesiskundžiu. Darbas – įdomus, nemonotoniškas. Būna visokių situacijų. Kartais lengvesnių, kartais sunkesnių, bet visuomet gali pasikliauti kolegomis, kurie, jei tik reikia, padės, – prisipažįsta moteris.
Pirmasis tortas
Dvyliktokę dukrą Ugnę ir devintoką sūnų Matą su vyru Linu auginanti moteris pasakoja pirmąjį savo tortą iškepusi būdama 14 ar 15 metų.
– Pirmasis mano iškeptas tortas buvo „Medutis“. Mamytė visada leisdavo suktis virtuvėje. O ir man patiko. Jei tik kokios šventės, sesuo tvarkydavo kambarius, o aš ką nors gamindavau. Interneto tais laikais nebuvo, tai prisipirkdavau įvairių žurnalų ir ieškodavau receptų, kuriais galėčiau nustebinti savo tėvus, – tikina pasvalietė.
Mamos „Napoleonas“
Tortas „Napoleonas“ – absoliuti konditerijos klasika, kurios skonį visi žinome nuo mažų dienų. Viena vertus, tai ne pats sudėtingiausias kepinys – primityviai kalbant, daug įvairiais įdarais perteptų trapių lakštų.
Iš kitos pusės, kaip žinome, – velnias slypi detalėse. Teisingai iškepti tortui skirtus lakštus, paruošti ir subalansuoti įdarą bei visą kepinį subrandinti taip, kad skoniai „žaistų“ ne tik burnoje, bet ir sieloje – ištisas, ne vienerius metus tobulinamas menas.
Tikro „Napoleono“ paslaptį perprato Irmos mama Aldona Vaičekonienė. Ko gero, atsiras ne vienas vyresnio amžiaus šių eilučių skaitytojas, kuris yra ragavęs ponios Aldonos kepinių.
– Mamytė visada buvo mūsų namų gaspadinė, mokėjusi labai skaniai gaminti. Daug metų kepė tortus mums, draugams, pažįstamiems. Ji mane išmokė, kad skanaus „Napoleono“ paslaptis – daug su meile atliekamo darbo.
Be to, labai svarbu tinkamas tešlos brandinimas, lakštų iškočiojimas ir jau pagaminto torto brandinimas. Tik po kelių dienų laikymo jis įgauna tikrąjį skonį. Mama labai nori, kad aš perimčiau šias žinias, – jautriai prasitaria pašnekovė.
Regis, dukra nenuvylė mamos. Feisbuke greta nuotraukos, kurioje įamžintas Irmos iškeptas gražuolis „Napoleonas“, yra ir Aldonos Vaičekonienės komentaras: „Puikus. Va ir pranokai mane.“
Tortus kepa net naktį
Irma Navalskienė pasakoja, jog noras kepti ją lydi visą gyvenimą.
– Aš visada kepdavau tik sau. O kai ateidavo vaikų gimtadieniai, tortus kur nors užsakydavome. Bet vėliau pagalvojau, kad man tai per brangu, nes reikia vienu metu pirkti iš karto du (sūnaus ir dukros gimimo dienos eina viena po kitos).
Sūnus Matas – labai išrankus. Valgydavo tik „Napoleoną“. Bet kartą iškepiau jam karamelinį šokoladinį tortą. Paragavęs pasakė – „mama, pagaliau išmokai kepti“, – kvatojasi pašnekovė. – Nuo to karto visus tortus pirmiausia duodu ragauti Matui. Jei jis sako, kad jam neskanu, tokio torto vaikams nesiūlau. Jis būna skirtas suaugusiems. Kol kas tai pasiteisino.
Irmos tortus ėmė ragauti draugai, pažįstami. Ragavo ir prašė iškepti dar.
– Kažkuriuo momentu pastebėjau, kad tai peržengė vien mano artimųjų ratą, tad išsiėmiau valstybinės maisto veterinarijos tarnybos pažymą, kad galėčiau šia veikla legaliai užsiimti namuose. Sunku nebuvo. Reikėjo nusipirkti šaldytuvą produkcijai, išsiimti higienos pasą, pasitikrinti sveikatą bei pasidaryti vandens tyrimus, – pasakoja Irma.
Savamokslė konditerė pasakoja kiekvieną savaitgalį iškepanti po tris keturis tortus. Kepa po darbo, o kartais net naktimis.
– Atsikeliu kokią ketvirtą valandą ryto ir prieš darbą iškepu biskvitus. Tortas – ne vienos dienos darbas. Iškeptas biskvitas turi subręsti. Jį sutepi, leidi dar pastovėti. O po to lieka dar viena diena pabaigti. Ši veikla man patinka. Jei būnu pavargusi, kepdama atsipalaiduoju, – gamybos subtilybėmis dalinasi Irma.
