V. Landsbergis sako, kad jis gyvenime ieškojęs laimės, kartais susitikdavęs su ta panele, kartais išsiskirdavęs, tačiau laimė nėra jo gyvenimo tikslas.
„Aš manau, kad reikia ir nelaimę sutikti, kad žinotum, kaip laimė atrodo. Tos panelės abi vaikšto viena šalia kitos, paskui galbūt išmoksti šiek tiek rečiau užeidinėti į nelaimės kambarius, kiek nuo tavęs tai priklauso, nedaryti tų dalykų, kurie ją priartintų. Tada pamatai, kad lieka daugiau laiko tame kambaryje žaisti su ta panele, kurios vardas laimė.
Laimės aš ieškodavau kaip visi jauni žmonės. Iš pradžių įsivaizduodavau, kad ta laimė yra bohemiška laisvė, vakarėliai, triukšmingos kavinės su draugais – ir tai yra normalu. Būtų labai keista, jeigu jaunas žmogus domėtųsi brandžiais laimės pobūdžiais, nors dabar atsiranda tokia karta, kurie ganėtinai anksti ieško savęs pažinimo ir gilesnių etinių, psichinių galių atskleidimo, atjautos, išlaisvinimo ir pasaulio pagerinimo – tokių dalykų, kurie būdingi brandesniam amžiui arba kai gauni gerai nuo gyvenimo per galvą ir tada sakai „a, tas kelias nebuvo tinkamas, geriau suksiu vežimą į kitą pusę“, – kalba pašnekovas.
Rašytojas sako, kad mes gimstame tam, kad gautume patirtį, o patirtis nebūna vien glostymas – ji būna visokia.
„Tu kartais turi nebijoti susirinkti ir tą skaudesnę, liūdnesnę patirtį, ir neturėti, ką valgyti, ir pavalgyti iš konteinerio. Mes jaunystėje valkataudavome, labai mėgdavome tranzuoti – miegodavome, kur papuola, valgydavome, ką papuola. Buvo ir alkoholio, ir visokių bandymų pamėginti ir narkotines medžiagas, ir dar kažką, bet dabar suprantu, kad tai buvo jauno ir kvailo žmogaus egoizmas – įsivaizduoti, kad ten yra kažkokia laimė arba protestas prieš suaugusių pasaulį.
Didelis ir mažas šuo
V. Landsbergis sako, kad, kai jam reikia apibrėžti laimę sau arba vaikams, su kuriais dirba, jam vis tik lengviausia tai padaryti vaizdiniais ar kažkokiomis pasakų situacijomis.
„ Ir aš dažnai tada pasakoju apie du šunis, kurie gyvena kiekviename iš mūsų, kad mes visi turime tokį mažą, juodą, irzlų šunelį, kuris ant visų loja, iššoka – aploja aploja, bet iš tikrųjų jis yra silpnas ir jis bijos, kad koks nors dėdė eidamas jį paspirs, tai jis pirmas pradeda pulti, jis įsižeidžia. Tu gali tapatintis su tuo juodu šuneliu ir pradėsi į viską reaguoti, kas eina pro šalį, visiems pavydėti – būsi toks smulkmeniškas, skubus ir nelaimingas.
Bet kada nors gyvenime tu prisimeni, kad tavyje gyvena toks didelis, baltas šuo. Toks senbernaras – didžiulis, kuris niekur neskuba, kuris neloja be reikalo. Gal iš viso neloja, kuris gali išgelbėti kalnuose pasiklydusius žmones, kuris yra ramybės ir pasitikėjimo įsikūnijimas. Tai iš tikrųjų yra tas tavo didysis amžinasis aš, kuris nei miršta, nei serga, nei pavydi – nes jis per didelis, kad pavydėtų, per lėtas, kad skubėtų, per išmintingas, kad nekęstų ir keršytų kam nors – jis neužsiima tokiais dalykais.
Kai sau įsivardini tuos du savo veikėjus – tą mažą juodą ir didelį baltą – staiga supranti, kad tavo gyvenimo kelias ir yra padėkoti tam juodam šuniui, kad jis taip gerai aplojo visus, kad jis taip gerai saugojo tavo egoizmą, tavo reikšmingumą ir susireikšminimą ir kad jis jau atitarnavo, kad jis jau gali pailsėti ir jam kaip kokiam Brisiui gali sudaryti sąlygas nebūtinai nušauti, bet tegu jis ramus guli ant spalių ir ilsisi pensijoje. Tau jau pradeda domėn labiau ateiti tas Didysis baltasis šuo.
