Vadybos studijos jau seniai yra populiariausia specialybė Lietuvoje. Kokį darbą gali gauti standartinis neseniai vadybos studijas baigęs žmogus, turintis minimalią ir dar išgalvotą darbo patirtį? Tam, kad atsakytų į šį klausimą, „Ekonomika.lt“ nusprendė atlikti eksperimentą.
Tinklalapių Cvbankas.lt ir Cvmarket.lt vadovų paprašiau, kad padėtų sudaryti tipinio neseniai vadybos studijas baigusio vaikino gyvenimo aprašymą. Atsižvelgdamas į patarimus, neilgame 1 puslapio CV paminiu štai ką: mažiau nei vienerius metus dirbau pardavimo vadybininku, anksčiau esu trumpai dirbęs užsienyje, gerai moku anglų kalbą, turiu pagrindinius darbo kompiuterio įgūdžius. Savybės standartinės – optimistiškas, komunikabilus, atsakingas, siekiantis geriausių rezultatų,o specialybė – Vilniaus universitete baigtos Vadybos ir verslo administravimo studijos.
Iš viso išsiunčiu 40 gyvenimo aprašymų be motyvacinio laiško. Kad būtų įdomiau, renkuosi skirtingas sritis – vadybininko, pardavėjo, padavėjo, asistento, administratoriaus ar net kasininko. Per mėnesį gaunu tris kvietimus į darbo pokalbius.
Pirmąją dalį apie darbinimąsi „Rimi“ skaitykite čia:
Antrąją dalį apie darbinimąsi IKS skaitykite čia:
Pakvietė tris
Paskutinį kvietimą gaunu iš įmonės UAB „Ds max“. Mergina telefonu pasako, kad į darbo pokalbį turiu atvykti jau tą pačią dieną, po dviejų valandų nuo skambučio. „Jei negalite atvykti šiandien, tuomet – ką padarysi, gal kitą kartą dar vykdysime atrankas...“ Darbuotoja sudaro tokį įspūdį, kad atvykti tą pačią dieną – vienintelis ir paskutinis šansas.
Bendrovės biure man ir kitiems laukiantiems pokalbio ta pati mergina duoda užpildyti anketą, kurioje prašoma atsakyti į klausimus apie ankstesnę darbo patirtį, teistumą, šeimyninę padėtį ir nurodyti naujam darbui rekomenduoti galinčius žmones. Užpildžiusi anketą nuneša direktoriui.
Pas jį žmonės kviečiami iškart po du, tačiau, kadangi trise liekame paskutiniai, pakviečia visus tris.
„Užduosiu po keletą klausimų kiekvienam, o po to mėginsime rasti kažką bendro, tikėkimės mums pasiseks“, – kabinete linksmai sako direktorius.
Pirmiausia bendrauja su šalia sėdinčia mergina. Ji daug patirties neturinti, o dirbti norinti čia todėl, kad viliasi išmokti kažko naujo ir mėgsta bendrauti. Kol mergina kalba, vadovas jos anketoje kažką žymisi.
Kai ateina mano eilė, pasakau savo istoriją – neseniai esu grįžęs iš užsienio ir ieškau darbo pagal specialybę. Vadovas klausinėja labai trumpai ir paviršutiniškai. Labiau yra suinteresuotas tuo, ar turiu vairuotojo pažymėjimą ir kiek laiko vairuoju, negu konkrečia darbo patirtimi ar motyvacija dirbti. Nors apie darbo pobūdį plačiau neužsimena, man susidaro toks įspūdis, kad šiame darbe pas klientus gali tekti automobiliu važinėti nuo durų iki durų ir pardavinėti prekes.
