Apie sudėtingą mikroorganizmų pasaulį portalui tv3.lt plačiau papasakojusi Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto direktorė neslėpė, kad nors šiandien tyrėjų atradimai ne vienoje srityje sparčiai juda į priekį, patys mokslininkai dar neturi visų atsakymų.
„Didžioji dalis bakterijų yra visiškai nepatogeninės, tai reiškia, kad jokių ligų nesukelia. Jos atlieka daug funkcijų tiek mūsų organizme, tiek aplinkoje ir jos nieko bendro su virulentiškumu ar ligų sukėlimu net neturi. Problema yra tada, kai bakterijos atsiranda ne toje vietoje ir ne tuo laiku.
Bet kokia yra ta riba, mokslui labai sunku atsakyti. Kartais galime matyti atvejus, kai ta pati mikrobiotos dalis, kažkokia bakterija net nekeisdama savo lokacijos žmogui staiga pradeda sukelti ligas“, – sako E. Lastauskienė.
Turbūt nedažnas susimąsto, kiek įvairūs mikroorganizmai veikia mūsų kasdienybę ir iš esmės egzistavimą. Tai kokie gi mikroorganizmai mus supa – kuo skiriasi bakterijos, virusai, grybai?
Mikroorganizmų pasaulio plika akimi nematome – tam reikia mikroskopų. Bet jei nebūtų mikroorganizmų, mes tikrai neegzistuotume, nes tai yra visą mūsų gyvenimą sukurianti biologijos grandis – pradedant bakterijomis, kurių yra absoliučiai visur, baigiant filamentiniais grybais, kurie atlieka labai daug funkcijų.
Turime didelę grupę bakterijų, kurios gyvena tiek dirvožemyje ir atlieka įvairias skaidymo funkcijas, padeda augalams įsisavinti medžiagas, tiek gyvena mūsų organizme ir mums padeda įsisavinti medžiagas. Turime didžiulį eukariotų pasaulį – tai yra ir gerai žinomos mielės, kurias šimtus tūkstančių metų naudojame duonos, alkoholinių gėrimų gamybai ir kitur.
Kiekviena šių grandžių turi savo virusus. Šia prasme nesame unikalūs – ir bakterijos turi savo virusus, kurie vadinami bakteriofagais, ir mielės turi savo virusus. Tad virusai yra ta universalioji dalis, kuri viską apjungia į visumą, bet kiekvienai rūšiai jie yra specifiniai.
Pakalbėkime plačiau apie bakterijas. Kur nubrėžti tą ribą, kai jos yra draugai, o kada jau tampa priešai?
Mokslui į tai ir yra labai sunku atsakyti (šypsosi). Didžioji dalis bakterijų yra visiškai nepatogeninės, tai reiškia, kad jokių ligų nesukelia. Jos atlieka daug funkcijų tiek mūsų organizme, tiek aplinkoje ir jos nieko bendro su virulentiškumu ar ligų sukėlimu net neturi. Problema yra tada, kai bakterijos atsiranda ne toje vietoje ir ne tuo laiku.
Nedidelė dalis bakterijų visada yra patogeniškos – jos visada prisitaikiusios užpulti šeimininko organizmą ir sukelti ligas. Dažniausiai daugiausiai infekcijų sukelia vadinamos oportunistinės bakterijos arba mūsų pačių mikrobiotos dalis, kada ji atsiduria ne toje vietoje.
Pavyzdžiui, operacijos metu žarnų turinys išsiliejo į aplinkinius audinius arba įsipjovėme, nedezinfekavome žaizdos ir odos mikrobiota atsirado ne toje vietoje. Tada, aišku, tie mikroorganizmai pradeda sukelti ligas. Dažniausios priežastys yra šitos. Aišku, kai mes turime kažkokias pandemijas, endemijas, tada tam tikros rūšies bakterijos dažniausiai išplinta tiek kontakto metu, tiek oro lašeliniu būdu, kai čiaudime, kosime.
Didžioji dalis bakterijų yra visiškai nepatogeninės, tai reiškia, kad jokių ligų nesukelia. Jos atlieka daug funkcijų tiek mūsų organizme, tiek aplinkoje ir jos nieko bendro su virulentiškumu ar ligų sukėlimu net neturi.
