Roma, Italijos sostinė, išsidėsčiusi ant 12 kalvų ir įsprausta į senų gatvių labirintą, kuriame vienas ant kito sugulę daugiau nei 2000 metų istorijos sluoksniai. Pažvelgęs pro lėktuvo langą į bundantį daugybės švieselių ir žibintų nutviekstą miestą net negali įsivaizduoti, kaip tose siaurutėse gatvelėse telpa apie pustrečio milijono žmonių, daugiau nei 400 bažnyčių ir 600 barų. Roma yra trečias labiausiai turistų lankomas miestas Europoje ir aštuntas pagal šį rodiklį pasaulyje (2007 m. duomenimis). Per Antrąjį pasaulinį karą anglai ir amerikiečiai šį miestą netgi atsisakė bombarduoti. Visada dievinau šį užburiantį kraštą. Matyt, tai jausdama, Roma pakvietė mane į pasimatymą antrą kartą.
Sninga, drėgna, bet turistų netrūksta
Pirmą kartą Romoje lankiausi kartu su turistine grupe prieš penkerius metus, svilinant 36 laipsnių karščiui. Tada pagrindinis kelionės tikslas buvo kuo daugiau pamatyti bei išgirsti. Vienas po kito gidės pasakojimai kilo atmintin, kai tik tvirtai pastačiau savo kojas ant bazaltinio, ilgaamžio Romos grindinio. Šįkart nusprendžiau pažinti Romą kitaip: žiemą ir niekur neskubėdama, ragaudama gardų maistą, vienoje iš daugybės aikščių gurkšnodama capuccino ir slaptai stebėdama romiečių kasdienio gyvenimo žingsnius. Iš saulėto, bet šalto Vilniaus nusileidome į ūkanotą, lietingą, bet ne tokią stingdančiai šaltą Romą. Italai guodėsi, kad ši žiema – viena šalčiausių per pastaruosius 37 metus. Krentant šlapdribai jie, gestikuliuodami rankomis, filmavo šias neįprastas žiemos vingrybes. Prisipažinsiu, žaliuojančių palmių lapų ir baltut baltutėlio sniego derinys stebino ir mane. Dar labiau stebino tai, kad pietaudavome ir vakarieniaudavome lauko terasose, nusimetę šlapius paltus ir kepures: kiekvieną restorano klientą šildė specialios krosnelės, naminio vyno taurė bei lietuviui kiek neįprastas, bet malonus savininkų bendravimas. Netgi burnoje tirpstančių pistacinių gelato (ledai) teko skanauti -2 laipsnių temperatūroje. Vaikščiojant gatvėmis reikėjo saugotis nuo stogų varvančio vandens. Žmonių ne ką mažiau nei vidurvasarį, daugelis lėtai sau žingsniuoja važiuojamąja kelio dalimi ir nepaiso juos sunkiai gebančių aplenkti automobilių.
Mangare – tarptautinis žodis maisto kultui išreikšti
Italija garsėja itin išaukštintu maisto kultu. Toks požiūris į maistą specialiai nesukuriamas – jis kiekvieno italo genuose. Svarbiausia neužsukti ten, kur iš turistų už vidutiniško skonio patiekalą nenuplėštų dvigubai tiek, kiek jis vertas. O tai labai sunku, nes restoranų – begalės, o prie kiekvieno stovi po išsipusčiusį darbuotoją, neretai ir patį savininką, neleidžiantį tau praeiti pro šalį, ir klausiantį, ar tikrai nenorite mangare (valgyti). Pirmajame restorane mus aptarnavęs senyvo amžiaus italas praeinantiems įsidrąsino netgi šūktelėti, kad maistas čia tiekiamas dykai. Po šių žodžių, žinoma, sekdavo melagį išduodanti slapta šypsenėlė.