Trumpai pakalbėjęs su kiekvienu, direktorius papasakoja, kad įmonei „Ds max“, užsiimančiai tiesioginiais pardavimais, šiuo metu reikalingi keli darbuotojai. Viena iš pozicijų – konsultanto, galinčio pasakoti apie skaitmeninę TV. Esą „Ds max“ jau ilgai dirba su „Init“ grupe, o dabar įmonei riekia „šviežio kraujo.“
„Jei kviečiame naujoką, mes jam siūlome pažintinę dieną. Žmogus susipažįsta su darbu tiesiogiai, o mes naujoką įvertiname. Jei pasiseka, vakare – darbo pasiūlymas“, – sako direktorius.
Įmonė siūlo rinktis arba fiksuotą, arba visiškai nuo rezultatų priklausantį atlygį – esą bet koks derinys tarp šių dviejų sistemų nepasiteisina. Tačiau ilgiau pasiklausius direktoriaus susidaro toks įspūdis, kad fiksuoto atlygio rinktis neapsimokėtų ir čia dirbant kiekvieną centą reiktų susirinkti pačiam.
Prieš atsisveikindamas vadovas pažada, kad dėl įdarbinimo praneš vakare arba kitos dienos rytą.
Išėjęs iš biuro, lauke dar trumpai pašneku su vaikinu, kuris darbinosi į tą pačią poziciją.
„Na kaip?“, – pasiteirauju. „Aš kitaip kažkaip įsivaizdavau viską, – juokiasi vaikinas.– Skaičiau prieš ateidamas, kad nemažai skundų apie įmonę yra. Išvis skundus paskaitęs įsivaizdavau, kad pridės krepšelį kažkokių prekių ir lieps pardavinėti.“ Entuziazmo didelio nerodė.
Jau kitą dieną sulaukiu skambučio pamėginti dieną padirbti įmonėje.
Tik dvi pusės
Kadangi šis darbo pokalbis kiek nestandartinis – į kabinetą kandidatai kviečiami po tris, neaiškus darbo pobūdis ir dar pasakoma, kad gali nebūti visiškai jokio bazinio atlyginimo, po darbo pokalbio personalo atrankos įmonės „Indigroup“ vadovo Karolio Blaževičiaus dar paprašau kai kurias situacijas pakomentuoti.
Pasiteirauju, ar dažnai pasitaiko, kad į darbo pokalbį liepiama atvykti tą pačią dieną už keleto valandų. „Ieškant darbuotojo apskritai didelė dalis darbo būna žmogų „patraukti“, kad jis norėtų dirbti, nes dažnai darbuotojai dirbti įmonėje nenori, todėl juos reikia motyvuoti. Natūralu, kad jei įmonė nevertina kandidato laiko ir liepia atvykti už kelių valandų, ji ieško žemo lygio personalo“, – sakė K. Blaževičius.
Pasak „Indigroup“ vadovo, tokių atvejų, kad į darbo pokalbį būtų kviečiami iškart keli kandidatai, pasitaiko – įmonės kartais nori patikrinti kandidatų gebėjimus ir liepia tam pasiruošti, pavyzdžiui, parengti prezentaciją ir ją pristatyti, – bet apie tai kandidatas turi būti įspėtas iš anksto. Esą darbo pokalbį turi sudaryti dvi pusės – kandidatas ir darbdavys.
O kaip vertinti tai, kad darbe gali visiškai nebūti fiksuoto atlyginimo? „Aš nesu atlyginimų komentavimo specialistas, tačiau mes su tokiomis įmonėmis, kurios nesiūlo jokio bazinio atlyginimo, nedirbame, – pasakojo pašnekovas. – Kandidatui pasakyti, kad jei jis nieko neuždirbs, tuomet ir nieko negaus, yra lengviausias variantas. Daug sunkiau atsirinkti žmogų žinant, kad jis tikrai uždirbs ir mokėti jam bazinį atlyginimą. Jei įmonė tingi darbui rasti tinkamą žmogų ir jam mokėti bazinį atlyginimą, ji gali tingėti jam mokėti algą ir jį gerbti.“
Paulius GRINKEVIČUS
