Aiškiai matosi, kiek daug išmokom – susigaudydami laisvos rinkos ekonomikos funkcionavimo dėsningumuose ir net pareguliuodami ūkinę veiklą valstybėje. Miela malonu girdėt ir matyt viešai kalbančius žmones, skelbiančius patikrintas, į vadovėlius perėjusias mokslo tiesas. Pavyzdžiui, kad ekonomikai augant papildoma pinigų pasiūla veda į infliaciją.
Beliko gilinti „studijas“. Atėjo laikas sužinoti, kad, kaip tiksliai apibūdino Naujojo Romos klubo pranešimo autoriai, „teorijoje teorija ir praktika yra vienas ir tas pats, praktikoje - tai du skirtingi dalykai.“
Vis dar aidi diskusijos apie Minimaliojo darbo užmokesčio dydžių ir socialinės apsaugos išmokų indeksavimo įstatymo inovacijas. Minimalaus darbo užmokesčio (su sąlyga, jei jis nedidinamas) ir bazinės socialinės išmokos (įskaitant pensijas) indeksavimas nominaliai (teoriškai) reiškia pinigų pasiūlos padidėjimą, gamybos kaštų augimą. Taigi – tarsi kuras infliacijai.
Tačiau įsigilinę suprasime, kad praktiškai bus kitaip. Darbo kaštai produkcijos sąnaudose sudaro mažąją dalį. Kas dar svarbiau – minimalų darbo užmokestį gaunančių darbuotojų yra tik maždaug ketvirtadalis, jiems išmokamo atlyginimo su visomis įmokomis „Sodrai“ dalis – dar porąsyk mažesnė. Taigi – minimaliai apmokamo darbo dalis bendruose produkcijos kaštuose yra bemaž ignoruotina (išskyrus, žinoma, vien kuklias paslaugas teikiančias mažytes įmonėles, kurioms algos padidinimas virš minimumo jau grėstų bankrotu; bet jas kaip tik ir gelbsti infliacija, t.y. galimybė kompensuoti algų didinimą kainų kėlimu).
Tuo tarpu pensijų ir visų rūšių socialinių išmokų padidinimas išvis neturi tiesioginio ryšio su gamybos kaštų didinimu. Pensininkai ir pašalpų gavėjai nedalyvauja gamyboje. Padidinę jų nominalias pajamas mes padidiname jų paklausą mūsų gaminamoms prekėms ir teikiamoms paslaugoms, bet nepadidinam jų gamybos kaštų.
Kitaip tariant, duok Dieve, kad tik nedirbančiųjų pajamos didėtų!
Žinoma, sulėtinę paklausos smukimą, mes, prekių gamintojai ir paslaugų teikėjai, tuo pačiu nebūsim tokie greiti nustodami didinti kainas ir racionalizuodami gamybą. Todėl infliacijos užgniaužimas bus truputį lėtesnis.
Tačiau bus kažkiek mažiau žiemą badaujančių pensininkų (tų, kurie stengsis nesušalti), mažiau emigruos jaunimo, mažiau rekrūtų susilauks vagys, ir pan. Infliacija sulėtėtų iki normalaus lygio pusmečiu ar net aštuoniais mėnesiais vėliau.
Tiesa, pensijų ir socialinių išmokų didinimui reikalingos didelės papildomos lėšos. Infliacijos metu tiek nacionalinis, tiek socialinio draudimo biudžetas „pučiasi“, galimybės išlaidauti padidėja, bet jau tik iždas žino (ir turi žinoti), ar pajėgs jis įgyvendinti indeksavimu numatytus rodiklius. Indeksavimas neturi būti vykdomas skolinantis reikiamas lėšas.
Kodėl vis tik infliacija pas mus tokia didelė? Tarsi vėl kartotųsi Nepriklausomybės atkūrimo pradžios įvykiai (priminsiu: 1991 m. infliacija buvo 383 proc., 1992 m. – 1162 proc., 1993 m. - 189 proc.).