(Ne)mėgstamiausias „Medutis“
Jei Irmos mamos specializacija – klasikinių skonių kepiniai, tai jos dukrą labiau traukia šiuolaikiniai skoniai ir formos.
Moteris dalyvauja įvairiuose tiek nuotoliniuose, tiek gyvai vykstančiuose mokymuose, seka naujienas internete, eksperimentuoja.
Irma turi du nemenkus aplankus, kuriuose susegta kelios dešimtys, o gal net ir šimtai receptų. Dalį jų pirko iš profesionalų.
– Receptai vidutiniškai kainuoja nuo 15 iki 30 eurų. Kartais brangiau. Štai dalyvavau makarunų kepimo mokymuose, bet juos vedusi moteris nepasakė visko, ką žinojo apie juos.
Teko papildomai pirkti 50 eurų kainavusią pamoką, kur kita kepėja labai detaliai, žingsnis po žingsnio, viską parodė. Pagal šį receptą makarunai iškepė puikiai, – atvirauja tortų kepėja.
Nors namuose kepančių tortus mūsų rajone daug, pasvalietė tikina konkurencijos nejaučianti. Pavyzdžiui, praeitų Kalėdų užsakymų sąrašas visiškai buvo užpildytas dar rugsėjo mėnesį.
– Tie, kurie išbando mano kepinius, dažniausiai vėl sugrįžta. Nors tortų pasirinkimas didelis, Irmos klientai dažniausia renkasi „Varškės sūrelį“.
Tai tortas, kuris kažkuo primena didelį varškės sūrelį – išorėje šokoladas, o viduje gaivus varškės, tepamo sūrio „Philadelphia“ pertepimas. Vaikai mielai valgo maskarpone ir karamele pagardintą tortą. Suaugusieji prašo „Gaivaus“, kuriame stulbinantį skonių fejerverką sukuria maskarponė, karamelė ir juodųjų serbentų džemas bei riešutai.
Atskiro straipsnio vertas „Medutis“ su karamelizuota grietine. Garuose karamelizuojama grietinė virsta kremu su rūgštele bei švelniu karameliniu skoniu, kuris tradiciniam tortui suteikia visiškai naujų spalvų bei poskonių.
– Vienu metu buvau tiek daug iškepusi „Medučių“, kad jų… tiesiog nebemėgau. Bet kai paragavau su karamelizuota grietine… Atsiprašiau visų iki tol keptų „Medučių“ ir tai tapo, ko gero, mano mėgstamiausiu tortu, – šypsosi Irma.
Dubajaus šokoladas
Pasvalietė išbandė ir dabar visą pasaulį iš proto vedantį Dubajaus šokoladą.
– Pasidarė įdomu, kodėl jis toks neadekvačiai brangus, tad nusprendžiau pasigaminti. Kaip dabar pamenu Mato žodžius –„Aš tai tikrai nevalgysiu, man neskanu!“ Pagaminau, pakviečiau Ugnę paragauti. Atsikandusi gabalėlį ji pasakė, jog nieko skanesnio nėra valgiusi. O tada atėjo brolis ir suvalgė visą plytelę, – kvatojasi pašnekovė.
Irma pasakoja, jog brangiausi daug ažiotažo sukėlusio skanėsto ingredientai – pistacijų pasta, traški kataifi tešla ir kokybiškas šokoladas. Pastarąjį (ne tik Dubajaus šokolado, bet ir kitų kepinių gamybai) moteris užsisakinėja iš specializuotų parduotuvių, prekiaujančių aukštos kokybės produkcija.
Kvapnus gyvenimo nuotykis
Mėgaujamės karameliniu „Tinginiu“ su espreso kava ir klausomės Irmos pasakojimų. Apie toje pačioje laiptinėje gyvenančius bičiulius Aidą ir Gintarę, kurie yra ir vieni pirmųjų moters gaminių kritikų, ir didžiausi palaikytojai.
Apie prieš Kalėdas iškeptus 250 makarunų, ir apie tai, koks tai skanus (pavyzdžiui, pasiflorų ganašu pagardintas) ir kartu įnoringas (kai kartais vos ištraukus iš orkaitės, tenka viską mesti lauk) kepinys.
Užsimena apie tylią svajonę – nuosavą kepyklėlę. Vis prisimena mamą, be kurios, per kurią ir kuriai padedant nutiko visas šis kvapnus gyvenimo nuotykis.
Rodo preciziškai išpuoštų jos keptų tortų nuotraukas ir čia pat prisipažįsta, jog jai tai atrodo nepakankamai profesionalu, todėl užsirašiusi į dar vienus mokymus.
– Aš nemoku kitaip. Man svarbu, kad tai, ką gaminu – būtų kokybiška.
Autorius: Viktoras Stanislovaitis
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
