Rokiškėnas Edgaras Mažeika iliuzionisto kelią pasirinko dar būdamas vaikas.
Kruopščiai dirbdamas ir tobulindamas meistriškumą dar nei dvidešimties neturintis vaikinas dabar savo pirmąją programą ruošiasi pristatyti publikai.
„Noriu, kad mano magija paskatintų žmones mąstyti“, – sako jau dvylika metų iliuzijos meno paslaptis gvildenantis Edgaras Mažeika.
Iki šiol tik privačiuose vakarėliuose rankų ir kūno miklumą demonstruodavęs rokiškėnas pasiryžo pakilti į didžiąją sceną: spalio mėnesį magijos triukus meistriškai įvaldęs Edgaras stebins ir panevėžiečius.
„Programą kūriau dvejus metus, pavadinau ją „Tavo atminimas“, – Edgaras neslepia, kad ilgai puoselėtas debiutas tik per pastaruosius du mėnesius įgavo galutinę formą: suderinta muzika, kruopščiai apgalvotos detalės, pasirinktos magijos triukus iliustruojančios filosofinės temos.
„Norėčiau, kad tai būtų reginys, po kurio žmonės susimąstytų, pagalvotų“, – aiškina jaunasis magas ir būsimai publikai žada daugiau nei valandą truksiančių staigmenų.
„Viename numeryje, jį pavadinau „Pamišėlio košmaru“, pabandysiu parodyti, kaip atrodo žmogaus pasipriešinimas gamtai“, – paslaptingai užsimena, tačiau didžiausias paslaptis palieka ateičiai.
Mokslus nusprendė atidėti
„Gyvenimas – geriausias mokytojas, – prisipažįsta E. Mažeika. – Trylikos metų įstojau į Lietuvos iliuzionistų klubą, o penkiolikos jau buvau priimtas į Baltijos šalių iliuzionistų asociaciją. Ten susipažinau su Arvydu Stoniu, žymiausiu Lietuvos iliuzionistu, pradėjau su juo bendrauti. Tiesa, mokytojų taip ir neturėjau, tačiau visi kolegos klube buvo puikūs patarėjai.“
Vos tik baigęs mokyklą, devyniolikametis Edgaras nusprendė studijas universitete atidėti ir pabandyti atsiduoti kol kas vienintelei savo aistrai – iliuzijos menui.
Vaikinas prisimena, kaip būdamas septynerių per televiziją išvydo žymiausių pasaulio iliuzionistų šou. Tada jam tai pasirodė kaip tikras stebuklas. Ir nuo to karto iliuzijos menas ir magija tapo nuolatiniais Edgaro gyvenimo palydovais – kur kas daugiau nei tik pramoga ar laisvalaikio užsiėmimas. Šiandien E. Mažeikai tai ir darbas, ir hobis, ir malonumas, ir pragyvenimo šaltinis. Rokiškėnas atviras: vos prieš kelerius metus dar abejojęs, ar pavyktų išgyventi iš iliuzijos meno. Tačiau šiandien savo nuomonę jau yra pakeitęs ir tvirtai pasiryžęs bandyti duoną valgyti iš to, ką laiko savo pašaukimu.
Vaikystėje pamatyta televizijos programa taip įkvėpė E. Mažeiką, kad vaikinas, nors niekada ir neturėjęs jokių mokytojų, tik patarėjus ir kolegas, sugebėjo savo jėgomis sukaupti užtektinai magiškų triukų profesionalaus iliuzionisto karjerai pradėti.
„Kai pirmą kartą pamačiau triukus, tai buvo pasaulinio lygio artistai, demonstruojantys įspūdingus dalykus – žmonės, mašinos scenoje staiga atsirasdavo ir dingdavo. Man, septynmečiam berniukui, tai buvo sunkiai protu suvokiami dalykai!“ – pasakoja Edgaras.
Tiesa, bėgant laikui, jis suprato, kad panašioms iliuzijoms sukurti reikia turėti krūvas pinigų. E. Mažeika dabar kaip niekas kitas gerai žino, koks brangus užsiėmimas tas iliuzijos menas. Ir vis tiek tai nesutrukdė jaunam rokiškėnui siekti svajonės.
Tikras magas paslapčių neatskleidžia
Savo triukus E. Mažeika pastaruosius aštuonerius metus demonstruoja privačių vakarėlių ir renginių metu.
„Po programos iš karto išvykti namo neįmanoma, – šypsodamasis pasakoja iliuzionistas. – Tenka užtrukti valandėlę ir ilgiau, nes visi dalyvavę ir matę mano triukus nori sužinoti, kaip jie buvo padaryti, ar tai sudėtinga.“
Tačiau šito, pasak Edgaro, neatskleis joks save gerbiantis magijos meistras. Tai tarsi pagrindinė nerašyta visų iliuzionistų taisyklė: niekada ir niekam neatskleisti, kaip buvo atliktas triukas.
„Na, mes šiek tiek paaiškiname visą situaciją prieš atlikdami triuką, bet atskleisti viską, ko paprašo žiūrovai, negalima – dingtų visas žavesys“, – tikina jis.