Aptarnavimas kelia nuostabą: jokio Lietuvoje įprasto „šokinėjimo pagal kliento dūdelę“, greito meniu atnešimo. Tikrai galite sulaukti įvairių asmeninių klausimų, komplimentų ar pamokymų, išgirsti ne vieną garsų pokalbį tarp barmenų ar švilpavimu kuriamą melodiją. Nestebina ir tai, kad daugelis restoranų užsidaro kada jiems patogu arba iš meniu išbraukia tam tikros rūšies maistą, nors prie aplinkinių staliukų juo vis dar mėgaujamasi. Mums būdingą „elegantišką“ aptarnavimo būdą galima sutikti tik viešbučiuose. Kur gaminamas skaniausias maistas, mums taip ir neteko įsitikinti. Bet jei galėčiau rinktis, pietaučiau bet kuriame Trastavere rajono restoranėlyje. Atokiau nuo senamiesčio, kitame Tibro upės krante. Tik šiame rajone, kažkuo primenančiame Vilniaus Užupį, galima visiškai atsipalaiduoti nuo tokių pat atvykėlių, paskanauti tikro itališko maisto. Ir vietinių gyventojų jame sutiksi kur kas daugiau. Tačiau kiekvienas italas, paklaustas, kur apsilankyti norint skaniai pavalgyti, atsako – cucina della madre (mamos virtuvė). Nedrįstu su tuo ginčytis.
Gausybėje Romos aikščių verda gyvenimas
Kai lankiausi Italijos sostinėje prieš penkerius metus, buvau apsistojusi Romos priemiestyje, mažame vienos italų šeimos viešbutyje, kuriame vakarienę ruošdavo ir patiekdavo pati šeima. Toji vieta garsėjo pigiu, bet neapsakomo skonio vynu, kuris būdavo tiekiamas netgi Vatikano vyskupams ir kardinolams. Šįkart apsistojome italų filmuose pagarsėjusioje Via Veneto gatvėje, netoli Barberini aikštės. Tai gatvelė, perpildyta viešbučių ir lauko kavinių, kuriose šeštąjį ir septintąjį dešimtmetį burdavosi pasaulio kino žvaigždės ir juos persekiojantys fotografai. Nuo Via Veneto gatvės visi turistų gausiai lankomi objektai nutolę 1–2 km spinduliu, tad juos nusprendėme aplankyti pėsčiomis. Per keletą dienų sukorėme ne vieną dešimtį kilometrų.
Senovėje buvo sakoma, kad visi keliai veda į Romą, o visos Romos gatvės – įdomion vieton. Iš tikrųjų, romėnų sostinėje sunku pasiklysti: kur bepasuksi, vingiuotos siauros gatvelės tave ves nuo vienos aikštės iki kitos. Piazza del Popolo (Tautos aikštė) – aikštė, kurioje nuolat vyksta renginiai, įsikūrusi Borgezės parko papėdėje. Beje, eidami link jos atradome Adomo Mickevičiaus vardu pavadintą alėją. Prie šios aikštės įsikūręs Leonardo Da Vinci darbų ir išradimų muziejus. Jame galima apžiūrėti tokius genijaus kūrinius, kaip kilnojamasis, prie liemens tvirtinamas pianinas ar pirmojo parašiuto maketas. Netoli galima rasti ir Ispanijos aikštę su žymiaisiais Ispanijos laiptais, ant kurių sutūpę savo dienos džiaugsmus ir rūpesčius lieja Romos jaunuoliai. Viena gražiausių – trijų fontanų Navonos aikštė, pilna daugybės lauko kavinių.
Grįždami iš Vatikano, netikėtai įžengėme į jaukų, ypatinga aura dvelkiantį menininkų rajoną: daugybė dirbtuvėlių, mažų paveikslų galerijų. Rajono centras – Campo de'fiori aikštė, kurioje nuolat skamba muzika, vyksta dienos turgūs. Pati didingiausia – Venecijos aikštė, kurios neįmanoma nepastebėti, nes ją išskiria rūmus primenantis baltas didžiulis paminklas, skirtas pirmajam susivienijusios Italijos karaliui Viktorui Emanueliui II atminti. Šis statinys šokiruoja dar ir dėl to, kad įsikūręs šalia pat Romos širdies – Palatino kalvos ir ją supančių išlikusių forumų griuvėsių. Keletas skirtingų epochų, atrodo, susiliejusios į vieną.