Bet kokia yra ta riba, kaip minėjau, mokslui labai sunku atsakyti. Kartais galime matyti atvejus, kai ta pati mikrobiotos dalis, kažkokia bakterija net nekeisdama savo lokacijos žmogui staiga pradeda sukelti ligas.
Pavyzdžiui, mielės gyvenančios plaukuotoje kūno dalyje staiga tampa pleiskanų priežastimi. Dažnai, tokiais atvejais pasikeičia paties žmogaus imunitetas, gal jis nusilpo dėl kažkokio užsitęsusio streso, varginančių lėtinių ligų ar ilgos antibiotikų terapijos. Paprasčiausias pavyzdys, kurį matome dažnai, kai po antibiotikų vartojimo padidėja grybelinių infekcijų rizika.
Čia, matyt, vienas pavyzdžių – auksinis stafilokokas, kurio taip visi bijome ir kurį visi nešiojamės nosiaryklėje?
Taip, nors daug kas vien šio pavadinimo išsigąsta, auksinis stafilokokas yra mikrobiotos dalis. Nieko čia stebuklingo nėra ir jo paniškai bijoti tikrai nereikia. Aišku, ypač po operacijų jo labai reikia saugotis, nes patekęs į žaizdas jis gali sukelti rimtas komplikacijas.
Bakterijos taip pat gali sukelti pandemijas?
Ką tik visi savo kailiu patyrė, kad virusai gali sukelti pandemijas, o bakterijos taip pat pavojingos?
Lygiai taip pat ir bakterijos gali labai lengvai plisti, tai tikrai nėra vien virusų prerogatyva. Kadangi turėjome COVID-19 pandemiją, tai tiesiog plačiausiai nuskambėjo ir apie virusus jau žino visi (šypsosi). Bet yra ta pati tuberkuliozės mikobakterija, kuri labai sėkmingai plinta ir turime daugybę problemų su ja. Skirtumas tik tas, kad čia viskas vyksta lėčiau, ligos vystymasis lėtesnis ir galbūt jai skiriama mažiau dėmesio ir taip plačiai nekalbama. Bet vėlgi, kiek plačiai mes žinojome apie virusus iki COVID-19 pandemijos? Kol ji neužklupo, tai ir tie virusai neatrodė tokie baisūs. Atrodė, kad tai yra tik peršalimas, kuris greitai praėjo – pačiaudėjau ir viskas, nuo gripo gi daug žmonių pasiskiepija, o visų kitų virusų net nežinojo. Bet bakterijos irgi yra didelė problema, jos gali sukelti pandemijas, epidemijas.
Šaltuoju metų laiku aktualus pavojingas susirgimas – plaučių uždegimas, kurį vėlgi sukelia bakterijos.
Plaučių uždegimas gali būti virusinis ir bakterinis, priklausomai nuo to, kas buvo sukėlėjas. Ir kai sakoma, kad antibiotikų vartojimas esant virusiniam susirgimui neskiriamas, taip ir yra, bet labai dažnai medikai jį gali paskirti prevenciškai. Juolab jei mato, kad kartu yra ir kažkokia bakterinė infekcija, antibiotikų skyrimas yra racionalus. Nes jei virusas pažeidžia plaučius, tada padidėja ir bakterinių infekcijų rizika.
Dabar – pats įvairių virusų plitimo metas. Ar susirgimų pakilimą lemia aplinkos pasikeitimai, oro sąlygos, ar tam įtakos turi paties žmogaus imuniteto pokyčiai?
Lietuvoje akivaizdžiai matome, kad tai yra susiję su gamtinėmis sąlygomis, žmogaus imunitetas nuo rugsėjo iki lapkričio pabaigos taip drastiškai nepasikeičia. Sezoniškai dabar yra geriausias laikas virusams plisti, atsiranda daugiau sergančių žmonių. Bet ko gero COVID-19 pandemija išmokė – dėvėti kaukes, dažniau plauti rankas ir matėme statistiką, kad tuo metu ir visų kitų susirgimų sumažėjo, nes žmonės pradėjo saugotis. Virusams būdingas sezoniškumas – matome kelis pikus rudens metu, pavasarį, kada padidėja susirgimų dažnis, bet nereikėtų to sieti su staiga nusilpusiu žmogaus imunitetu.
