Sesutės A. ir V.Kalaimaitės dar niekada nesijautė tokios artimos ir reikalingos viena kitai, kaip dabar. Aurėjai susirgus sunkia liga, ją išgelbėjo vyresniosios sesers Viktorijos kaulų čiulpai. Dalios Bielskytės nuotraukos
Būti geram labai nesunku, o to gerumo rezultatas – stulbinamas. Juk atiduodamas gauni daugiau: prasmingą buvimą šioje žemėje, žinojimą, kad tavo dėka kažkas liko gyventi nuostabiame pasaulyje.
Paskutinį balandžio šeštadienį Palangoje vyko bendrijos „Kraujas“ organizuojama akcija „Būk geras!“, kuri kvietė visus sveikus žmones nuo 18 iki 45 metų tapti kaulų čiulpų donorais ir taip išgelbėti sergančiųjų kraujo vėžiu gyvybes.
Per kelias valandas potencialiais kaulų čiulpų donorais tapo 67 geri Lietuvos žmonės. Šioje akcijoje dalyvavo daug bendrijos „Kraujas“ narių. Tarp jų – dvi linksmos sesutės Viktorija ir Aurėja Kalaimaitės.
Bėdos jau praeityje
Dvi raudonplaukės seserys spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą, juk visos bėdos jau praeityje. Baigėsi pirmi metai po transplantacijos – reikšmingiausias ir svarbiausias etapas sveikstantiesiems po baisios ligos. Dabar merginos prisimena, kaip dar visai neseniai abi gulėjo ligoninės lovoje, dėl draugystės ryšėdamos vienodas skareles, ir kartu bandė įveikti piktą ligą. Ūmia mieloleukemija (viena kraujo vėžio formų) Aurėja susirgo prieš dvejus metus, būdama 19. Baigusi mokyklą, ji studijavo Panevėžyje socialinį darbą. „Ten aš mokiausi būti gera“, – apie studijas kalba ji. Aurėja laukia rudens – tuo metu ji galės grįžti į mokslus.
Kraujo perpylimas nebepadėjo
Liga atslinko netikėtai. Ne laiku prasidėjusios mėnesinės buvo labai gausios ir užsitęsė daugiau nei dvi savaites. Jausdama, kad kažkas jos organizme ne taip, Aurėja nuvyko pas mamą į Radviliškį. Netrukus abi atsidūrė Šiaulių ligoninėje. Merginai jau temo akyse, ji buvo taip nusilpusi, kad negalėjo paeiti.
Gydytojai bandė perpilti kraują, tačiau tai nepadėjo. Tyrimai parodė, kad sveiko kraujo liko tik 10 procentų. „Įtariame piktą kraujo ligą“, – pasakė gydytojai. Aurėjos kraujas tuo metu jau buvo ne raudonas, o keistos oranžinės spalvos.
Aurėjai tuojau pat buvo pradėta chemoterapija. Nuo vaistų merginai nežmoniškai skaudėjo galvą, pykino, ji negalėjo nei gerti, nei valgyti. Keletą mėnesių vienintelis ligoninės maistas buvo saldžios bandelės su cinamonu ir kokakola, nuo kurių kažkodėl nepykino. Vėliau užtino akys, gerklėje atsirado opos, tad Aurėja buvo maitinama per zondą.
Be plaukų, bet graži
Kai Aurėja pirmą kartą išgirdo ligos diagnozę, net nesuvokė, ką tai reiškia. „Gulėjau Santariškių klinikų Hematologijos skyriuje, – pasakojo mergina. – Užėjusi į palatą gydytoja pasakė, kad susirgau piktybine kraujo liga, tačiau tada į jos žodžius nesureagavau. Tik kitą dieną suvokiau jų prasmę ir paklausiau, kokia tikimybė, kad gyvensiu. Gydytoja atsakė: 50 procentų. O, pamaniau, gerai, man duodama tiek daug šansų! Stengiausi neliūdėti. Nusiminusi buvau gal tik porą kartų. Liūdniausia buvo, kai reikėjo nusiskusti plaukus. Ašaros kaip pupos riedėjo ir man, ir seseriai, ir mamai. Kitą rytą pažvelgiau į veidrodį. Nors buvau be plaukų, bet pati sau atrodžiau graži: didelės akys, ryškūs veido bruožai. Įsisegiau gražius auskarus.“
Aurėjos plaukai ataugo tik tada, kai po transplantacijos praėjus keliems mėnesiams ir prigijus kaulų čiulpams gydytojai leido nebegerti imunitetą slopinančių vaistų (imunosupresantų).
Išgelbėjo Viktorijos kraujas
Aurėjos vyresnioji sesuo Viktorija – smulkutė ir nedidelio ūgio. Ar sunku būti kaulų čiulpų donore? „Ne, nesunku, – lengvai krestelėdama rausvas garbanas, atsakė mergina. – Man penkias dienas į pilvą leido vaistus, stimuliuojančius kaulų čiulpų gamybą, o šeštąją – per tris su puse valandos surinko transplantacijai reikalingą ląstelių kiekį. Tada mano kraujo ląsteles sulašino Aurėjai, greitai, per 20 minučių. Nerimas mus apėmė tik po to. Ar prigis?“
„Po trijų dienų pajutau, kad Viktorijos kraujas pradeda gyventi mano kūne, – prisimena Aurėja. – Nuo to momento ėmiau sveikti, man kiekvieną dieną darėsi geriau.“
Transplantacija pasisekė. Viktorijos kaulų čiulpai Aurėjai tiko.
Skyriuje, kuriame po transplantacijos gulėjo Aurėja, viskas turėjo būti ypač sterilu. Juk po tokių operacijų ligonio imunitetas slopinamas vaistais, kitaip recipiento organizmas donoro kaulų čiulpus atmestų. Kartu su Aurėja sterilioje palatoje galėjo pasilikti ir jos sesuo, ir mama. Visos trys kartu netgi Kalėdas atšventė! Pasistatė eglutę, kiekvieną žaisliuką prieš tai kruopščiai išdezinfekavo. „Čia kaip namie“, – užėję į sesučių palatą džiaugėsi gydytojai ir slaugytojos. Tačiau labiausiai visus džiugino gerėjanti Aurėjos sveikata.
Blogas mintis nuvydavo
Po kaulų čiulpų transplantacijos Aurėja gerdavo apie 100 tablečių per dieną, vaistai jai buvo lašinami į veną. Imunitetą slopinančius vaistus gėrė ligoninėje ir dar keturis mėnesius namie.
„Pirmą kartą išėjau iš namų tik tada, kai jau nebereikėjo gerti imunosupresantų. Pagaliau man leido laikyti katinėlį, – pasakoja Aurėja. – Kai tai sužinojau, staiga iš kažkur atsirado jėgų judėti, dirbti, ką nors veikti. Juk prieš tai jaučiausi tokia silpna, kad net keltis iš lovos nenorėjau. Tačiau kai įsigijau katinėlį, reikėjo jį šerti, prižiūrėti, mokyti.“
Paklausta apie ateities planus, Aurėja susimąsto: „Po to, kai buvau atsidūrusi ant gyvybės ir mirties slenksčio, stengiuosi apie ateitį negalvoti. Esu pasižadėjusi sau gyventi šia diena. Kai sirgau, atsirasdavo tamsių minčių, bet patampydavau save už ausų ir pasakydavau – gyvensiu, nes taip reikia.“
Meilė Jančorienė
