„Šiemet kovo 11-tą, tą pačią atkurtos nepriklausomybės dieną šventėm trigubą šventę - atkurtos valstybės, „Plekšnės“ klubo 14-tąsias ir Giedrės Bulotaitės - Jurkūnienės (klubo įkūrėjos ir prezidentės) 60-tąsias metines.
Gimė Giedrė per pačią pūgą, žirgams pasibaidžius, mamai išsigandus ir dėl tos priežasties gerokai per anksti, dovanų iš likimo gavo daugybę, bet svarbiausia – žinojimą, kad visu tuo turės pasidalinti su kitais, ką klusniai ir vykdo...
Nueitas turtingais įvykiais, prasmėmis ir darbais nužymėtas kelias. Sunku aprėpti, kiek visko padaryta profesijos, pomėgių, kultūros ir visuomenės veiklos srityse. Reikėtų bent paminėti įspūdingą personalinių parodų skaičių – 100! Tuo tarpu nėra būtinybės giliau smelktis į Giedrės kūrybą – mes pakankamai gerai pažįstame vieni kitų kūrybinius džiaugsmus ir ieškojimo kelio vingius, gal tik reikėtų priminti išleistas 5 poezijos knygeles, 2 poezijos rinktines ir ruošiamą spaudai naujausią poezijos rinkinį.
Šia proga gal labiau derėtų prisiminti kai kuriuos paties mūsų sambūrio atsiradimo ir gyvavimo bruožus. Visi mintinai žinome tą nuotaikingą ir žaismingą Kaziuko mugėje pirktos keraminės plekšnės istoriją, kuomet toji žuvis tapo būsimo klubo krikštamote ir simboliu, tačiau tikrasis klubo atsiradimo motyvas buvo kitoks.
Prisiminkim 1991 – 1993 metus – patį dviejų sistemų lūžio ir pasikeitimų laiką, palietusį visas gyvenimo sritis, o ypatingai kultūrą. Tą ypač pajuto dailininkai. Sužlugo jau gerai funkcionavęs materialinis pagrindas – „Dailės“ kombinatai, prekybos tinklas, parodų rengimo ir finansavimo sistema, o tuometinės vyriausybės iniciatyva nutraukus iki tol egzistavusią kūrybinio (tuo pačiu darbo) stažo skaičiavimo tvarką, daugumai iškilo ir socialinio neapgintumo problema. Pasimetusi buvo ir pati LDS, kuri mėgino „gelbėti“ turimą turtą, - kur ten dar parodos, kūryba, pačių kūrėjų reikalai... Tuo laikotarpiu, iš prigimties turinti altruistinių ir filantropiškų paskatų, Giedrė prisipažins: „Man buvo graudu žiūrėti, kaip puikūs, talentingi menininkai liūdnai, po vieną tyliai išeina į nebūtį...“ Reikėjo vilties ir bendravimo džiaugsmo, pažeistos profesinės savigarbos reabilitavimo. Taip 1993 m. Giedrės pastangomis formavosi ir buvo realizuota menininkų sambūrio idėja. Klubas gavo ir jau minėtos žuvies vardą. Šiendien vargu ar kas „Plekšnės“ klubą kaip nors saisto su tos, kad ir nestandartinės žuvies savybėmis. Vardas prisipildė kitu turiniu, kurį trumpai jau galima pavadinti kultūros gyvenimo reiškiniu. Toks yra klubo keturiolikos gyvavimo metų rezultatas.
Dabar atrodo lyg savaime suprantama, kad kasmet vyksta tradiciniai pavasario ir rudens plenerai, po kurių seka tokios pat sezoninės parodos, kaip išleidžiami spalvoti klubo narių kūrybos katalogai ir poezijos almanachai, neperiodinis laikraštis „Plekšnė“, rengiami kūrybos vakarai, leidinių pristatymai; įvairios parodos, išvykos, susitikimai ir pan.
