Indrė atvirai pasakoja apie šį sprendimą, naują gyvenimo ritmą, vaikų mokslus, kasdienybės pokyčius ir Tenerifės bei Lietuvos skirtumus.
Gyvenimas tarp Lietuvos ir Tenerifės
Pasak Indrės, persikėlimas į Tenerifę nebuvo spontaniškas sprendimas. Šeima jau kurį laiką gyveno tarp dviejų šalių, leisdama savo laisvą laiką saulėtoje saloje.
„Mes pastaruosius du metus jau gyvenom tuo ritmu – tarp Lietuvos ir Tenerifės“, – prisimena ji.
Anksčiau vaikai mokėsi Lietuvoje, tačiau praleidus dalį laiko Tenerifėje, šeima nusprendė, kad dukra gali laikinai lankyti lietuvių mokyklą Tenerifėje. Toks sprendimas suteikė daugiau laisvės, nes Lietuvos mokykla „visų disciplinų dalykus užskaito ir niekas nebūna prarasta“, o dukra Tenerifėje papildomai įgys vertingų anglų ir ispanų kalbos žinių.
„Pradinis planas Tenerifėje gyventi metus laiko, o kaip bus toliau – matysim. Dabar negalvojam taip stipriai, stengiamės nuraminti protą ir mėgautis dabartimi“, – sakė Indrė.
Šeimos adaptacija
Indrė džiaugiasi, kad tiek ji, tiek vaikai puikiai prisitaikė prie naujos aplinkos ir net viršijo lūkesčius.
„Iš tiesų, viskas geriau nei tikėjomės“, – sako ji, pridurdama, kad mokydamiesi Tenerifės mokykloje vaikai gauna labai daug mokytojų dėmesio.
Dukra, pavyzdžiui, greitai įveikė kilusius sunkumus su daugybos lentele, nes buvo mokoma mažoje mokinių grupėje. Be to, mokyklos darbo laikas organizuotas taip, kad vaikai grįžta namo jau atlikę namų darbus, o tai suteikia šeimai daugiau laisvo laiko.
„Galime labai daug laiko praleisti kartu, ir į baseiną nueiti, ir pasivaikščioti, pažaisti kartu“, – džiaugiasi Indrė.
Tenerifės gyvenimo būdas leidžia derinti rimtą režimą su atostogų nuotaikomis. Gamtos grožis ir švelnus klimatas suteikia galimybes aktyviai leisti laiką lauke. Indrė pasakoja apie savaitgaliais vykdomus žygius, matomus įspūdingus kraštovaizdžius ir šiltą bendruomenės jausmą, kuris atsirado bendraujant su kitomis šeimomis.
Gyvenimo pokyčiai ir laisvalaikis
Nors Indrė neslepia, kad gyvenimas Tenerifėje suteikė naujų iššūkių, tokie pokyčiai ją įkvėpė.
„Viskas smagu, nauja, atrodo, naujas toks įkvėpimas ir kurti, ir gaminti patiekalus pagal naujus receptus, ir sportuoti, ir mokytis,“ – atskleidžia ji.
Vienas iš naujų tikslų – ispanų kalbos mokymasis, nors, kaip ji pastebi, tai nėra lengva užduotis.
„Jaučiu labai didelį skirtumą tarp italų kalbos mokymosi jaunesniame amžiuje, ir ispanų kalbos dabar – sulaukus 37 metų“, – atvirauja Indrė.
Laisvalaikis Tenerifėje, pasak jos, yra labai aktyvus ir kupinas netikėtų atradimų.
„Mes Tenerifėje esame jau septintą kartą ir dabar jau ketvirtas mėnuo kaip čia gyvenam, ir kiekvieną savaitgalį vis kažką veikiame, kažkur važiuojame. Ta sala nėra didelė, bet turbūt dar tik dešimtadalį esam jos pamatę, nes čia tiek daug tos gamtos, tų žygiams skirtų kelių“, – dalijasi įspūdžiais ji, pridurdama, kad gamta ir lauko veiklos užima ypatingą vietą jų kasdienybėje.
Net tokie paprasti dalykai kaip iškylos su kitomis lietuvių šeimomis, žygiai bei piknikai gamtoje, suteikia kasdieniam gyvenimui unikalumo.
„Labai faina, tas laisvalaikis čia kiek kitoks, labai daug būname lauke. Čia būnant pradedi vertinti kitus dalykus, nerūpi tokie dalykai, kaip makiažas, graži apranga, labiau galvoji apie tai, kokių sumuštinių į kuprinę įsidėti“, – sako ji.
