Europos Parlamento rinkimų vajuje vyravo vidaus ir vietos politikos reikalai. Net apžvalgininkai ir įvairiausių leidinių bei laidų redaktoriai mano, kad Europos temomis Lietuvoje niekas nesidomi. Susidaro įspūdis, kad tomis temomis gali kalbėtis tik grupelė išrinktųjų.
Būtent taip buvo iki šiol - sistemingos viešos bei populiarios informacijos ir suprantamų diskusijų apie Europos Sąjungos (ES) institucijų veiklą nebuvo ir nėra. Išimtį tesudarė jau nutilęs “Laisvosios Europos” radijas. Tačiau ar tikrai Europos problemos lietuviams tokios sudėtingos ar tokios abstrakčios?
Kadangi rinkimų vajui viskas yra supaprastinama, kalbant apie Europos Sąjungos ateitį, galima išskirti penkis paprastus klausimus. Būtent šie klausimai vyrauja rinkiminiame vajuje Europos Sąjungos senbuvėse:
1. Ar Turkija gali tapti ES nare?2. Ar ES turi turėti Konstituciją?3. Ar ES valstybės turi suderinti savo socialinės rūpybos sistemas?4. Ar užsienio politika turi likti valstybių narių kompetencija?5. Ką gavome ir ką praradome, įstoję į ES?
Klystų manantys, kad Turkijos marystė Europos Sąjungoje yra antraeilis klausimas. Jei Turkija bus priimta, ES keisis iš esmės. Tai bus pirmoji musulmoniška, nors ir sekuliari valstybė. Be to, nors ši ir ankstesnės Turkijos vyriausybės, paklusdamos ES spaudimui, pradėjo skaitytis su žmogaus teisėmis, kasdieniame turkų gyvenime, kuriame labai stipri paprotinė tradicija, pagarba toms teisėms tebėra labai paviršutinė. Miniatiūriniu pavidalu su šiomis problemomis susiduria Europos valstybės, turinčios dideles turkų bendruomenes. Čia sutinkamos “garbės” žmogžudystės, moterų priklausomybė nuo šeimos vyrų ir panašūs dalykai.
Beje, Turkija ES būtų antra pagal gyventojų skaičių, tad jos įtaka būtų labai didelė. Antrą vertus, nesunku suprasti, kaip šios neturtingos valstybės narystė atsilieptų struktūrinių fondų skirstymui. Būtent šįmet ES turi apsispręsti, ar pradėti derybas su Turkija. Lietuvos deputatai Europos Parlamente, atrodo, šiuo klausimu negaus jokio savo rinkėjų mandato.
Europos Konstitucijos klausimas nemažiau svarbus. Jau aišku, kad dėl Konstitucijos kai kuriose šalyse vyks referendumai. Konstitucijos projekte tikslinamos išsiplėtusios ES valstybių narių ir ES institucijų kompetencijos. Ginčai dėl Konstitucijos, ten, kur jie vyko, nuslydo į populizmą. Euroskeptikai tvirtina, kad Konstitucija daro Europos Sąjungą supervalstybe, tačiau nekalbama apie tai, kad iš tikrųjų Konstitucijoje suprantamesne kalba išdėstyti dalykai, įrašyti stojimo sutartyse. Tos sutartys beveik visų svarbiausių klausimų sprendimus palieka valstybėms narėms. Aiškesnį ir suprantamesnį Konstitucijos tekstą lengviau svarstyti ir keisti. Tačiau rimtiems svarstymams būtina rinkėjų nuomonė.
Socialinių sistemų sulyginimo klausimas irgi gana paprastas - ar išsiplėtusi Europos Sąjunga galės gyvuoti su daug didesniais socialiniais skirtumais nei iki šiol ir ar tokie skirtumai neatsilieps jos ūkio galimybėms? Ką reikš ateityje didžiulis atotrūkis tarp dosnių Skandinavijos valstybių ir pertvarkos išvargintų naujokių socialinių sistemų? Nėra jokių konkrečių pasiūlymų šiuo klausimu, tačiau akivaizdu, kad nepavyks išvengti diskusijos dėl mokesčių naštos. Tokios šalys kaip Estija, Lietuva ar Slovėnija, siekiančios savo ūkį greitinti mažais mokesčiais, neišvengs didesnius mokesčius taikančių šalių spaudimo. Viena yra ūkio logika, visai kita - sugebėjimas priešintis Vakarų valstybių spaudimui. Rinkėjų mandatas šiuo klausimu nėra antraeilis dalykas.
Užsienio ir saugumo politikos klausimas irgi yra aiškus - ar valstybės narės turi išsilaikyti teisę vetuoti užsienio ir saugumo politikos sprendimus? Pavyzdžių toli ieškoti nereikia - galima paminėti įsipareigojimus Irake ar ūkio santykius su JAV, Rusija, Kinija. Dauguma “senųjų” europiečių mano, kad jų vyriausybių teisė vetuoti sprendimus šiais klausimais turi likti. Kadangi ES valdymo organai nėra tiesiogiai renkami, tokia nuostata suprantama, nors gal yra tik psichologinė.
Šiuose pirmuosiuose Europos Parlamento rinkimuose, narystės ES pliusai ir minusai Lietuvoje siejami tik su nuo gegužę išaugusiomis kainomis. Nežinia, ar rinkėjai įsiklauso į vienbalsius pareigūnų ir politikų tvirtinimus, kad kainos padidėjo dėl kitų priežasčių. Lūkesčių kol kas daugiau nei nusivylimų. Bet ir dabar aišku, kad ateityje teks ginčytis dėl to, pagal ką spręsti apie narystės ES naudą, kokius kriterijus taikyti. Jau kalbama apie euro įvedimą. Tačiau, kas parodys to naudą - BVP (bendrojo vidaus produkto) augimas, algų didėjimas, Europos ūkinių rodiklių palyginimas su JAV ūkio rodikliais? O gal žmonių pasitenkinimas, jų gyvenimo lygis?
Taigi vadinamieji Europos klausimai nėra tolimi nuo kasdienio gyvenimo, veikiau atvirkščiai - mūsų kasdienybė nuo jų vis labiau priklausys. Kada pradėsime tuos klausimus viešai svarstyti?