E. Mažeika tik nusijuokia paklaustas, kaip pats mokosi naujų triukų.
„Dauguma mano, kad visko galima išmokti internete. Tai, deja, tik naivios mintys...“ – sako iliuzionistas ir patikina, kad iš interneto išmoktas triukas niekada neprilygs tiems, kuriuos profesionalai demonstruoja scenoje. Anot E. Mažeikos, vienas dalykas yra išmokti triuką, sužinoti jo paslaptį, o sugebėti iš to padaryti reginį – visai kas kita.
„Nepaisant to, kad įranga, inventorius, reikalingas triukams atlikti, yra būtinas ir labai brangus atributas, vien to neužtenka, – aiškina jis. – Įranga lemia tik dešimtadalį triukų sėkmės. Didžioji dalis tenka iliuzionisto įgūdžiams. Labai svarbu teatrališkumas, reikalingas darbas, idėja.“
E. Mažeika nuoširdžiai tiki, kad iliuzionistais gimstama. Jau vien dėl to, kad atliekant triukus reikia puikiai valdyti ne tik kūną, bet ir mintis.
Edgaras prasitaria: iliuzijos menas turi kai ką bendro su hipnoze. Be to, kiekvienas profesionalu save laikantis magas privalo išmanyti ir psichologiją, ir net filosofiją.
„Man filosofija itin svarbi kuriant programą, – prisipažįsta. – Visų iliuzionistų programos paremtos įvairiais potyriais. Kai atsiranda pagrindas, dėl ko sukurtas vienas iš programos numerių, tada prasideda ir filosofija. Vien technikos tam neužtenka.“
Stora oda – privaloma savybė
E. Mažeika sako, kad beveik visi žmonės į iliuzionistų pasirodymus eina iš anksto tikėdamiesi būti apgauti. „Tačiau iliuzijos – kilnios apgaulės menas“, – filosofuoja Edgaras, tuojau pat palygindamas užsienio šalių ir vietinę, lietuviškąją, auditorijas.
„Užsienyje į iliuzionisto pasirodymą žmonės ateina galvodami, kad bus apgauti, ir tuo mėgaujasi. Lietuviai yra labiau įtarūs: jei stalas uždengtas, jie tuoj pat galvoja, kad po juo kažkas yra, jei dėžė – tai joje kažko prikrauta, – šypsodamasis purto galvą magas. – Mūsų žiūrovams būdingas perdėtas įtarumas, perdėtas noras žinoti. Sveika norėti žinoti, bet žmogus turi ateiti pasiruošęs būti nustebintas. Iliuzijos menas yra tai, kas paprastam žmogui nesuvokiama. Ir toje paslaptyje kaip tik glūdi visas žavesys.“
Edgaras sako neprieštaraujantis žmonių smalsumui, tačiau neslepia nuolat sutinkantis ir tikrų įkyruolių, kurie klausinėja per daug. „Taip yra ir to nepakeisi, – filosofiškai gūžteli pečiais. – Todėl kuri programą, numerį taip, kad net ir landžiausias žiūrovas nesužinotų paslapties.“
Norint būti iliuzionistu, E. Mažeikos patikinimu, nereikia ypatingų fizinių savybių. Tačiau atkaklumas ir užsispyrimas – privalomos savybės.
„Jei nori būti tikras profesionalas, o triukus demonstruoti ne tik savo draugams ir bičiuliams, privalai užsiauginti storą odą“, – įsitikinęs Edgaras, per daugiau nei dešimt metų jau pripratęs prie kritikos, kuri ne visada būna objektyvi ir teisinga, dar rečiau – konstruktyvi.
„Tave visada kas nors kritikuos – jei ne kolegos, tai draugai, o dažniausiai – visai nepažįstami žmonės. Šiandien aš jau moku atsirinkti, suprantu, kas vertinga, o kas ne. Priimu kritiką, atsirenku, į ką reikia reaguoti, o kas tik šiaip, kalbos. Jei kritikuoja numerį, meistriškumą, tuomet man tai į naudą, nes tada žinau, ką turiu patobulinti, ką pakeisti.“
Gyvybei pavojinga profesija
Edgaras niekada nepamirš savo pirmojo – monetos pradanginimo – triuko, kurį išmoko būdamas vos septynerių.
„Tie triukai, kuriuos išmokau žiūrėdamas televizorių, mane labai žavėjo, – prisimena vaikinas. – Porą metų mokiausi įvairių triukų. Vėliau pradėjo traukti sceninė veikla, tikrasis iliuzijos menas, kur triukus reikia sujungti į numerį, o numerius – į programą.“
Nors nuo tų laikų daug vandens nutekėjo, Edgaras sako vis dar besimokantis ir nuolat tobulinantis savo sukurtus pasirodymus. Labai pavojingų tarp jų dar nėra, tačiau jau šiandien savo, kaip mago, karjeroje E. Mažeika gali rasti ir vieną kitą nelabai nusisekusį triuką. Keli jų, prisipažįsta, galėjo baigtis net sunkiu kūno sužalojimu. Tik per plauką profesinių traumų Edgarui pavyko išvengti.