Kiek žalos mūsų imunitetui padarė sterilūs pandemijos metai, kai dėvėjome kaukes, vengėme socialinių kontaktų? Ar galime pradėti daugiau sirgti, nes ilgą laiką nesusidūrėme su ligų sukėlėjais?
Tai yra absoliutus mitas. Ko išmokė COVID-19 pandemija irtai yra teigiamas dalykas – laikytis higienos ir elementarios pagarbos vienas kitam. Iki tol čiaudėdami, kosėdami, net su temperatūra eidavome į darbą, niekas dėmesio nekreipdavo ir tada užkrėsdavo gripu ar kitomis infekcijomis pusę kolektyvo. Dabar jau išmokome, kad jei jau sergame, reikia pabūti namie. Tuo metu turi gulėti, pailsėti, atsijungti nuo darbų ir leisti organizmui pasveikti. O kad daugiau sirgsime, nes mažiau su kažkokiais mikroorganizmais susidūrėme, tai netiesa. Mes nuolatos su jais susiduriame. Tuo metu jau išmoktų minėtų taisyklių laikymasis kaip tik padėtų išvengti masinių susirgimų, perkrautų ligoninių ir padidėjusio mirtingumo.
Tačiau per daug sterili aplinka, polinkis naudoti agresyvius prausiklius – pražūtingas?
Žmogaus imuninė sistema vystosi tik susidurdama su mikroorganizmais ir juos pažinti galime tik tada, jei vieną kartą juos gavome nedideliais kiekiais. Tad vaikų auginimas steriliomis sąlygomis po to gali atsiliepti visam gyvenimui – po to imuninė sistema vieną dieną gaus didelę dozę sukėlėjų ir nesugebės su tuo susitvarkyti.
Prausimasis su kažkokiomis agresyviomis priemonėmis tikrai yra labai blogas reiškinys. Mūsų odos mikrobiota laikoma pirmuoju barjeru, saugančiu nuo patogeninių mikroorganizmų, kurie gali sukelti ligas. Tai jei ją nuolatos stengiamės pašalinti, to barjero atsikratome. Tad per didelis sterilumas nereikalingas, reikalinga elementari asmens higiena – nusiprausti normaliomis priemonėmis ir tikrai ne 5 kartus per dieną. Taip, rankas reikia plauti dažniau, bet tikrai nereikia viso kūno plauti kas dvi valandas, nes taip tik sukeliama didelė žala. Šiandien atopiniai dermatitai, egzemos, kiti įvairūs autoimuniniai susirgimai yra siejami su tuo, kad žmogus išbalansuoja savo mikrobiotą.
O kaip su per pandemiją visur lydėjusiais ir dabar dar siūlomais gyventojams dezinfektantais?
Nusiplauti rankas tikrai yra geriau, nes tos dezinfekcinės priemonė be to, kad eliminuoja visus – tiek „gerus“, tiek „blogus“ mikroorganizmus, kartu pažeidžia ir mūsų epitelio ląsteles. Odos epidermis yra mūsų kūno dalis ir jei jį nuolatos deginsime 70 proc. dezinfektantais, gero nelaukime. Aišku, jei yra kažkokios išskirtinės sąlygos, didelės žmonių sankaupos, nėra galimybės dažniau nusiplauti rankas, tada taip – dezinfekcinis skystis turėtų būti naudojamas. Taip pat dabar vėl turime labai daug COVID-19 atvejų, tad asmens higieną reikėtų atidžiau stebėti. Bet per didelis tokių priemonių naudojimas tikrai gali sukelti įvairių problemų – odos nusausėjimą, žaizdeles opeles ir kt.
„Gerosios“ bakterijos – ir ligoms gydyti
Esate pasakiusi, kad esame didelės lėlės, kurias kontroliuoja mikrobiota. Tai kas ką valdo – mes bakterijas ar bakterijos mus?