Mano laimės apibrėžimas yra toks – ateini susitikti su savimi, su tuo Didžiuoju, nemirštančiu, esančiu visur, visada, esančiu galbūt tokiu pat kaip ir jūs, kaip ir kiti žmonės, nes per tą amžinąją sielos išmierą mes visi supanašėjame, kai ją atrandame. Taip žmonės ligoninėse ar nelaimių ištikti nebeturi jokių skirtumų, staiga jie yra tokie pat. Pavyzdžiui, kodėl Sausio 13-ąją Lietuvoje žmonės išgyveno euforiją? Nes nebebuvo svarbesnio ir mažiau svarbaus. Visi mes buvome tokie pat“, – sako V. Landsbergis.
Viskas yra seksas
Pašnekovas sako, kad nėra vieno recepto, kaip savyje atrasti tą didelį ir baltą šunį, tačiau jis atrado savo būdą – sekti paskui džiaugsmą.
„Mes visi širdyje turime tokius magnetus, kurie traukia prie vienų žmonių, prie vienų situacijų, o prie kitų – ne. Kartais tu protu save nukreipti į kitas situacijas, kurios tavęs netraukia – ar darbą pasirenkant, ar santykius – jie naudingesni galbūt bus, reikalingi, kad tu uždirbtum kažką, bet, jeigu tame nebuvo džiaugsmo, tai anksčiau ar vėliau subyrės, tas namelis neturi ilgalaikės perspektyvos.
Kalbant paprastai, viskas gyvenime yra seksas – absoliučiai, bet ta aukštesniąja prasme, kad mes susitinkame asistuoti vienas kitam ir užauginti tai, kas gali pavirsti kūriniu, vaikeliu, knyga, filmu, idėja, ritualu – bet kuo. Kai mes susitinkame, tuo ir užsiimame, tik yra du būdai – vienas yra besąlyginės meilės principas, kai tu nieko nesitiki ir nereikalauji, o kitas, kai tu spekuliuoji, nori uždirbti, nori pavergti kitą žmogų, nori susikombinuoti, apgauti jį, kad jis ne kitą mylėtų, o tave, įvilioti jį į kažkokius spąstus. Man atrodo, kad laimės zona yra ta, kur tu nieko nebesitiki, kur tu neturi lūkesčių“, – pasakoja režisierius.
Be lūkesčių
V. Landsbergis sako, kad norint neturėti lūkesčių, visų pirmą reikia susitaikyti, kad žmogus gali būti išduotas.
„Kai kuriam santykius, galvojame: „jetau, o jeigu mane paliks?“. O jeigu tu iš karto žinotum, kad žmogus yra toks sutvėrimas, kuris gali pakeisti savo nuomonę, savo jausmus – jie gali pasibaigti, ir tu net kurdamas šeimą gali įsivaizduoti „o jeigu atsitiks taip, kad tas jausmas tarp mūsų pasibaigs? Aš tau padėkosiu, ir mes labai gražiai galėsime gyventi toliau atskirai, susitikti, draugauti būti artimais žmonėmis.
Taip, aš turėjau pirmąją šeimą, kuri neišsilaikė, bet dabar esu labai labai patenkintas, nes turiu labai gerą draugę – savo pirmąją žmoną, kuri redaguoja visas mano knygeles ir mes labai dažnai susiskambiname, pabendraujame, ir jokios juodos katės nebeliko.
Meilė yra tikrai ne toks dalykas, kad būk toks, koks aš noriu. Meilė yra „būk toks, koks tu nori – aš tau padėsiu“. Jeigu pamatysiu, kad tu nori eiti ir kad tu kitą labai myli, aš noriu, kad tau būtų gerai – tai eik, eik, nestabdyk savęs. Aš tave myliu, aš noriu, kad tau sektųsi. Tokios meilės mes turime išmokti ir tai kartais labai sunku, nes norisi pasiimti: „aha tu mano, dabar sėdėk. Tokią mylėsiu, o tokios ne“, – sako pašnekovas.
