Šiaulių universiteto docentė Nijolė Bražienė Airijoje vykusiame pasaulio lituanistinių mokyklų festivalyje lietuviškų mokyklų pedagogams vedė seminarą, kaip mokyti lietuvių kalbos pasitelkiant pasakas. Ji įsitikino, kad išeiviai dar bando išsaugoti lietuvybę.
Bendruomenės stiprina ryšius
N. Bražienė, grįžusi iš netoli Dublino vykusio septintojo kasmetinio pasaulio lituanistinių mokyklų festivalio „Draugystės tiltas“, sakė dar jaučianti šilumą, patirtą bendraujant su pasaulio lietuviais.
Festivaliu stengiamasi išlaikyti bei plėtoti įvairių šalių lietuvių bendruomenių ryšius. Festivalį organizavo Airijos lietuvių bendruomenė ir Dublino lituanistinė mokykla „4 vėjai“.
Į festivalį susirinko daugiau nei 180 dalyvių – vaikų, tėvų, pedagogų iš Dublino (Airija), Londono (Anglija), Oslo (Norvegija), Reikjaviko (Islandija) bei Bostono (JAV).
Siūlė pasitelkti pasakas
„Kadangi mano šeimoje nėra emigrantų, man sunku buvo įsivaizduoti, su kokiomis problemomis susiduria išvykusių lietuvių šeimos, – pasakoja N. Bražienė. – Atžalos auga daugiakalbėje aplinkoje, kai tik vienas iš tėvų – lietuvis. Pirmosios emigrantų kartos vaikai gimė užsienyje ir jie kalbėti lietuviškai gali tik šeimoje. Su draugais ar net broliais, seserimis jie dažnai kalbasi angliškai. O tėvai labai nori, kad jų vaikai nepamirštų esą lietuviai, mokėtų gimtąją kalbą, žinotų savo tautos papročius ir tradicijas. Todėl ir steigiamos lietuviškos savaitgalinės mokyklėlės“.
Festivalyje dalyvavę pasaulio lietuvių vaikai tarpusavyje, nors ir su akcentu, kalbėjo lietuviškai.
Seminare ŠU docentė lituanistinių mokyklų mokytojams pristatė lietuvių pasakas, kurios atlieka įvairias funkcijas – padeda auklėti vaikus, ugdyti jų kalbinius įgūdžius, kūrybiškumą. „Galima panaudoti pasakas ir mokant kalbos, ir terapiniais tikslais“,– įsitikinusi N. Bražienė.
Savaitgalinės mokyklos – lietuviškumo oazė
Lituanistinių savaitgalinių mokyklose 4– 14 metų vaikai mokomi lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, supažindinami su liaudies papročiais, tradicijomis, jiems suteikiama galimybė tarpusavyje bendrauti lietuviškai.
Didžiąją užsiėmimų dalį sudaro lietuvių kalbos mokymas: sakytinės ir rašytinės kalbos ugdymas, rišliosios kalbos lavinimas bei saviraiškos puoselėjimas.
Ikimokyklinukai supažindinami su raidėmis, lavinama, gausinama ir turtinama lietuvių kalba. Žaisdami liaudies žaidimus, mažieji mokosi lietuviškų dainų, klausosi pasakų.
Vadovėliai – per sunkūs
Lietuvių kalbos vaikai mokomi pagal Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą mokymo programą, Lietuvos bendruosius ugdymo planus iš lietuviškų mokyklinių vadovėlių. Pedagogai adaptuoja programą, atsižvelgdami į vaikų kalbinių gebėjimų lygį. Valandų lietuvių kalbos mokymui neskiriama tiek, kiek Lietuvos mokyklose: vienur užsiėmimai vyksta 3–4 valandas, kitur – Islandijoje, Norvegijoje – tik 1,5 valandos.
Mokytojai pastebėjo, kad Lietuvos mokykloms skirti vadovėliai emigrantų vaikams dažnai būna per sunkūs.
Pedagogai pageidautų rekomenduojamo pobūdžio lietuvių kalbos mokymo programų, mokomosios medžiagos pagal kalbos mokėjimo lygius, pritaikytos skirtingo amžiaus vaikams. Lituanistinėse mokyklose dirba mokytojai – savanoriai. Nors dauguma jų turi pedagoginį išsilavinimą bei yra sukaupęs pedagoginės patirties Lietuvoje, tačiau užsienyje pragyvenimui užsidirba kitose srityse. Pasirengimas pamokoms iš jų pareikalauja nemažai fizinių ir kūrybinių jėgų.
N. Bražienė lituanistinių mokyklų mokytojams pristatė pirmai klasei skirtą tematiškai integruotą vadovėlį, išdalijo metodinės medžiagos, knygų.
ŠU docentė Nijolė Bražienė („Šiaulių kraštas“/Jono Tamulio nuotr.)
Irena BUDRIENĖ