Kasdienybės skirtumai: Lietuva ir Tenerifė
Nors Tenerifėje šeima jaučiasi puikiai, Indrė nepamiršta ir Lietuvos, ypač kai kalbama apie tam tikrus kasdienius skirtumus. Be tėvelių, draugų, kolektyvo, moteris sako, kad vienas didžiausių dalykų, kurių ji pasiilgsta iš Lietuvos – švara.
„Kai grįžau praeitą mėnesį į Lietuvą, ryte atsikėlusi pažiūrėjau pro viešbučio langą ir sakau draugei: „Atrodo, kad gatves visi nuplovė. Kaip švaru, nė vienos šiukšlės,“ – prisimena ji.
Moteris priduria: „Tenerifėje labai daug šiukšlių, ypač turistai nerūpestingai jas palieka ir po savęs nesusitvarko. Pavyzdžiui, atsuko plastmasinį buteliuką, nukrito kamštelis, ir jie net nesivargina jo pakelti. Arba kur nors turistai pavalgo greito maisto ir po savęs nesusitvarko, palieka šiukšles. Nesakau, kad visi žmonės taip elgiasi, bet tikrai didelė dalis“.
Be to, Indrė dažnai prisimena lietuviškos virtuvės skonius, ypač duoną, kavą ir varškę.
„Tenerifėje yra tos duonos, bet mūsų duona yra mūsų duona, visai ne tokia“, – pastebi ji.
Kainų skirtumai
Indrė pastebi, kad nekilnojamojo turto kainos Tenerifėje stipriai pakilo, ypač po COVID-19 pandemijos. Ji pasakoja, kad buto kainos Tenerifėje gali būti dvigubai didesnės nei Lietuvoje, o nuoma taip pat yra brangi.
„Lietuvoje mes turim kotedžą Vilniaus pakrašty, tai toks kotedžas Tenerifėje kainuoja gal dvigubai brangiau. Tenerifėje mes nuomojamės butą, ir jo savininkai pasakojo, kad per pastaruosius 2,5 metų šio buto kaina beveik dvigubai pakilo.
Net valdžia ieško sprendimų, ką su tuo daryti, nes vietiniai žmonės, dirbantys paprastus darbus, neišgali nuomotis nieko, žmonės tiek per mėnesį neuždirba, kiek buto nuoma kainuoja. Vyras vietinėje spaudoje skaitė, kad yra planuojama net socialinius būstus pradėti statyti, nes problema tikrai yra didžiulė“, – teigia ji.
Tačiau, kai kalbama apie kasdienes išlaidas, maistas ir drabužiai Tenerifėje yra pigesni nei Lietuvoje. Kavinėse kainos labai priklauso nuo vietos, bet kai kur galima pasimėgauti puikia pica už 8 eurus ar alumi vos už 1 eurą.
„Viskas labai skirtingai: paėjus kilometrą į vieną pusę – vienokios kainos, o paėjus kilometrą į kitą pusę – viskas visai kitaip, yra galima keturiese ir už 200 ir už 40 eurų pavalgyti“, – sako Indrė.
Likimas tarp dviejų šalių
Nors Indrė ir jos šeima kol kas mėgaujasi gyvenimu Tenerifėje, jie nesiryžta galutinai apsispręsti dėl nuolatinės gyvenamosios vietos.
„Man ir čia gerai, ir Lietuvoje gerai, – sako ji. – Abi šalys turi labai daug skirtingų pliusų“.
„Lietuvoje, manau, mes visi esame labai įsprausti į rėmus: kaip mes turime elgtis, kada ir ką mes turime daryti, gyvename tarsi kažkokiame stipriame režime, o Tenerifėje labiau jaučiama laisvė. Rodos, daugiau dalykų vyksta iš pajautimo. Man patinka tas ispanų laisvumas, kitoks požiūris į žmogų, čia visi lygūs“, – pasakoja Indrė.
Moteris atvirauja, kad Lietuvos pasiilgti nelabai spėja: „Žinoma, jeigu aš išvykčiau į kokią Kanadą ir metus laiko nematyčiau Lietuvos, gal ir būtų tas stiprus ilgesys, o dabar aš kone kas mėnesį grįžtu bent savaitei į Lietuvą ir nelabai spėju pasiilgti jos. Labiausiai pasiilgstu konkrečių dalykų ir, be abejo, žmonių“.