Norėk, ką turi
V. Landsbergis sako, kad gyvenime nėra vieno recepto, ar reikia turėti didelius tikslus, ar pasitenkinti paprastais darbais, tačiau pašnekovui, laikui bėgant, norai mažėja:
„Visų pirma manau, kad nėra vieno recepto. Viena siela yra ta, kuri gali sau išsikelti labai didelius tikslus ir juos realizuoti. Kita siela gali dirbti paprasčiausią dalyką – indus plauti restorane, bet užtat vakare po darbo išeiti į mišką, į parką ir žinoti, kad man to užtenka, aš džiaugiuosi, aš klausau, ką paukščiai gieda, aš pradedu suprasti jų kalbą, aš galiu su medžiu bendrauti, ir man nieko, nieko netrūksta. Toks pranciškoniškas principas – neturėk daug, labai mažai užtenka. Kuo tu mažiau turi, tuo tu daugiau turi: daugiau turi dvasioje, dieviškajame pasaulyje.
Kuo toliau gyveni, tuo labiau norisi paprastinti, mažinti – ne didinti savo norus, o juos sumažinti. Didžiausias noras yra ramybė, tyla, miškas, meditacija, daina, laikas, skirtas vaikui, anūkui, pasakos pasekimas –kai tu nebeskubi“, – kalba jis.
V. Landsbergis teigia, kad gražiausias laimės apibrėžimas yra išgirstas iš Dalai Lamos lūpų:
„Dalai Lamos vokiečių žurnalistas paklausė apie laimę, ir atsakė jis labai paprastai: laimė yra tada, kai nori to, ką turi. Toks labai paprastas dalykas: kai norime to, ko neturime, tai yra nelaimė. Kai tu supranti, kad gali tenkintis puikiausiai tuo, ką ši diena davė: tu pavalgei, susitikai su maloniu žmogumi, pakalbėjai, padarei gerą darbą, tavęs niekas neužmušė – tai yra laimė. Ko dar? Viskas yra gerai.
Ir kai tu tuo pasitenkini, gali pamatyti, kad kitą dieną tau gali atsitikti netikėtai kažkas, kas gali būti papildymas šito dalyko, bet kai tu įsikabini ir kažko labai trokšti, labai programuoji, kad be to dalyko aš būsiu nelaimingas, tai labai dažnai Dievulis tą ir pastumia: tu išmok džiaugtis tuo, ką turi, pirmiausia, o paskui mes pažiūrėsim, ar pridėti dar tą dovaną“, – kalba pašnekovas.
Laimė pro liūdesį
V. Landsbergis sako, kad kiekvieno žmogaus kelias į laimę yra pro liūdesio vartus. Pirmiausia, pasak jos, mes turime grįžti į tas zonas, kur buvome pažeisti – dažniausiai į vaikystę.
„Grįžęs į tą liūdesio zona, tu turi apsikabinti su Nelaime, pabučiuoti ją į abudu žandus ir pasakyti: „kaip gerai, kad tu atėjai, tu esi mano patirtis. Tu man buvai naudinga, aš iš tavęs galiu labai daug padaryti – pavyzdžiui, pasaką.“ Netgi su suaugusiais darau psichoterapijos užsiėmimus, kai mes pasakojame apie savo traumas. Iš pradžių, kol ta trauma yra pasąmoninė, tu stengiesi ją paslėpti, užgniaužti, jos neparodyti ir tu labai daug psichinės energijos sueikvoji jos blokavimui ir užmaršinimui, bet kai tu su ja susitinki, išsikvieti ant kilimėlio pasikalbėti, tu ją prisimeni, kaip čia buvo toks dalykas ir iš to sukuri kokį nors labai gražią pasaką ir dar sugalvoji jai gražią pabaigą... Tada supranti: oi, kaip gerai, kad ji buvo. Dabar aš ir kitam galiu pasakyti: „tavo bėda yra tavo geriausiais mokytojas. Tu apkabink ją, tu pasidžiauk ja, nes tu turi patirtį. Jei nebūtum gavęs šito smūgio, būtum infantilus, tu būtum joks“, – kalba režisierius.
Paklaustas, ar jis yra laimingas, V. Landsbergis susimąsto ir prisipažįsta, kad nežino.
„Galbūt išmokau nebevertinti, kas yra laimė, kas yra nelaimė, nes tai yra tas pats. Tada, kai tau tai yra tas pats, tu džiaugiesi visais pasireiškimais, netgi tais, kai tu neturi nuotaikos, nes žinai: „aha, kai ateis nuotaika, kaip bus gerai, nes aš turėsiu, su kuo palyginti“. Tad aš negaliu atsakyti į jūsų klausimą. Aš iš tikrųjų esu laisvas nuo laimės arba nelaimės. Man visaip gerai“, – kalba V. Landsbergis.