Ką privaloma pamatyti Romoje
Roma žymi ir savo įspūdingais fontanais. Neįtikėtina, bet kiekvienas ištroškęs gali drąsiai gerti jais tekantį vandenį. Pats įspūdingiausias – Trevi fontanas, į kurį nuolat skrieja turistų iš viso pasaulio metamos monetos. Sakoma, kad norint sugrįžti į Romą reikia dešine ranka per kairį petį įmesti monetą į fontano vandenį. Tai padarius pildosi laimės lūkesčiai. Vakare apšviestas magiškasis fontanas sužavi dar labiau. Viename žurnale skaičiau, kad apie 70 proc. pasaulio kultūros vertybių yra Italijoje. Gal kiek ir perdėta, bet Roma – miestas muziejus. Paklausti, su kuo pirmiausia jam asocijuojasi Italijos sostinė, dauguma atsakytų, kad su Koliziejumi. Dabar bematome griuvėsius – prakiurusį amfiteatrą, kuris tik leidžia numanyti, kaip atrodė šis 20 000 vergų pastatytas statinys, kokius kruvinus spektaklius stebėdavo 50 000 žiūrovų. Daugelis mano, kad Koliziejus buvo krikščionių kankinių mirties vieta. Tikroji jų kančia buvo netoliese esantis Circus Maximus. Tai senovinis lenktynių takas, kuriame vykdavo vežimų lenktynės, laukinių gyvūnų kovos, jūrų mūšiai, atletikos varžybos bei masinės egzekucijos. Ši įspūdingų renginių vieta talpindavo 300 000 žiūrovų.
Viena labiausiai kvapą gniaužiančių įžymybių Romoje yra Panteonas. Didingas pastatas, apšviestas tik pro apvalią angą stoge, saugo Rafaelio ir Italijos karalių amžinojo poilsio vietas. Saulė, krisdama per atvirą kupolo kiaurymę stoge, slenkant laikui, apšviečia vis kitą antkapį ar statulą. Tai viena pirmųjų Romos šventyklų dievams, paversta bažnyčia.
Kelią į Šv.Angelo tvirtovę per tiltą saugo 10 angelų skulptūrų, kurios žavėte žavi jaunuosius dailininkus, tiesiog susėdusius ant akmeninės atbrailos ir tapančius. Kadaise buvusi popiežių slėptuvė, nes yra sujungta požeminiu tuneliu su Vatikanu, tvirtovė vėliau tapo kalėjimu, o šiuo metu yra Renesanso meno bei ginklų muziejus. Norint apžvelgti visą vaizdingosios Romos panoramą, reikia įveikti sunkų varginančių laiptų kelią į Šv.Petro bazilikos, esančios Vatikano valstybėje, kupolą. Vatikanas – ranka pasiekiamas, bet vertas atskiros temos.
Keistenybės Italijos sostinėje
Taip, kaip vertina maistą, italai dievina ir šeimą. Italijoje nėra nei vaikų, nei senelių globos namų. Stebėtis verčia neaiškios darbo valandos ir tai, kad miesto centre sunku rasti kokią maisto prekių parduotuvę. Susižavėjimą kelia automobilių statymo ypatumai: kelių centimetrų tarpai tarp mašinų, visur zujantys motoroleriai ir mažieji „Smart“ automobiliukai, kurie statomi bet kur ir bet kaip, būtinai priešingu būdu nei visos transporto priemonės. Pirmąkart išbandėme ir požeminį metro – tunelių labirintą pėstiesiems. Nors Roma – miestas prie jūros, jūra joje visiškai nekvepia. Niekas apie tai nekalba, niekas nesiūlo nuvykti. Būnant pačiame centre labiausiai vargino ne ilgi pasivaikščiojimai, o prekeivių iš trečiųjų šalių įkyrumas. Šie sumanūs, viskam pasiruošę, labiausiai rinkos aktualijas išmanantys „verslininkai“ persekiojo kiekviename žingsnyje: jei lyja – pasiūlys skėtį, jei šalta – didžiulę skarą, jei artėja Valentino diena – rožę, jei nori tobulai nufotografuoti kokį įspūdingą architektūrinį paminklą – ekonomišką mažą stovelį fotoaparatui. Jie visuomet žino, ko trūksta praeiviui. Ir policija jų nebevaiko taip aršiai kaip anksčiau. Vienas atvykėlis iš Afrikos mums vakarieniaujant priėjo net tris kartus. Gal todėl Romoje sunku pajusti tikrąją itališką kultūrą, nes, kaip būdinga sostinėms, tai įvairių tautybių ir rasių kratinys. Negalioja net daugelis mitų, sklandančių apie šią šalį. Nepavyko pajusti itališkos dvasios ir per futbolą, nes tuo metu Romoje nevyko jokios aukščiausiosios lygos varžybos. Teks sugrįžti į Romą trečią kartą. Gal pavasarį ar rudenį.
Karolina Stažytė
