Energijos resursų eksporto augimas augančių naftos kainų sąlygomis leido valstybei išsikapstyti iš ekonominės prarajos, susiformavusios iškart po Sovietų Sąjungos. Palaipsniui V. Putinui pavyko Rusijoje įvesti jam tinkamą tvarką: visa valdžia buvo konsoliduota jo rankose, o valdininkai pradėjo naudotis savo padėtimi visuose valdžios laipteliuose.
Toliau V. Putinas tik stiprino šią korupcija paremtą valdžios vertikalę, įskaitant ir perimtą masinio informavimo priemonių kontrolę ir priešinantis užsienio nevalstybinių organizacijų, universitetų ir kitų institutų, vykdančių tarptautinį bendradarbiavimą, įtakai. Niekas ten nenori, kad Vakarų teisinės valstybės koncepcijos traktavimas prasiskverbtų į vietinę „suverenią demokratiją“. Taip Kremliaus politiniai technologai, o konkrečiau – Vladislavas Surkovas, įvardijo jų pačių sukurtą sistemą.
Tuo pat metu saugumui užtikrinti yra įkuriama Nacionalinė gvardija, kurią sudaro daugiau nei 400 tūkst. skirtingų jėgos struktūrų pareigūnų, nuo šiol paklūstančių tiesiogiai prezidentui. Pats baisiausias V. Putino košmaras – tai spalvotoji revoliucija, nukreipta į kovą su korupcija ir norą tapti tikrąją demokratija.
Su vidiniais iššūkiais V. Putinui kol kas pavyksta susitvarkyti, o štai su bandymu užsidirbti pripažinimą tarptautinėje arenoje reikalai klostosi kur kas prasčiau. Rusijos prisibijoma, tačiau valdžios veiksmai jau nuvedė ten, iš kur grįžti nėra kaip.
Putino Rusiją ir pasaulinę bendruomenę skiria visa eilė ginčytinų klausimų, ir daugelio jų poveikis dar tik dabar pradeda rodytis. Malaizijos lėktuvo katastrofos tyrimas dar tęsiasi, yra paskirta teismo data ir nuosprendis vis tiek bus. Tačiau JT Saugumo Tarybos posėdyje Rusija prieš tai blokavo tarptautinio katastrofos tyrimų tribunolo įkūrimo siūlymą. Problemos, susijusios su Krymu taip ir tęsis, kol iš esmės visas pasaulis laiko pusiasalį Ukrainos dalimi.
Užsitęsęs karas Ukrainoje taip pat Rusijai kainuoja itin brangiai, reikšdamas ir finansines išlaidas, ir žmogiškuosius nuostolius. Tikėtina, siena, išaugusi tarp šių dviejų valstybių konflikto metu, stovės dar ne vieną kartą. Žiaurius karas Sirijoje, panaudojant cheminį ginklą ir sistemingai bombarduojant ligonines, gali galų gale atsisukti ir prieš V. Putiną, kol šis saugo ir palaiko tironišką B. al Assado režimą.
Dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas ar jo rinkimų štabas aiškiai bendradarbiavo su Rusija, kad paveiktų amerikiečių rinkimų rezultatus. Nepaisant to, kad D. Trumpas laimėjo rinkimuose, ką buvo galima laikyti Rusijos pergale, tačiau jo kandidatūros silpnybė ir tas faktas, kad specialusis JAV prokuroras pradėjo prieš naujai išrinktąjį prezidentą tyrimą, aiškiai atsisuko prieš Rusiją. Su D. Trumpo pagalba ji planavo atkurti tinkamus jai santykius su JAV, o vėliau ir su kitomis Vakarų valstybėmis. Nusilpusios JAV, aišku, yra gerai Rusijai, teigia autorius. Tačiau anksčiau ar vėliau D. Trumpo prezidentinis laikas prieis į pabaigą, ir tuomet jau kitoje Atlanto pusėje „atsiloš“.
Rusija kišosi į visos eilės valstybių politiką, ir palaipsniui jos veiksmai ir ketinimai tampa žinomi platiems visuomenės ratams. Tai, savo ruožtu, verčia kitų šalių vadovus žiūrėti į Rusiją mažų mažiausiai atsargiai.
Jeigu ši situacija vystysis be netikėtų posūkių, tai po kelių metų Rusija dėl savo veiksmų atsidurs dar didesnėje politinėje izoliacijoje. Netikėtumu šiuo atveju gali tapti JAV demokratinių institutų nuolaidos D. Trumpui ar Europos Sąjungos susiskaldymas (o galbūt net ir griūtis).
Rusijos ekonomika nenoriai atsigauna po Krymo užgrobimo ir naftos kainų kritimo išprovokuotos krizės, o korupcija, infrastruktūros susidėvėjimas, taip ir nepabaigta restruktūrizacija ir sankcijos niekur nesidėjo. O štai karinės išlaidos Rusijoje, nepaisant ekonominių sunkumų, net ir oficialiais duomenimis siekia 5 proc. BVP.
Artimiausioje ateityje atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas suduos galingą smūgį eksportui, kurio pagrindą sudaro nafta ir dujos. Be funkcionalios tarptautinės prekybos Rusijai paprasčiausiai nelieka lėšų ekonominiam atnaujinimui, net jeigu politinė kryptis galų gale pasikeistų.
Tai gerai supranta ir Maskvoje. Visi veiksmai, priimami čia, yra nuosekliai apgalvoti, ir Rusija jėgą panaudos tik tokiu lygiu, kuris yra būtinas pasiekti maksimalų efektyvumą su minimaliais nuostoliais. Dabar Rusija su „Zapad-2017“ stengiasi pademonstruoti savo galią, tačiau iš tiesų jos karinė galia didžiąja dalimi yra nustekenta konfliktų Ukrainoje ir Sirijoje.
Jeigu Rusija nori išsikrapštyti iš šios aklavietės, tai išeitis jai, be didelio masto karinių veiksmų, – viena. Tai vadovybės pokyčiai. V. Putino pasitraukimas leistų rusams ir likusiam pasauliui visą kaltę suversti ant jo.
Po pusmečio Rusijoje įvyks prezidento rinkimai, ir V. Putinas kol kas nepaskelbė apie savo dalyvavimą juose. Nežinau, ar jis dabar galvoja apie aklavietę, į kurią atvedė šalį, tačiau apie tai neabejotinai galvojai daug rusų.
