Tai, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) nėra visiškai atribojamas nuo politikos – jokia paslaptis. Vienas iš buvusių VSD vadovų Povilas Malakauskas, premjerui Andriui Kubiliui pateikinėjęs „žurnalistų-vanagų“, su kuriais esą geriau nebendrauti, sąrašus, mėgo postringauti apie politinės ir žvalgybinės bendruomenių santykius. Žvalgai nevengia ir atvirai tapti politikais, nors yra buvę ir atvirkščiai.
Iš politikos į VSD
Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) priešrinkiminiai šūkiai apie žvalgybos ir kontržvalgybos atskyrimą buvo pamiršti vos atėjus į valdžią. Vadovų kaitos rezultatas kol kas tik toks, kad VSD nebėra spaudos dėmesio centre, o institucijos darbuotojų kovos dėl įtakos arba siekiai išnaudoti žvalgus politinėje kovoje nebeatsiranda žinių laidų aktualijose.
„Politinės policijos“ funkciją vykdančios organizacijos vadovais, nuo pat jos atkūrimo 1990 metais, buvo skiriami politikai. 1990 m. kovo 26 d. Lietuvos Vyriausybė paskelbė sustabdanti sovietinio saugumo veiklą ir prie Vyriausybės įsteigė Valstybės saugumo departamentą. Pirmuoju jo vadovu buvo paskirtas Atkuriamojo Seimo narys, Nepriklausomybės Akto signataras Mečys Laurinkus. Vėliau tarnyba buvo ir reformuojama, ir pervadinama, o jos vadovais spėjo pabūti dar trys signatarai – Zigmas Vaišvila, Balys Gajauskas ir Jurgis Jurgelis. Pastarasis institucijos vairą perėmė tuo metu, kai buvo tvirtinamas VSD įstatymas. Poste jį 1988 metais pakeitė tas pats M. Laurinkus, spėjęs pabūti Tėvynės Sąjungos (tada dar ne LKD) pirmininko Vytauto Landsbergio pavaduotoju.
Tačiau kalbėti reikėtų ne tik apie vadovus. Į VSD padirbėti buvo užsukę kur kas daugiau politikais mėginusių pabūti aktyvistų. Ne visi atsimena, kad dabartinis Seimo narys, TS-LKD atstovas Kęstutis Masiulis spėjo padirbėti VSD, prieš tai reiškęsis Lietuvos liberalų sąjungoje, kai ši dar buvo neparlamentinė, vietos žemėlapyje ieškanti jėga. Iš ten į VSD atėjo ir Imantas Melianas, kuris padirbėjo pakankamai ilgai. Iš institucijos jį išspjovė su garsiuoju VSD skandalu susijusios peripetijos ir vadovybės siekis žūtbūt atsikratyti tais, kas drįso nepalankiai prieš ją liudyti Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Dar vienas buvęs liberalas Robertas Girkontas dar ir šiandien, redakcijos žiniomis, sėkmingai darbuojasi kontoros analitikų komandoje. Sąrašą būtų galima pratęsti, bet susilaikykime, idant žmonėms nuotaikos negadintų paranojiškoji VSD imuniteto tarnyba, saviškių švelniai pravardžiuojama GESTAPU. Juk TOKIAI institucijai turi būti svarbu saugoti savo pačios slaptumą juo bent kiek tinkint.
Per VSD į politikus
Kai kurie iš pabuvusių saugumo darbuotojų vėliau mėgino ar tebemėgina reikštis politikoje. Vieni balotiruojasi, bet čia, išskyrus K. Masiulį, nedaug kas kažko ligi šiol pasiekė. Antai J. Jurgelis 2008 metais savo politinėmis pažiūromis susivokė esąs valstietis-liaudininkas ir nutarė vėl šturmuoti Seimą. Vienu iš jo oponentų Justiniškių rinkiminėje apygardoje Vilniuje tapo Lietuvos Socialdemokratų Sąjungos vėliava mojavęs I. Melianas. Abiejų laimėjimai buvo kuklūs – mandatu nė nepakvipo.
Į savivaldos lygio politikus pabandė „prasirauti“ ir kitas buvęs direktorius – Mečys Laurinkus, kurį prezidentė Dalia Grybauskaitė išgujo iš diplomatinės tarnybos. Šių metų pavasarį jis mėgino į pergalę vesti Krikščionių partijos sąrašą Vilniuje, bet irgi liko už miesto tarybos borto. Beje, prieš sutikdamas balotiruotis Gedimino Vagnoriaus partijos sąrašo priekyje, M. Laurinkus viešai prisiminė, kad niekas jo lyg ir nešalino iš konservatorių, bet pasitikslinę ir kažko neva paieškojęs TS-LKD sekretoriatas patikino jo sąrašuose nerandąs.
