„Mėlynės ant pečių galimai reiškia, kad esate snaiperė“, – pasakojo Olena vienoje kavinėje Sakartvelo sostinėje Tbilisyje. Ji buvo įbauginta. „Pasakiau jam, kad šį rugpjūtį man sukaks 60. Kaip aš galėčiau būti snaiperė? – Tačiau karininkui nerūpėjo. – Aš net nenešioju savo akinių.“ Tuomet jis jai įsakė: „Tuoj pat nusivilkite savo palaidinę.“
Olenos patirtį primenančias istorijas iš filtravimo stovyklos Nikolske, miesto apsiskelbusioje Donecko liaudies respublikoje (DLR), galima išgirsti iš daugybės į Sakartvelą atvykusių pabėgėlių. Nuo karo pradžios į šią valstybę atvyko apie 20 000 ukrainiečių. Daugelis jų čia pateko per Rusiją – kirtę šiaurinę sieną, netoli Kazbeko.
Rusijos okupuotų miestų, tokių kaip Mariupolis ir Chersonas, gyventojai negali bėgti į Vakarus – Ukrainos valdomą teritoriją – todėl daugelis ukrainiečių susiduria su ypač sudėtinga dilema: likti apgultame mieste ar bėgti į valstybę, kuri sugriovė tavo namus.
Kad patektų į Rusiją, daugelis ukrainiečių yra verčiami atlikti „filtravimą“ – procesą, kurio metu jie yra fotografuojami, tardomi, paimami jų pirštų antspaudai, tikrinama jų telefonuose esanti informacija. Vyrai privalo nusirengti iki apatinių, tuomet ant jų kūnų yra ieškoma tatuiruočių, kurios galėtų simbolizuoti ryšį su Ukrainos nacionalistinėmis grupuotėmis. Visi asmenys yra apklausiami, siekiant išsiaiškinti ar jie, ar bet koks jų pažįstamas asmuo yra tarnavę Ukrainos kariuomenėje.
Olena prisimena, kaip jos tardymo metu prie gretimo stalo sėdėjusį vyrą apklausęs pareigūnas tarp jo daiktų rado raktų pakabuką su Ukrainos herbu. Net keturi sargybiniai pradėjo žvėriškai daužyti tardomąjį lazdomis ir spardyti jo galvą, kol galiausiai išmetė jį į lauką be palto ar kepurės, nors oro temperatūra nesiekė 0 °C.
Filtravimo stovyklos yra steigiamos įvairiuose miestuose ir kaimuose, daugiausia DLR. Tokios įstaigos jau veikia Novoazovske, Manguše, Bezimene ir Nikolskėje. Ukrainiečiai, palikę Mariupolį autobusu, į filtravimo stovyklas yra atvežami prieš savo valią – jiems būna žadama, kad jie bus vežami į Ukrainiečių kontroliuojamus miestus. Atvykus, jiems nėra leidžiama išvykti.
Filtravimo procesas įprastai turi dvi galimas pabaigas: arba žmogus po apklausos yra „praleidžiamas“ – jam yra įteikiamas nedidelis antspauduotas lapelis su filtravimo data ir prižiūrinčio pareigūno parašu – arba asmuo yra sulaikomas tolimesniam tardymui.
Šios stovyklos yra įrengiamos mokyklose, kultūros centruose, sporto salėse ir kitose viešose patalpose. Sąlygos jose dažniausiai būna blogos, o stovyklų veikla organizuojama prastai. Tokie žmonės kaip Olena, keliavusi kartu su savo 65-erių metų seserimi Tamara ir jos 70-ies metų vyru, kaip ir kiti apklaustieji, nenurodė savo pilnų vardų ir turėjo miegoti ant grindų, paskui ant kartoninės dėžės. Pirmąsias kelias dienas jie vieną kartą per dieną gaudavo pavalgyti valgykloje. Tuomet rusai šią valgyklą iš viso uždarė ir liepė pabėgėliams ieškotis maisto patiems.
