Prieš 4 metus iš Airijos į Lietuvą grįžusi šeima pradėjo iš naujo kurti savo gyvenimą mažame Jauniūnų kaime, kur netikėtai atrado ir naują pašaukimą. Eimantė, iš pradžių be didelių lūkesčių nusprendusi apkirpti savo šunį, netrukus suprato, kad tai gali tapti ne tik pomėgiu, bet ir jų šeimos verslu.
Prieš tai Eimantė penkerius metus gyveno Anglijoje ir prižiūrėjo senelius, tačiau susipažinus su Rimantu, išvyko bendro gyvenimo kurti Airijoje. Rimantas tuo metu dirbo viešbutyje, tačiau prasidėjus „Covid-19“ pandemijai, pora nusprendė grįžti į gimtinę ir būti šalia artimųjų.
„Lietuvoje neturėjome darbo planų, tačiau likimas mums padovanojo ypatingą dovaną“, – pokalbio pradžioje šypsosi Eimantė.
E. Sereikaitė pradeda pasakoti, kad kartu su vyru augina du Jorkšyro terjerus, tad grįžę iš Airijos nežinojo, į kurią kirpyklą juos vežti. Vieną diena, kai vyras dirbo Vilniuje, ji sugalvojo kalytę Belą apkirpti pati. „Griebiau kirpimo mašinėlę ir ėmiausi darbo. Dabar juokinga, nes šuo atrodė kaip pelė (juokiasi). Didžiavausi, kad apkirpau šunį ir to daryti nereikės Rimui, tačiau jis grįžęs namo keistai pažiūrėjo ir tepasakė: „Ką čia padarei iš šuns?“.
Tądien, būdama septintame nėštumo mėnesyje supratau, kad noriu išmokti šunų kirpimo meno, tad internete susiradus kursus, užsirašiau. Visgi kursų kaina buvo nemaža, tad pradėjome galvoti, ką padaryti, kad jie atsipirktų. Taip ir gimė idėja – „Atidarysime šunų kirpyklą!“
Kai pasakiau šią idėją mamai, ji sakė „darom“. Namelis, kuriame norėjome įrengti kirpyklą buvo labai apleistas, jame prieš daugiau nei 20 metų buvo parduotuvė. Pamatę daiktų kiekį išsigandome, nes jų buvo be galo daug. Tada sekė nusivylimas, tačiau mama ėmėsi iniciatyvos – pradėjo tvarkyti, tad netrukus prisijungėme ir mes. Ji buvo mano tikras įkvėpimas. Kartu su šeimos nariais išgriovėme sienas, lubas ir savomis rankomis pradėjome kurti būsimą kirpyklą“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.
Planas „B“ – vaiko žaidimų kambarys
Paklausus, ar nebuvo baisu investuoti į apleisto namo atstatymą, E. Sereikaitė atsako, kad iš Airijos grįžus šeima turėjo santaupų, o ir jos su vyru mamos prisidėjo prie finansinių išlaidų:
„Iš pradžių įrengėme namelio vidų, nes neturėjome tiek lėšų, kad galėtume atnaujinti namelio išorę. Du metus dirbome „ant nulio“, tad dabar ši veikla jau atsiperka.“
Eimantė ir Rimantas buvo nusprendę, kad jei nepavyks šis planas, tuomet atnaujintame namelyje vaikams įrengs žaidimų kambarį.
„Tiesą sakant, nesitikėjome, kad sulauksime daug klientų, tačiau noras sutvarkyti apleistą pastatą ir Lietuvoje užsiimti nauja veikla buvo stipresnis už abejones.
Kiek vėliau, sukūriau kirpyklos „Facebook“ grupę ir pastebėjau, kad ji sulaukė didelio susidomėjimo – žmonės klausė, kada gali atvežti savo augintinius. Taip supratau, kad Širvintų rajone tikrai trūksta kirpyklos“, – atvirauja Eimantė.