Kiek geriau yra pasisekę skandalingai pagarsėjusiam Albertui Sireikai. Jis 1992–2004 m. dirbo Valstybės saugumo departamento Alytaus apygardos skyriaus viršininku. Griaudėjant prezidento Rolando Pakso apkaltos skandalui pareigūnas pasičiupo slaptą „Alitos“ privatizavimo bylą ir be derinimų su valdžia nuvežė ją R. Paksui pasiskaityti. Iš tarnybos teko išeiti, bet R. Paksas laikinai priglaudė – 2004 m. kovo ir balandžio mėn. A. Sireika Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Nacionalinio saugumo grupėje ekspertu. Vėliau nuo Liberalų demokratų partijos (vėliau R. Pakso pasekėjai pasiskelbė esą Tvarka ir teisingumu) jis pateko į Seimą, kur po metų perbėgo į Lietuvos socialdemlokratų partijos frakciją ir tarnavo liaudies išrinktuoju iki pat kadencijos pabaigos 2008 metais. Dar buvo su armonika matomas „Duokim garo“ laidose.
„Kurmiai“ ir patarėjai
Po iki šiol neištirtos VSD pulkininko Vytauto Pociūno žūties (2006 metų rugpjūčio 23 d.) pradėtas Seimo NSGK tyrimas ne tik apnuogino institucijos vadovybės pomėgį dalyvauti neformaliuose, politiniuose galios žaidimuose ir oligarchų interesų aptarnavime. Tyrimo metu susikompromitavę VSD vadovai (buvęs KGB rezervo karininkas, VSD vadovas Arvydas Pocius, tuščiai su žiniasklaida dėl nemalonių publikacijų mėginęs bylinėtis jo pavaduotojas Darius Jurgelevičius ir kt.) dėjo visas pastangas „apsivalyti“. Tas „apsivalymas“ reiškė pirmiausiai tarnybinį susidorojimą su tais, kas sutiko bendradarbiauti su NSGK.
Kontržvalgybos valdybos vadovai Vytautas Damulis ir Kastytis Braziulis buvo viešai išvadinti informaciją konservatoriams neva pardavinėjusiais „kurmiais“ ir atleisti. Kartu su jais išmestas ir dar vienas šios valdybos pareigūnas – Vilimantas Bieliauskas, kuris į tarnybą grįžo per teismus. Nei V. Damuliui, nei K. Braziuliui grįžti nepavyko, o konservatorių politikai žadėjo jiems visokeriopą paramą ir pasielgė sau būdingu stiliumi – paskutinę akimirką į Seimo rinkimų sąrašus jie, nepaisant pažadų, įtraukti nebuvo. K. Braziulis pamėgino balotiruotis per buvusio NSGK vadovo Pilietinės demokratijos partiją (dabar ji vadinasi jau kitaip) ir nieko nelaimėjo. Maža to, V. Damulis, kuris pradžioje buvo priverstas vairuoti taksi, įsidarbino Rytų skirstomųjų tinklų Vindikacijos tarnyboje vyr. Specialistu, tačiau turėjo palikti tarnybą Energetikos ministro Arvydo Sekmoko pertvarkų dėka. Kitados sėkmingai pasinaudojęs minėtų pareigūnų paslaugomis premjeras A. Kubilius vėliau atkirsdavo, kad jų likimas – ne jo rūpestis. Jau nekalbant apie dešimtis kitų, kurie skandalo metu buvo išvaikyti ar išėjo patys.
Į Seimą 2008 metais nepateko ir TS-LKD keltas buvęs VSD Ekonomikos pagrindų apsaugos valdybos pareigūnas Raimondas Burkovskis, rengęs šios partijos programos transporto politikos dalį. Užtat jis sėkmingai įsitaisė „Lietuvos geležinkeliuose“.
Apskritai, daug geriau nematomojo fronto kariams sekasi užimti postus, į kuriuos patiems balotiruotis nereikia. Patarėjais ir padėjėjais juos mielai ima ne tik privačios bendrovės ar bankai. Pavyzdžiui, buvęs VSD Ekonomikos pagrindų apsaugos valdybos viršininkas Linas Petronis (vadovavo valdybai dar prieš velionį V. Pociūną) buvo sugebėjęs įsidarbinti bendrovės Vakarų skirstomieji tinklai (VST) Vidaus kontrolės tarnybos direktoriumi. Ir galbūt visiškai atsitiktinai taip nutiko, praėjus pusei metų po VST. Būtent L. Petronio padalinys saugume kontroliavo VST privatizavimą. Paprastai taip atsilyginama už paslaugas, bet niekas nieko neįrodė ir net netyrė. Tiesiog paminėsime, kad VST valstybė vėliau iš privatininkų atsiėmė, likviduodama prieštaringąjį LEO.LT projektą.
