Diskusijoje taip pat dalyvavo VU filosofas, politologas, profesorius Alvydas Jokubaitis ir MRU politologas dr. Vincentas Vobolevičius, diskusiją moderavo advokatas Ignas Vėgėlė.
Alvydo Jokubaičio teigimu, demokratiją galima skelti į dvi dalis – pasitikėjimo demokratiją, kuri susijusi su rinkiminiu laikotarpiu, bei nepasitikėjimo demokratiją, kuri yra susijusi su politiniu gyvenimu po rinkimų.
„Kas Lietuvoje nesuprantama: yra dvi demokratijos. Pasitikėjimo demokratiją galime vadinti rinkimus, mat per juos yra reikalingas pasitikėjimas. Kita demokratija – nepasitikėjimo demokratija. Tik išrinkus savo atstovus, tenka 4 ar 5 metus kankintis, kad juos kažkaip suvaldytume“, – sakė filosofas.
Filosofo teigimu, pagrindinis uždavinys kuriant demokratiją, yra sugebėti ir pasitikėti ir nepasitikėti valdžios institucijomis vienu metu. Pasak jo, tai nėra lengvas uždavinys, o jo neįgyvendinus, laukia tragiškos pasekmės.
„Šis uždavinys yra labai sunkus ir tuo pačiu metu atrodo labai paprastas. Galima matyti kas vyksta JAV – ji skilo pusiau, kas vyksta kaimyninėse šalyse – pavyzdžiui Lenkijoje, ten yra milžiniška poliarizacija. Tai vėlgi, yra klausimai susiję su pasitikėjimu ir nepasitikėjimu.
Nepasitikėjimas yra būtinas, kitaip valdžia tampa despotiška. Tuo tarpu, nesant pasitikėjimui, politika apskritai neįmanoma, nes neįmanoma išrinkti atstovų. Nors tiesą sakant, aš manau komunizmą buvo lengviau kurti, nei pasitikėjimą“, – pasakojo filosofas.
Demokratija – apsauga nuo tironijos
Alvydo Jokubaičio teigimu, svarbiausias demokratijos uždavinys – sužlugdyti visišką valdžios galios sutelkimą vienose rankose. Tiesa, tai toli gražu ne visada pavyksta.
„Valdžia turi savo interesus, valdžia gali sutelkti galią. Demokratija yra reikalinga tam, kad tai sužlugdytų.
Robespjeras, kadaise turėjęs visuotinį žmonių pasitikėjimą, staiga tapo tuo, kuris juos terorizuoja. Tą patį buvo padaręs ir Antanas Smetona, kuris visą laiką kalbėjęs, kad yra demokratas, staiga nusprendė, jog tauta ir liaudis yra tiek nesubrendusi, jog jiems reikia autoritarinio režimo. Taigi, autoritarinė valdžia demokratinėje visuomenėje manęs nestebina“, – pabrėžė filosofas.
Pasak filosofo, yra klaidinga galvoti, jog tik sovietmečiu valdžia galėjo būti nekontroliuojama, jėga primetanti savo vertybes populiacijai.
„Dėl sovietmečio patirties mes visą laiką galvojame, kad sovietmečiu valdžia save jėga primesdavo savo vertybes, o dabar taip nebėra. Mano nuomone, tai yra klaidingas įsitikinimas. Bet kokia valdžia, taip pat ir demokratiškai išrinkta, gali tapti autoritarine. Aš nenoriu kaip nors nepagarbiai atsiliepti apie premjerę Ingridą Šimonytę, bet kai ji pasakė, kad nepatenkinti piliečiai turėtų laukti kitų rinkimų, jeigu jiems nepatinka valdžios sprendimai, mes tada išgirdome tiesą, kas iš tiesų yra valdžia“, – teigė filosofas.
Ekonominė politika nesikeičia
MRU politologas dr. Vincentas Vobolevičiaus teigimu, viena esminių problemų, lemiančių nepasitikėjimą institucijomis ir nusivylimą – politinės partijos seniai nebeatstovauja idėjų, kurias deklaruoja.
„Kad ir kokia politinė jėga ateitų, politika yra daugmaž tokia pati. Tai yra daugelio žmonių nepasitenkinimas, ypač tų, kurie norėtų kitokios politikos, bet negali jos gauti. Reikia aiškintis, kodėl taip yra. Yra toks pasakymas – socialdemokratai davė Lietuvai proporcinius mokesčius (kurie yra kapitalistų svajonė), o konservatoriai duos tos pačios lyties asmenų partnerystę. Tokia ironija, kad politinės etiketės Lietuvoje nieko nesako“, – sakė politologas.
Pasak jo, politikai neblogai atstovauja gyventojus socialinės politikos klausimais, tačiau daug prasčiau sekasi spręsti ekonomines problemas. Pasak jo, tai rodo VU TSPMI 2022 m. publikuoto demokratijos tvarumo barometro duomenys – 55 proc. respondentų sutiko arba visiškai sutiko su teiginiu, kad paprastas žmogus niekam nerūpi.
„Jeigu kalbėtume apie socialinę ir moralinę dimensiją, demokratija gana gerai veikia. Turime konservatyvią populiaciją ir pažiūrėjus į Lietuvos įstatymus – mes turime konservatyvią teisinę bazę. Dabar yra bandymų ją keisti, bet neaišku, ar bandymai bus sėkmingi.