Maksymui ir Juliai iš Mariupolio filtravimas užtruko ilgai. Tiesa, jiems pasisekė, kadangi jie galėjo apsistoti Maksymo klasiokui priklausančiame name. Manguše, laukdami savo filtravimo, jie praleido beveik mėnesį. „Mūsų numeris eilėje buvo 347, – prisimena Maksymas. – Ateini, paklausi, koks šiandien numeris, ir supranti, kad per dieną ši eilė sumažėja vos dviem ar trimis žmonėmis. Kodėl viskas vyko taip lėtai? Pats procesas netrunka 30 minučių.“ Tik po to, kai Maksymas pasakė kariuomenės vaistininkui, kad senka jų insulino, reikalingo Julios diabetui, atsargos, jų laukimo laikas buvo sutrumpintas – jų filtravimas įvyko dar tą pačią popietę. Laukdami koridoriuje, jie pamatė vyrą su Ukrainos kariuomenės uniforma, kuris buvo tardomas ant kelių su už nugaros surištomis rankomis.
Kiti praneša apie trumpesnį laukimą, o kai kurie ukrainiečiai stovyklose praleidžia vos dieną ar dvi. Tuomet jie gali tęsti savo kelionę į Rusiją. Viena 29-erių pora iš Mariupolio, Igoris ir Valentina, teigia, kad jų filtravimas buvo atliktas praėjus šešioms valandoms po atvykimo į Nikolskę. „Visą procesą tikriausiai pagreitino tas faktas, kad mano žmona tuo metu buvo devintą mėnesį nėščia, taigi mes turėjome kuo greičiau vykti į ligoninę“, – sakė Igoris.
Į Sakartvelą atvykusiems ukrainiečiams pavyko išvengti, kaip pranešama, dažnai pasitaikančių priverstinių deportacijų į Rusijos miestus. Viena moteris, Žana, pasakojo, kad ji ir jos šeima pabėgo iš filtravimo centro po to, kai nugirdo vieną pareigūną sakant, jog ji, jos vyras ir sūnus bus deportuoti į Rusijai priklausančią salą netoli Japonijos.
Turėdami tik migracijos korteles, bet ne filtravimo dokumentus, Žana ir jos šeima autobusu iš Novoazovsko nuvažiavo į Rusijoje esantį Taganrogą. Iš ten jie traukiniu keliavo į Vladikaukazą, o sieną su Sakartvelu kirto mikroautobusu per Kazbeką.
Kiti pasakoja, kad užteko įtikinti pareigūnus apie turimus planus vykti į konkretų Rusijos miestą, jog jie leistų ukrainiečiams savarankiškai keliauti į Rusiją, ir taip pasiekti Sakartvelą. „Turi pasakyti jiems, kad nori pasilikti ir kurti savo gyvenimą Rusijoje, tada jie palieka tave ramybėje“, – teigė Maksymas.
Daugumos autobusų, vežančių filtravimą įvykdžiusius asmenis iš DLR į Rusiją, galutinė stotelė yra Taganrogas. Čia didžioji dalis pabėgėlių perka autobuso ar traukinio bilietus į Rostovą prie Dono, iš kur gali planuoti tolimesnius savo žingsnius. Tie, kurie nusprendžia vykti į Sakartvelą, keliauja į pietus iki Vladikaukazo ir, kirtę kalnų sieną, patenka į Sakartvelą. Tačiau net ir pasiekus Rusijos sieną, nėra garantijų, kad pavyks palikti šią šalį. Vyrai reguliariai yra išvedami iš eilių ir tardomi, apieškomi jų telefonai. Vienas vyras, Petia, pasakojo, kad buvo priverstas Rusijos pasieniečiams sumokėti kyšį mainais už išvykti leidžiantį spaudą.
Dauguma Tbilisyje esančių ukrainiečių laukia, kada galės grįžti namo. „Mano anūkė vis dar Mariupolyje. Ji atsiuntė man nuotrauką, kurioje matyti daugybė į žemę prismaigstytų kryžių. Net ir mūsų kiemeliuose yra kapų, – sakė Olena. – Noriu namo, tačiau namai man yra Ukrainoje ir ne okupuoti rusų.“