Štai prieš ketverius metus triukas su ugnimi jaunuoliui vos nekainavo sveikatos. Iliuzionisto teigimu, tai buvo ne tik vienas pavojingiausių iš jo atliekamų triukų, bet, dėl suprantamų priežasčių, kol kas ir labiausiai įsiminęs.
„Aš pūsdavau ugnį, – pasakoja. – Fakelas nebūdavo didelis, o išpūsta ugnis užgesdavusi virsdavo rože, kurią išmesdavau žiūrovams. Vienos repeticijos metu naudojausi žiebtuvėliu ir benzinu, dalis degalų liko kvėpavimo takuose, netyčia įkvėpiau, tuomet benzinas akimirksniu užsidegė.“
Visa laimė, sako Edgaras, kad šalia stovėjo draugas ir greitai jam pagelbėjo tiesiog uždengdamas burną ranka. Didelių nudegimų magas išvengė, bet pasimokė visam likusiam gyvenimui: atlikdamas triukus visada turi būti labai atsargus, nes užsiimant tokia veikla visada yra galimybė susižaloti.
Vaikinas prisimena ir kitą sykį, kai vos išvengė rimtos traumos. Atliekant triuką su vinimis, nuslydo ranka ir trenkėsi į vinių smaigalius. Ir tuomet pasisekė: Edgaras tik apsibraižė plaštaką.
„Didžiausias ir pavojingiausias triukas, kurį atlieku jau ketverius metus, – metamorfozė, – savo iliuzijos meno paslapties šydą vos praskleidžia E. Mažeika. – Scenoje stovi dėžė, iliuzionistas įšoka į ją, dėžėje yra maišas, kuriame magas užrišamas, dėžė uždaroma ir užrakinama, ant jos dangčio atsistoja mago kolega, ištiesia baltą paklodę sau iki juosmens, per kelias akimirkas vietoj kolegos atsiranda iliuzionistas, jam nušokus ir atrakinus dėžę, randame jo kolegą.“
Edgaras sako, kad prireikė net ketverių metų, kol šį triuką pavyko ištobulinti ir pastebimai sutrumpinti jo atlikimo laiką. Vaikinas prisimena, kaip būdamas penkiolikos ir turėdamas tik savadarbę šiam triukui skirtą dėžę žiūrovams pirmą kartą pristatė šį reginį Lietuvos iliuzionistų festivalyje. Dabar Edgaras jau turi profesionaliems triukams skirtą dėžę, o susikeisti su kolega vietomis sugeba per dvi sekundes.
Prabangus pašaukimas
Edgaras prisipažįsta turintis dar daug svajonių. „Norėčiau scenoje parodyti žmogaus skraidymą, – sako iliuzionistas, šiandien nežinantis lietuvių kolegų, atliekančių tokio lygio triukus. Užsienyje, pasak jo, yra labai daug atlikėjų – netgi Latvijoje yra iliuzionistų, kurie puikiai įvaldę levitaciją. Bet rokiškėnui tai kol kas dar tik siekiamybė.
E. Mažeika prisipažįsta, kad paruošti bet kokią programą labai brangu. „Manau, tai vienas iš brangesnių užsiėmimų“, – Edgaras sako, kad paprasčiausi mago darbe reikalingi daiktai – šilkinės skarelės, kortos, cilindrai, kamuoliukai, žiedai – kainuoja nemenkus pinigus. Dar brangesni drabužiai, staliukai, dėžės, ką jau kalbėti apie techniką, naudojamą didiesiems triukams atlikti.
„Kas nori būti iliuzijos meno virtuozas, turi žinoti, kad investicijos čia labai nemažos – vien paprasta kortų malka kainuoja nuo dvidešimties litų“, – skaičiuoja iliuzionistas, pats niekada negalvojantis, ar triukas atsipirks. „Nenoriu sakyti, kiek esu investavęs į programą, reklamą. Praėjo dveji metai, kai pradėjau kurti naują programą. Net nesvajoju, kad man bent jau pusė investicijų atsipirks.“
Vis dėlto vaikinas patikina: brangaus darbo nesiruošia palikti, nes papildomai užsidirbti pavyksta dirbant pagal autorines sutartis, kai magijos ir iliuzijos meno žinovą kviečia įvairios įmonės ar įstaigos pasirodyti švenčių metu.
„Visada galvoju, ne kiek uždirbau, bet ar man pavyko, ar žiūrovas buvo patenkintas, – tai man dabar svarbiausia“, – pasakoja magas.
Paklaustas, ar neketina dumti į užsienį ir ten pabandyti siekti karjeros aukštumų, Edgaras nusišypso. „Ne, emigruoti nesiruošiu, man Lietuvoje patinka, tik norėčiau praplėsti akiratį, susidaryti koncertų grafiką“, – artimiausius planus dėsto jaunasis magas ir neatmeta galimybės padirbėti kruiziniuose laivuose.
„Taip ne tik kad praplėsčiau akiratį, bet ir įgaučiau naujos patirties, tai būtų puiki galimybė įvertinti savo jėgas.
E. Giknienė