Liberalai mėgsta labiausiai
Buvusius saugumo darbuotojus randa kaip „panaudoti“ ir Seimo nariai bei ministrai. Antai, buvęs VSD Klaipėdos teritorinio padalinio vadovas Algirdas Grublys talkino dabartiniam uostamiesčio merui, Liberalų Sąjūdžio atstovui Vytautui Grubliauskui, kuomet šis dar buvo Seimo narys. Dabar A. Grublys posėdžiauja Klaipėdos miesto taryboje.
Iš partijų dabar labiausiai „saugumietiška“ galima laikyti Liberalų ir Centro Sąjungą (LiCS). Buvęs VSD pareigūnas, taip pat pasitrynęs diplomatinėje tarnyboje ir prezidento Valdo Adamkaus kanceliarijoje Mindaugas Ladiga, tarp kolegų turėjo „kamščiatraukio“ pravardę – visada mėgo furšetus. Palikęs tarnybą VSD tapo viceministru prie Vidaus reikalų žinybai vadovaujančio Raimundo Palaičio.
LiCS pirmininkas Algis Čaplikas nuo bendražygio nutarė neatsilikti – į padėjėjus pasikvietė buvusį VSD vadovo pavaduotoją, vėliau diplomatą (D. Grybauskaitė pašalintą per skandalą dėl slaptų JAV žvalgybos kalėjimų) – Dainių Dabašinską. Pastarasis buvo laikomas tikru pilkuoju VSD kardinolu ir Seimo NSGK tyrėjų buvo įvardijamas vienu iš institucijos „užvaldymo“ architektų, trukdžiusių minėtam tyrimui. D. Dabašinsko vaidmeniui CŽV kalėjimų skandale tirti buvo pasitelkta ir Generalinė prokuratūra, tačiau tyrimas nutrauktas. Dar viena istorija, kurią ilgamečiam žvalgų bosui primena politikai – kotedžo Turniškėse privatizavimas 2006 metais. Tuomečiai prezidento patarėjai Edminas Bagdonas ir VSD deleguotas RytisMuraška bei VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas D.Dabašinskas įsigijo Turniškėse paslapčia Vyriausybės kanceliarijos akcinės komunalinių paslaugų bendrovės pastatytus kotedžus.
Kilus visuomenės pasipiktinimui ir įtarimams, kad prabangus būstas aukštų valstybės pareigūnų galėjo būti įsigytas pažeidžiant tarnybinę etiką, prezidento patarėjai atsistatydino. Patarėjai tąkart atsistatydino, o D. Dabašinskui buvo pareikštas viso labo griežtas papeikimas
Įdomiausia tai, kad LiCS D.Dabašinskas dabar politikuos kartu minėtu I. Melianu. Pastarasis, po to kai buvo pašalintas iš tarnybos, ne kartą viešai pliekė dabartinį A. Čapliko padėjėją, siejamą su garsiuoju „valstybininkų“ klanu. Kultūros ministro Arūno Gelūno patarėju dirbantis I. Melianas, kaip jau minėta, savo karjerą pradėjo Liberalų Sąjungoje, vėliau balotiravosi į seimą su LSDS, o paskui įstojo į Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partiją. Šiai susijungus su LiCS I. Melianas ir D. Dabašinskas tapo formaliais bendražygiais, tačiau nežinia, kaip šie „žvalgybinės bendruomenės“ nariai talkins vienas kitam politinėse batalijose ir užkulisių pasistumdymuose.
Buvęs Seimo NSGK vadovas A. Čapliko ir R. Palaičio sprendimais piktinasi ir skelbia įtarimus, kad politikai kviečiasi saugumiečius norėdami gauti kompromato prieš oponentus arba tiesiog įbauginti kritikus. Buvęs VSD vadovas M. Laurinkus tokius pasirinkikmus sveikina ir džiūgauja, kad esą labai reikalingi žmonės bus teisingai panaudoti. Pats A. Čaplikas, iškart po D. Dabašinsko paskyrimo paklaustas kaip reaguoja į kritiką, atkirto, kad kritikai matyt turį ko bijoti.