Bet jei tada kainų lygis kilo dėl chaoso mūsiškėje kuliaverstį darančioje ekonomikoje, tai šį kartą padėtis visai kita – kainos kyla dėl tų pačių priežasčių, kaip ir kitose Europos ir pasaulio šalyse.
Europos Sąjungoje infliacijos tempai paspartėjo beveik dvigubai ir birželį pasiekė 3,9 proc. (euro zonoje 3,7 proc.). JAV infliacija jau viršijo 4 proc., Kinijoje siekė per 7 proc., Indijoje – beveik 9 proc., Rusijoje – virš 8 proc. ir dar spartėja. Nekalbant jau apie Latviją (18 proc.) ir Bulgariją (14 proc.).
Bet kodėl Baltijos valstybėse, Bulgarijoje ir Rumunijoje infliacija keleriopai spartesnė nei ES senbūvėse? Todėl, kad tose „žaliose“ valstybėse didieji Europos finansų magnatai suskubo užimti vietą perspektyviose nekilnojamojo turto bei finansų rinkose ir pasinaudoti pirmeivių teise šitame naujausiame ES kredito „klondaike“. Tapę ES narėmis tos valstybės politine, teisine ir administracine prasme tapo visiškai priimtinomis užsienio kapitalo investavimui, tuo tarpu ekonominėje politikoje beveik visos jų galimybės (tuo pačiu ir pastangos) susiveda į dar palankesnių sąlygų užsienio kapitalui kūrimą. Ir nevaldoma ekonomika jose perkaito – ką ir rodo trigubai ar net keturgubai didesni nei ES infliacijos tempai.
Žinoma, infliacija Baltijos valstybėse galėjo būti ne trigubai ar keturgubai, bet tik dvigubai ar trigubai didesnė nei Unijoje. Sušvelninti jos neleido valdžios neprofesionalumas, nepatyrimas, stuburo minkštumas. Bet – nebepilkim druskos ant žaizdos.
Infliaciją pasaulyje pakurstė kylančios energijos ir maisto kainos. Jų paklausa aplenkė pasiūlą, susidariusią disproporciją padidino spekuliavimas tų produktų ateities sandorių rinkose bei jų paklausa besiremiančių išvestinių finansinių instrumentų rinkose.
Santykinis, o galop ir absoliutus energijos išteklių stygius neišvengiamas. Kiek kitaip su spekuliavimo veiksniu. Jis atkuto būtent dabar ir, matyt, kurį laiką „šokdins“ naftos ir dujų kainas, kurstydamas atitinkamą nervingumą ir kituose finansų rinkos sektoriuose, o per ją - ir realiojoje ekonomikoje.
Šiuo metu esame tipiškoje „pinigų daugiau nei proto“ situacijoje. Baigėsi geografiniai atradimai, pasaulio teritorijų pažinimas ir naudingų iškasenų bei kitai veiklai tinkamų plotų įsisavinimas, praėjo ir didžiųjų technologinių perversmų epochos. Gausėja problemų – kur dėti sukauptą kapitalą (atitinkamu lygiu ji egzistuoja ir Lietuvoje; tik pažiūrėkit, kiek santaupų mes jau investuojam azijose ir rusijose).
Todėl jau ne nuo šiandien matome pasaulinio finansinio kapitalo blaškymąsi, jo spekuliacinį karščiavimąsi. Tai žada padidintą nestabilumą nacionalinėms ir regioninėms ekonomikoms – kol mokslas, su Fortūnos pagalba, atskleis naujas technologinio šuolio galimybes. Tada atsivers naujo pelningo investavimo horizontai, spekuliacija susitrauks iki savo teigiamo (svyravimus išlyginančio) vaidmens, pasaulio ekonomika lengviau atsikvėps ir atjaunės. Infliaciją vėl pamiršim.
