Irūna gali pasidžiaugti – neturi artimiausių žmonių, kurių kapus šį ilgąjį savaitgalį reikėtų lankyti.
„Pas mus tradicija vykti į kapines šeimoje labai gili. Tačiau aš kalbu apie vyresnę kartą – mano tėvus, senelius. Aš asmeniškai labai laiminga, nes neturiu tokių kapų, kuriuos turėčiau pati tvarkyti – mano visi artimieji gyvi.
Mano tėvai tvarko savo močiučių kapus. Yra seneliai, kurių tiesiog neatsimenu. O štai mano artimoje aplinkoje visi gyvi ir sveiki“, – tikina moteris.
Tiesa, į kapines per Vėlines Irūna vis tiek važiuoja – pasak jos, visada atsiranda kitų žmonių apleistų kapų, kuriuos ji gali sutvarkyti ir priduria – šią tradiciją atsinešė iš vaikystės.
„Aš labai pasidžiaugiu tuo kas kartą ir pati asmeniškai einu uždegti žvakutę ant kokio nors apleisto kapo, kurio niekas neprižiūri. Šitas man yra nuo vaikystės. Mes abi su seserimi Ineta, kol tėvai tvarkydavo kapus, eidavome per kapines ir šluodavome, grėbdavome lapus nuo svetimų kapų.
Moteris atskleidžia, į kapines jau nusivedusi ir ketverių sūnų Torą: Tai lyg graži tradicija, pernai jau vedėmės ir mūsų didįjį Torą pažiūrėti, kaip Vėlinių naktį atrodo sutvarkyti kapai ir tamsoje dega žvakelės“, – pasakoja Irūna Puzaraitė-Čepononienė.
Tiesa, paklausta, ar daug išleidžia kapų puošybai, Irūna atsako paprastai – pinigų daug tam neprireikia, o ir neskaičiuoja: „Negaliu pasakyti, kiek išleidžiame. Mes nežiūrime, kad būtų Vėlinės, metinės ar dar kažkas – aptvarkyti kapų važiuojame dažnai.
Ir ne tame esmė, kiek išleisi, ar kokį vainiką užsakysi juk. Žvakės liepsnos užtenka. Kapas nėra parodų salė“, – užbaigia pokalbį Irūna Puzaraitė-Čepononienė.