Lietuva 30 metų gyvena neišpildytų ekonominių lūkesčių sąlygomis. Yra labai svarbu išsiaiškinti, kodėl taip yra. Labai svarbu išsiaiškinti, kodėl taip yra, nes tai ir lems tolimesnę mūsų raidą demokratijos klausimais. Kodėl kairysis elektoratas negauna kairiosios ekonominės politikos. Kažkas galėtų sakyti, jog turime nemokamą sveikatos apsaugą ir švietimą, tačiau jeigu nenori mirti eilėje, tenka eiti gydytis privačiai, mokiniams samdyti korepetitorius“, – pabrėžė politologas.
Vincento Vobolevičiaus teigimu, yra kelios priežastys, kodėl Lietuvoje susiklostė situacija, lemianti negebėjimą kalbėti ekonominės nelygybės klausimais. Viena iš priežasčių – ekonominio liberalizmo gaires atitikusi eurointegracija.
„Mūsų integracijos procesas į euroatlantines institucijas turėjo labai aiškią gairę – ekonominio ir (dalinai) socialinio liberalizmas. Tai nėra sąmokslo teorija – ne viename tyrime buvo parašyta, kad integracija reiškia ekonominį liberalizmą (dešinumą), laisvą rinką. Lietuvoje ta kryptis buvo perimta. Ypač tai buvo juntama iškart po sovietmečio, buvo nemadinga sakyti, jog esi už turto perskirstymą“, – teigė ekspertas.
Kita priežastis – nepalanki geopolitinė situacija, nulemianti poreikį suteikti kuo geresnes sąlygas verslui.
„Kitose Europos šalyse ekonominė politika yra įvairi. EU neuždėjo mums visiško apynasrio, niekur nepasakė, kad mokesčiai turi būti proporciniai. Vadinasi, reikia ieškoti kitų priežasčių. Viena iš jų – esame maža šalis ant Rusijos pasienio, kas mus verčia daug prekiauti. Vadinasi, turime sudaryti ytin geras sąlygas verslui. Esama maža valstybė, tad ekonominiai interesai yra stambūs, koncentruoti, galintys įtakoti šalies ekonominę politiką“, – pasakojo politologas.
Nesutaria dėl sprendimų
Ekspertų nuomonės išsiskyrė priėjus prie klausimo, kaip reikėtų spręsti įsišaknijusias problemas. Ignas Vėgėlė akcentavo, jog šiuo metu itin trūksta politinės kultūros, energetikos ir švietimo bei mokslo ministrai yra įsivėlę į politinius skandalus.
"Įsivaizduokite situaciją, kuomet įmonės vyriausiasis finansistas grąžintų iš įmonės paimtus pinigus. Tuo tarpu turime ministrę, kuri grąžino pinigus už galimai neteisėtai pasisavintus pinigus per savivaldą. Energetikos ministras netiesiogiai valdo vienos pagrindinių energetikos įmonių akcijas. Vyksta NATO Summitas Vilniuje, Bitės generalinis direktorius sako: „aš sutaupysiu jums milijoną“, sudalyvauja konkurse ir laimi. Viskas pasibaigia, niekas nebegirdi. Mano klausimas yra toks – jeigu politinės kultūros nėra, ar mes turime dar keturis metus laukti rinkimų, ar turime sureguliuoti valstybę, kad taip nebūtų?“, – klausia advokatas
Vincento Vobolevičiaus teigimu, sprendžiant šią probemą, svarbiausias uždavinys – nesivaikyti tikslo patekti į valdžią, o geriau siekti pažadų įgyvendinimo.
„Išrinkti politikai turi sugebėti kompetentingai valdyti situaciją, bausti prasižengėlius iš ankstesnės vyriausybės, kurie peržengė ribas. To nėra.
Mano manymu, politikai turi žaisti ilgalaikį, o ne trumpalaikį žaidimą. Iki šiol jų tikslas buvo surinkti balsus ir patekti į valdžią, o po to kažkaip išsilaikyti, nesvarbu ar politiniai pažadai bus įgyvendinti“, – sakė Vincentas Vobolevičius.
Ignas Vėgėlė taip pat iškėlė ir įsitikinimų laisvės problemą, klausdamas, ar valdančioji dauguma sugeba išlaikyti ideologinį neutralumą, ar atvirkščiai, siekia primesti ideologines vertybes.
"Konstitucijoje turime principą, ginantį įsitikinimų laisvę. Tai yra esminis ir principinis visuomenės veikimo modelis. Įsitikinimai yra labai plati sąvoka – apimanti politinius, religinius, ekonominius ir kitus aspektus. Kaip aš suprantu – valstybė turi būti neutrali privataus asmens įsitikinimų atžvilgiu. Įdomu, kokią ideologiją veda valdančioji dauguma? Ar jie palieka neutralumą, galimybę žmogui turėti savo įsitikinimus?“, – klausė advokatas
Atsakydamas į klausimą, Alvydas Jokūbaitis teigė, jog pagrindinė dabartinės vyriausybės problema – siekis primesti moralines vertybes, nenoras pripažinti piliečių teisės gyventi pagal savo įsitikinimus. Tad kaip sprendimą jis mato valstybės veikimo mažinimą socialinėje plotmėje.
„Valstybė turi išlikti neutrali, kad aš galėčiau gyventi pagal savo įsitikinimus, neteiktų kažkam preferencijų. Dabar jie laimi rinkimus su savo moraline programa, bet kai jie pradeda į valstybę diegti savo šališkus principus, yra konfliktas. Dabar katalikai tapo liberalais. Suprantu, kad bažnyčios istorijoje buvo kitokių momentų, bet jaunimas nesupranta, kur yra jų partija, o kur prasideda valstybės ribos“, – teigė Alvydas Jokubaitis.
