Kodėl romanas kontraversiškas? Pirmiausiai jis buvo išleistas 1971 metais JAV ir tik po gero penkmečio Vokietijoje, nes bijotasi, kad satyros apie SS ir žydus autorius gali būti apkaltintas antisemitiškumu, nepaisant to, kad pats yra žydas. Romanas pradedamas žodžiais „Aš esu Maksas Šulcas“, ir toliau šis personažas pasakoja makabrišką savo gyvenimo odisėją, nevengiant satyros, juodo humoro, neįprasto holokausto vaizdavimo.
Pasakotojas Maksas Šulcas – nacis, buvęs esesininkas, dalyvavęs žydų žudynėse, – pasinaudoja savo nužudytos aukos, vaikystės draugo žydo Iciko Finkelšteino, dokumentais, perima jo tapatybę ir istorijai pakrypus naciams nepalankia linkme, kaip žydas pabėga į Izraelį, ten gyvena ir dirba kaip puikus kirpėjas, netgi sulaukia pagarbos kaip nacionalinis karo didvyris... Nes šis chameleoniškas vaidmuo tęsiasi toliau – naujasis Icikas dalyvauja kovose už Izraelio valstybę, vėl žudo. Miršta sulaukęs gilios senatvės, didžiai gerbiamas didvyris.
Taigi prieš skaitytojo akis veriasi daugiaveidis, daugialypis charakteris. Makabriška, šiurpinanti ir juodojo humoro nestokojanti istorija pasakojama talentingo žydų kilmės rašytojo. Knyga išsiskiria nepakartojamu žydišku humoru ir meistryste, šiurpina ir juokina, čia daug kandžios ir šmaikščios satyros. Tai vienas kontroversiškiausių romanų apie holokaustą.
Edgaras Hilsenrathas gimė 1926 metais Leipcige, 1938 metais šeima persikėlė į Rumuniją, tačiau neišvengė geto, koncentracijos stovyklos Ukrainoje. Su pirmu pabėgėlių traukiniu išvyko į Palestiną, vėliau gyveno Izraelyje, Prancūzijoje, JAV, dabar gyvena Vokietijoje, Berlyne. Apdovanotas A. Dublino, H. E. Nossacko, L. Feuchtwangerio, J. Wassermanno ir kitomis literatūrinėmis premijomis. Lietuvių kalba yra išleistos jo knygos „Maskvos orgazmas“ ir „Pasaka apie paskutinę mintį“.