Moteris atskleidžia, kad iš pradžių „ne viskas buvo klota rožėmis“. Teko išmokti kaip užmegzti ryšį su gyvūnu, dirbti greičiau. Dabar Eimantė nostalgiškai žiūri į savo pirmuosius darbus, tačiau supranta, kad tai buvo kelias tobulėjimo link:
„Pradžioje ne viskas vyko sklandžiai – pirmąjį kartą net keturias valandas kirpome Jorkšyro terjerą. Neturėjome pakankamai patirties, tad nežinojome kaip tinkamai prieiti prie gyvūno – Rimantas šunelį laikė, o aš kirpau. Pirmieji blynai buvo prisvilę, tačiau gyvūnus patikėję žmonės žinojo, kad taip mums padeda augti ir tobulėti.“
Bėgant laikui, Eimantė tobulino savo žinias seminaruose, bendravo su patyrusiosiomis kirpėjomis. Dabar iš Airijos grįžusi moteris šunis kerpa beveik 3 metus.
„Rezultatas būna tikrai geras. Turime savo klientų ratą, dalyvaujame miesto šventėse, šunų varžybose“, – sako ji.
Keliauja padėti kaimo žmonėms
Kartais Eimantė su Rimantu pasiima kirpimo stalą, žirkles ir keliauja į aplinkinius kaimus apkirpti mažiau dėmesio gaunančius šunelius.
„Paskelbiame kur būsime ir važiuojame kirpti šunelių nagus. Pastebėjome, kad šunys labai bijo nagų kirpimo, tad stengiamės prie to pratinti ir mažiau dėmesio gaunančius augintinius. Žmonės ne visada gali sumokėti už tokias paslaugas ar turi galimybę atvažiuoti į kitą miestelį.
Žinoma, jei žmonės neturi transporto priemonės, už papildomą mokestį galime augintinį pasiimti, apkirpti ir parvežti atgal į namus“, – pasakoja pašnekovė.
E. Sereikaitė neslepia, kad užmegzti ryšį su augintiniu – nelengva. Moters teigimu, kartais būna taip, kad augintinis neklauso, todėl nepavyksta jo apkirpti taip, kaip nori šeimininkas. Tačiau tokiu atveju kirpėjai skiria šuneliui daugiau laiko, augintiniui leidžia pabėgioti ir prasiblaškyti.
„Esame pranešę, kad nepriimame agresyvių augintinių. Kai atsidarėme, kaime žmonės šunis pradėjo vežti ir „iš būdos“, tad prie jų prieiti nelengva. Suradus ryšį, dažniausiai su šuneliais galima susitarti, o vėl sugrįžę šuneliai atpažįsta mus ir naują vietą.
Labai svarbu neišgąsdinti gyvūno, tad pirmą kartą jam atvykus, aplinkui nebūna kitų augintinių, bandome pripratinti prie garsų, pamokome kaip stovėti. Jei šuo kankinasi, tą kartą tam tikrų vietų nekerpame, tačiau kitą kartą, gyvūnas jau leidžiasi kerpamas be kaprizų.
Kirpimo laikas priklauso nuo gyvūno veislės. Pavyzdžiui, pudelį apkerpame per dvi valandas, o Jorkšyro terjerą per valandą ar pusantros. Pagaliau tai trunka ne keturias valandas, kaip pradžioje (juokiasi)“, – pasakoja iš Airijos į Lietuvą sugrįžusi Eimantė.
Pora sako, kad jų darbo kainos nėra jokia paslaptis. Šuns kirpimas kainuoja nuo 30 iki 35 eurų, o nukailinimas nuo 25 eurų:
„Nenorime kelti kainos, nes dar įžvelgiu savo daromas klaidas. Planuoju lankyti kursus ir nuolat tobulėti.“
Į Airiją grįžti neplanuoja – Lietuva tapo namais
Šiuo metu pora augina mažą vaikelį, tad kol Rimantas lieka namuose su mažiausiuoju, Eimantė bando suderinti motinystę su mylima veikla ir kol kas gyvūnus kerpa viena. Tačiau tai laikina, nes paūgėjus vaikeliui, pora sujungs savo jėgas ir keletą metų puoselėjama veikla užsiims dviese.
„Šis pomėgis netikėtai tapo mūsų darbu, nes abu labai mylime šunis. Jeigu nebūčiau sugalvojusi apkirpti Belos, galbūt dabar nebūtume ten, kur esame. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, priimčiau šį sprendimą dar šimtą kartų.
Esu labai laiminga, kad nusprendėme pradėti naują veiklą ir įsikurti Lietuvoje. Į Airiją grįžti nebenorime, nes mums patinka toks darbas ir gyvenimas kartu su artimiausiais šeimos nariais“, – šypsodamasi pokalbį užbaigia pašnekovė.
Autorius: praktikantė Ugnė Svenciūnaitė