Bendras tokių klubo renginių skaičius per gyvenimo laikotarpį jau perkopė pustrečio šimto pozicijų. Giedrė netvirtina, kad didžiumą darbų klubo labui nuveikia (nors gal tik šeši renginiai nebuvo jos pilnai organizuoti), – tai bendras nuopelnas, tačiau nei vienas nepaneigs, kad būtent ji yra klubo siela ir visų jungčių esmė, kad jos organizuotumo, pareigingumo, režisūrinių sugebėjimų ir leidybos išmanymo dėka, aukojant tam daug brangaus laiko ir energijos vyksta gyvenimas. Nuo to priklauso bendra klubo dvasia pasižyminti demokratija ir optimizmu.
Čia nėra rangų, amžiaus, kūrybinių „kalibrų“ ar kitokių hierarchinių skirtumų, čia vieni kitus vadina vardais, pagaliau ir svarbiausias klubo lozungas skelbia: „Vandenyne visos žuvys lygios“. Draugiška klubo atmosfera nėra savitikslis dalykas. Ji padeda įveikti įvairias kliūtis ir sunkumus, su kuriais nuolatos tenka susidurti ypač tada, kai viskas daroma kol kas tik savomis klubo narių lėšomis ir entuziazmu. Tiesa, ne visas idėjas ir sumanymus pavyksta įgyvendinti.
Antai buvo sumanyta kiekvienų metų pabaigoje Vilniaus rotušėje kartu su kitų sričių kūrėjais (muzikais, aktoriais, literatais) rengti bendrus kūrybos vakarus, kur sinjorai dailininkai parengtų savo kūrybos parodas. Vieną tokį renginį (parodą) pavyko surengti 2004 m. Jame dalyvavo aštuoniolika visiems žinomų mūsų vyresnės kartos tapybos meistrų. Beje, jos dalyvavimas Marijai Cvirkienei ir Kazimierui Žoromskiui tai buvo paskutinioji paroda jiems dar gyviems esant. Parodos organizatoriai ir dalyviai buvo beveik tikri, kad tai gražios tradicijos pradžia. Deja, tai netapo tikrove, ir idėja sulaukusi Rotušės priešiškumo, o ir LDS pilno ignoravimo buvo numarinta.
Daugiausia dėmesio „Plekšnės“ klubas sulaukia iš kariškų. Nenuostabu, nes Giedrei pasiūlius, parodos čia prasidėjo būtent nuo jos personalinės parodos 1994 03 11, po kurios vėliau „atplaukė ir visos plekšnės“. Beje, taip atsitiko ir LDS Medalių galerijoje (dabar Šv. Jono gatvės galerija) – Giedrės pastangomis ir neatlygintinai buvo įtaisyti vamzdžiai paveikslų kabinimui dar 1992 m. jos miniatiūrų parodai ir kabo iki šiol.
Vilniaus karininkų ramovė, kai tik gali, neatlygintinai suteikia parodoms patalpas, transportą ir neatsisako dalyvauti klubo renginiuose. Ačiū, jiems už tai. Tuo, atrodo patenkintos abi pusės. Kariškiai dar nėra praradę galantiškumo. Štai Krašto apsaugos ministerija vienintelė iš organizacijų Kovo 11-osios minėjimo aplinkoje Giedrei įteikė įspudingą Padėkos raštą jos jubiliejaus ir nuveiktų darbų proga. Su kariškiais solidarizuojasi ir visas mūsų klubas.
Nebus perdėta pasakius, kad „Plekšnės“ menininkų klubo įkūrimas ir puoselėjimas tampa istoriniu faktu ir reikšmingu Giedrės indėliu į visuomenės kultūrinį gyvenimą. Tai kartu ir puikus pavyzdys, kaip nuoširdaus tarnavimo dvasios vedamas žmogus gali padaryti daugiau nei ištisa, gerai finansuojama institucija.“
L.Pocius
Vilniaus menininkų klubo "Plekšnė" paroda
Parodos atidarymas: 2007 04 12, 16 val.
Paroda veiks iki 2007 04 29