Mes kontroliuojame vieni kitus (šypsosi). Organizmas – tai didžiulė simbiozės sistema, kur mikroorganizmai daro įtaką mūsų gyvenimui, bet lygiai taip pat ir mes kontroliuojame jų kiekius. Nes jei nekontroliuotume net savo „gerųjų“ bakterijų kiekio, gali įvykti išsibalansavimas. Mūsų žarnynas yra didžiausi mikrobiotos „namai“, čia yra daugiausiai mikroorganizmų. Bet kartu čia vyksta ir labai arši konkurencija – tiek tarp mikroorganizmų tarpusavyje, tiek tų, kurie patenka iš išorės. Tai jei suvalgome kažką ir jaučiamės nelabai gerai, dažnai mūsų mikroorganizmai mus sugeba išgelbėti nuo to efekto, neleidžia ligą sukeliantiems mikroorganizmams prisitvirtinti prie ląstelių.
Dabar kuo toliau, tuo daugėja įrodymų, kad ir mūsų nervinės sistemos vystymasis yra sąlygojamas mikroorganizmų. Ir čia labai svarbus pasidaro nervas klajoklis, per kurį žarnynas signalizuoja smegenims, kas vyksta jame. Atitinkamai vėliau smegenys siunčia signalą atgal į žarnyną, kaip reikėtų elgtis. Taigi mikrobiotos tam tikros gaminamos medžiagos gali keisti mūsų elgseną. Kartais ypač vaikams sakau, kai jei jiems norisi kažko saldaus, tai gal ne jiems to norisi, o jų bakterijoms. Taigi signalai yra įvairūs ir ta komunikacija tokia sudėtinga, kad dar daug atsakymų neturime.
Dabar itin daug kalbama apie „gerųjų“ bakterijų įtaką sveikatai. Kaip suprantu, kalbame toli gražu ne vien apie tai, kaip sėkmingai bus suvirškintas maistas.
Nauji „gerųjų“, tai yra probiotinių bakterijų tyrimai labai plačiai žengia į priekį. Yra labai daug įrodymų, kad tai keičia mūsų nuotaiką. Aišku, pagrindiniai tyrimai atlikti su peliukais, bet tiriant tiek autizmo, tiek depresijos, tiek nutukimo, diabeto modelius, įrodyta, kad šių bakterijų vartojimas tikrai pagerina šias būkles. Yra ir išmatų persodinimas, kuris puikia veikia su pelėmis, tai jau yra atlikta žmonėms – nutukimo gydymui, autizmo simptomų mažinimui. Manau, kad to tik daugės, aišku, visada reikia atsargiai žiūrėti, kad taisant vieną problemą nesukeltume kitos. Bet šiandien probiotinės bakterijos apibrėžiamos kaip teigiamą poveikį šeimininko organizmui turintys mikroorganizmai, kurie neturi žalingų savybių, kurios galėtų pakenkti žmogui – tai yra natūralūs organizmai, kurie gyvena mūsų viduje.
Aišku, jei galvosime, kad tik gersime probiotikus ir nekeisime savo gyvenimo būdo, niekas ir nepasikeis. Tiesiog tie probiotikai, kurie galėtų atlikti savo funkciją, neįsitvirtins, nes mūsų organizme nusistovi balansas pagal tai, kaip mes gyvename. Tai jei gyvensime nuolatiniame strese, tai simptomus gal kažkiek sumažins, bet nepakeitus gyvenimo būdo, vieną dieną vis tiek grįžime į tą patį tašką.
Taigi kalbame tiek apie streso valdymą, fizinį aktyvumą ir, be abejo mitybą. Tuomet nė dienos neturėtų būti be sveikųjų raugintų produktų?
Visur reikia žiūrėti individualiai – jei žmogus turi problemų su rūgštingumu, rauginti produktai ir žalos gali pridaryti. Bet išties labai svarbus daug skaidulų turintis maistas, tai yra maistas „gerosioms“ bakterijoms. Kita vertus, visada sakau, kad jei beprotiškai norisi suvalgyti mėsainį ir žmogus metų metais apie tai svajos, bet to neleis, patiriamas stresas bus kur kas žalingesnis nei to mėsainio suvalgymas. Bet tai neturėtų būti kasdienės dietos dalis.
