„Neptūnas“ susigrąžino dar vieną klaipėdietį. Prancūzijoje, Kempero „Ujap“ ekipoje rungtyniavęs 25 metų 190 cm ūgio Marius Runkauskas su uostamiesčio klubu pasirašė dviejų metų sutartį.
Prancūzijos klubas siūlė M. Runkauskui pratęsti kontraktą, tačiau gynėjas nusprendė grįžti į uostamiestį dėl rugsėjo viduryje būsiančio šeimos pagausėjimo. Krepšininkas taip pat prisipažino, jog svetimoje šalyje jis pasikeitė ne tik kaip žaidėjas, bet ir kaip žmogus. Tiesa, prie vieno dalyko Prancūzijoje jis priprato sunkiai: „Labiausiai trūko cepelinų. Man nepatiko jų maistas.“
Kempero „Ujep“ ekipoje 2010/11 metų sezone M. Runkauskas per vidutiniškai aikštelėje praleistas 31,1 min. pelnydavo po 15,1 taško, atkovodavo po 2,2 atšokusio kamuolio bei atlikdavo po 1,7 rezultatyvaus perdavimo.
- Kodėl nusprendėte atsisakyti Kempero „Ujap“ ekipos pasiūlymo bei grįžti į gimtąjį miestą?
- Atsisakiau jų pasiūlymo ir grįžau į Klaipėdą dėl šeimos. Rugsėjo viduryje mums turi gimti vaikas, tad noriu būti su šeima. Derybos su „Neptūnu“ nebuvo ilgos, kadangi girdėjau, jog situacija komandoje pasikeitusi. Klaipėda – savas miestas, viskas vietoje, niekur nereikia judėti. Taip pat labai svarbu, jog būsiu arti šeimos.
- Ką jums reiškia grįžimas į „Neptūną“?
- „Neptūnas“ – tai pirmasis profesionalus klubas. Atstovaudamas jam pradėjau rungtyniauti Lietuvos krepšinio lygoje (LKL). Tai buvo mano pirmas aukštesnis žingsnis išėjus iš Nacionalinės krepšinio lygos (NKL), „Nafta – Uni - Laivitė“ komandos.
- Ar dabartinėje „Neptūno“ sudėtyje netrūksta jums gerai pažįstamų krepšininkų?
- Ne. Komandoje rungtyniauja Julius Žurna ir Simas Galdikas, su kuriais mes esame tapę NKL čempionais. Jie jau žino apie tai, jog kitą sezoną žaisiu „Neptūne“. Buvome susitikę ir sulaukiau jų sveikinimų. Daugmaž pažįstų ir ekipoje esantį jaunimą, rungtyniaujantį jau ne pirmą sezoną.
- Yra tokia tendencija, jog LKL snaiperiais dažniausiai tampa klaipėdiečiai. Kartą tai jau įrodėte 2007/08 metų sezone. Galbūt ateinantį sezoną bandysite tai pakartoti?
- Dabar to iš tikrųjų nežinau. Kol kas bandysiu įrodyti, ką besugebu aikštelėje, ko naujo išmokau Prancūzijoje. Apie tokius dalykus kaip dalyvavimą tritaškių konkurse negalvojau. Komandoje yra ir kitų pajėgių snaiperių, tad viską pamatysime ateityje.
- Kas labiausiai įstrigo rungtyniaujant Prancūzijoje?
- Prancūzijoje įstrigo tai, jog požiūris į krepšinį yra visiškai kitoks. Jie myli krepšinį taip pat, kaip ir lietuviai, tačiau požiūris finansiškai yra kitoks. Lietuvoje, kiek aš žaidžiau, lygis yra stiprus, geri žaidėjai, tačiau į krepšininkus atsižvelgiama kitaip, negu Prancūzijoje. Ten jais labiau rūpinamasi, suteikiama daugiau galimybių.
- Kuo tie sezonai išskirtiniai?
- Iš tikrųjų tie sezonai man niekuo neišsiskyrė. Tik tiek, kad pirmą kartą žaidžiau taip toli nuo namų. Teko priprasti prie visiškai kitokios kalbos bei krepšinio stiliaus.
- Kokį įspūdį paliko pati Prancūzija bei jos gyventojai?
- Nors pražaidžiau Prancūzijoje du metus, kalbos nemoku iki šiol (juokiasi, - aut. past.). Kalbėjau ten angliškai. O prancūzai – puikūs žmonės, sutiko mane labai šiltai. Atvykus į svetimą šalį pirmas dvi savaites buvo labai sunku – nesupratau kalbos, gerai nekalbėjau angliškai. Man labai padėjo klubo vadovybė, sirgaliai. Vėliau po truputį adaptavausi.
- Ką dažniausiai veikdavote laisvalaikiu?
- Laisvas laikas būdavo sekmadienį. Tą dieną iš tikrųjų tik ilsėdavomės. Kiekvieną dieną treniruodavomės po du kartus, kartais padarydavo laisvą trečiadienį, tačiau nieko per jį nenuveiksi. Aš gyvenau mažame miestelyje, tad nieko įspūdingo ten ir nepamačiau.
- Palyginkite legionieriaus duoną bei užsienyje žaidžiančio krepšininko.
- Į Prancūziją atvykau būti pagrindiniu atakuojančiu gynėju. Čia iš tikrųjų reikalavo labai daug – būti vienu iš lyderių, mesti tuos taškus, kuriuos aš sugebu. Tiesa, Latvijoje reikalavo šiek tiek mažiau. Užsienyje iš tavęs reikalauja ne tai, kad daugiau, negu Lietuvoje. Ten iš tavęs reikalauja labai daug.
- Ko labiausiai trūko rungtyniaujant užsienyje?
- Cepelinų. Iš tikrųjų labiausiai pasiilgau maisto. Prancūzijoje jis man nepatiko, buvo sunku priprasti. O pats gaminti nemoku... (šypsosi, - aut. past.).
- Kokios patirties įgavote? Galbūt pasikeitė jūsų požiūris ne tik į krepšinį, bet ir į gyvenimą?
- Būtent. Važiavau į Prancūziją pasikeisti kaip žmogus. Norėjau ištaisyti daug praeityje padarytų klaidų. Vien dėl to džiaugiuosi, jog išvykau rungtyniauti į Prancūziją. Susitvarkiau gyvenime, taip pat visai kitaip pradėjau žiūrėti į krepšinį. Buvau pas tokį trenerį, kuriam gynyba buvo labai svarbi. O man tas dalykas nelabai patiko, visą gyvenimą truputėlį tinginiaudavau. Pas šį trenerį pradėjau kitaip žiūrėti į gynybą.
- Galbūt dabar galite pažadėti, jog „Neptūne“ iš visų jėgų ginsitės prieš kiekvieną varžovą?
- Ne, nesiginsiu prieš bet kokį varžovą. Bet nenuleisiu rankų ir vis tiek stengsiuosi. Anksčiau būdavo, jog patinginiaudavau, o dabar išmokau, jog to nereikia. Reikia susikaupti. Juk dirbi savo darbą.
- Esate rungtyniavęs Lietuvoje, Latvijoje ir Prancūzijoje. Kurioje šalyje jums labiausiai patiko?
- Prancūzijoje. Visais gyvenimo aspektais. Čia ištaisiau, bent jau tikiuosi, jog ištaisiau, didelę dalį praeityje padarytų klaidų.