Bakterijų atsparumas antibiotikams – itin gąsdinanti problema
Skamba grėsmingai, bet vis dažniau pasakoma, kad dėl bakterijų atsparumo antibiotikams greitai galime nebeturėti efektyvių vaistų tam tikroms ligoms gydyti. Tokia prognozė reali?
Tikrai nenuraminsiu – tai yra didžiulė problema, kuri plinta visame pasaulyje. Tai, aišku, yra susiję ir su antibiotikų vartojimu, bet nereikia pamiršti, kad antibiotikus natūraliai gamina tiek grybeliai prieš bakterijas, tiek bakterijos prieš bakterijas. Tai – natūrali konkurencijos priemonė, kuri savaime egzistuoja gamtoje. Atsparumas antibiotikams buvo pastebėtas dar 2 metai iki penicilino pasirodymo rinkoje. Kuo daugiau turime antibiotikų rūšių, ypač jei nebaigiamas antibiotikų kursas – jie pageriami tris dienas ir pasijutus geriau nutraukiama arba randame likusių vaistų nuo nebaigto kurso ir tiesiog išgeriame vieną kitą tabletę – tai labai didina atsparumą antibiotikams.
Hospitalinės infekcijos yra baisios tuo, kad yra prisitaikiusios gyventi ligoninės aplinkoje, kur yra nuolatinis kontaktas su tais pačiais antibiotikais, kur didelės žmonių sankaupos, tad su jomis kovoti labai sunku.
Tai reiškia, kad dalį bakterijų mes užmušame, bet jei nepabaigus gydymo kurso lieka viena bakterija, kuri keliauja atsparumo linkme, taip jai leidžiame pasidauginti ir tada turime visą grupę bakterijų, kurios tampa atsparios antibiotikams. Dabar realiai bakterijose turime atsparumą praktiškai visiems žinomiems antibiotikams. Aišku, skiriant gydymą dabar antibiotikai yra derinami skirtingomis kombinacijomis, ieškom įvairių variantų. Tačiau turime bėdą – daugybinius atsparumus antibiotikams, tos pačios tuberkuliozės formas, kurios atsparios skirtingiems antibiotikams. Tad alternatyvių priemonių paieška labai svarbi. Bakterijos geba dalintis tuo atsparumu antibiotikams viena su kita, per tam tikrus genetinius elementus, tai vadinama horizontalia genų pernaša, kai genu pasidalina viena su kita, o ne paveldėjimo keliu ląstelėms dalinantis.
Ypač gąsdina hospitalinė infekcija – yra net siūlančių griauti ligonines ir statyti naujas, kad būtų galima nuo to išsivalyti.
Ir pastačius ligonines iš naujo, vėl atsirastų hospitalinės infekcijos – tai uždaras ratas vien dėl to, kad vienoje vietoje čia yra didelė sankaupa žmonių, kurie serga. Nesvarbu, apie kokias intervencijas kalbėtume, tai yra stresas organizmui. Vadinasi, keičiasi paties paciento būsena, o kur dar gulėjimas, buvimas šalia kitų ligonių toje pačioje aplinkoje – tais mikroorganizmais lengvai pasidalinama.
Hospitalinės infekcijos yra baisios tuo, kad yra prisitaikiusios gyventi ligoninės aplinkoje, kur yra nuolatinis kontaktas su tais pačiais antibiotikais, kur didelės žmonių sankaupos, tad su jomis kovoti labai sunku. Tai nėra vienos ligoninės, o viso pasaulio problema – realiai žmogus gali būti paguldytas į ligoninę su visiškai paprastu nusiskundimu, o išeiti būdamas didesniu ligoniu. Aišku, dabar yra naudojamos įvairios priemonės sterilizuoti patalpas ir kontroliuoti mikroorganizmų kiekius, bet jokie filtrai per daug nepadės, mes tuos mikroorganizmus atsinešame su savimi, kur beeitume.
Dėkoju už pokalbį.
