Autorė rašo: „Tai galioja bet kokiu atveju – ar gimdymas buvo tobulas, ar apgailėtinas, ar vidutiniškas.
Dalindamosi savo gimdymų istorijos, dalijamės savo moteriška galia ir galime mąstyti, mokytis ir augti.
Kadangi jau pakankamai ilgai sukuosi gimdyvių aplinkoje, noriu pabrėžti, kad šia istorija dalinuosi tam, kad įkvėpčiau ir apšviesčiau, o ne tam, kad sumenkinčiau kokią nors kitą gimdymo patirtį.
Noriu, kad moterys žinotų, kad jos turi teisę rinktis gimdymo dalyvius, gimdymo aplinką, nes manau kad tol, kol nepastoja, moterys apie tai net nesusimąsto, o pastojus jos tiesiog mano, kad reikia daryti taip, kaip visi kiti! Bet gimdymas – tai įvykis, kurio niekada nepamiršite, jis darys įtaką visam jūsų ir kūdikio gyvenimui.
Todėl gimdymo komandą svarbu pasirinkti išmintingai! Jūsų gimdymo komanda ir aplinka gali atrodyti visai kitaip, nei maniškė (ir tai puiku – aš visiškai suprantu, kad mano kelias netinka visoms), bet tikiuosi, kad būsite gerai pasiskaičiusios ir susižinojusios, kas geriausiai tinka būtent jums.
Visai kaip pirmojo gimdymo namuose metu, pasirinkau kooperacinę priežiūrą. Tai reiškia, kad lankiausi pas ligoninėje dirbančių akušerių komandą ir taip pat susitikdavau su savo namų gimdymo akušere. Buvau nuodugniai ištirta, kad būtų ramu, kad esu sveika ir galiu gimdyti namuose. Be mano neįtikėtinai daug patirties turinčios akušerės, gimdymo metu su manimi taip pat buvo mano dula, mano drąsi mama, be galo palaikantis vyras ir mano 3,5 metų amžiaus dukra.
Sagės gimimo namuose istorija
Viską sudėjus, šis nėštumas buvo dar viena teigiama patirtis. Tas jausmas, kai tavyje auga dar viena gyvybė, neprilygsta niekam. Jokių komplikacijų nebuvo, išskyrus keletą intensyvių alerginių reakcijų protrūkių, kokių dar niekada nebuvau mačiusi! Vienu metu su ištinusiu veidu ir labai niežinčia dilgėline praleidau mėnesį. Visai nelinksma.
Paskutinės nėštumo savaitės taip pat pažėrė nemalonių staigmenų – mano 3 su puse metukų dukra susirgo virusine infekcija, kai buvau 38 savaitėje, o 39 savaitę mirė mano močiutė. Maniau, kad labai tikėtina, kad gimdysiu būtent per jos laidotuves, nes mano pirmagimė gimė penkiomis dienomis per anksti.
Manau, labai gerai, kad mano 40 savaitę pasitiko tyla. Man tikrai reikėjo dar trupučio laiko, kad susitaikyčiau su močiutės mirtimi ir užplūdusiais jausmais, kuriuos grąžino jos mirtis – mano tėtis taip pat mirė mažiau nei prieš metus. Mūsų gyvenime buvo daug pasikeitimų.
Net ir 40 savaitę su penkiomis dienomis, dar vis buvo ką veikti. Ankstyvosios sąrėmių bangos man prasidėjo ryte – tai buvo labai graži diena.
Nuvedusi savo vyresnėlę į mokyklą, nuėjau pasivaikščioti ir mėgavausi palaimingomis akimirkomis grožėdamasi panorama iš aukštai. Visos baimės apie tai, kaip šis gimimas paveiks mano pirmagimę, kaip praeis gimdymas, kokie pokyčiai užklups, kai antrą kartą tapsiu mama, vėl iškilo į paviršių, bet stengiausi jas malšinti pozityviomis mintimis.
Sąrėmių bangos visą dieną buvo nepastovios, todėl tikėjausi, kad naktį dar galėsiu išsimiegoti. Laimei, taip ir nutiko, o bangos sugrįžo ryte. Ar tai bus ta diena?
Einant antrajai dienai, jos vis dar niekaip neįsivažiavo į ritmą, nors pradėjo po truputį bėgti vandenys. Žinojau, kad man reikia atsipalaiduoti ir viską paleisti.
Paprašiau mamos padėti su vyresnėle dukra. Didžiąją dalį ryto praleidau vaikščiodama miške ir tuomet nusprendžiau, kad su vyru turime eiti į pasimatymą. Mes nuėjome papietauti, apsipirkome ir po ilgo laiko praleidome popietę dviese. Visą šį laiką jaučiau nestiprias sąrėmių bangas, kurias viešoje vietoje, tiesą sakant, nėra lengva paslėpti!
Tą naktį beveik nemiegojau, bet labai stengiausi bent kiek pailsėti, nes žinojau, kad netrukus reikės gimdyti. Ryte jau jaučiau, kad kažkas keičiasi, bet dar nebuvau įsitikinusi, ar turėčiau tuo patikėti. Bet diena ėjo, ir reikalai judėjo į priekį.
Pradėjau nuo atsipalaidavimo, pasakydama sau, kad dabar galiu viską paleisti ir pagaliau susipažinti su šiuo kūdikiu.
Klausiausi ramios muzikos, kol mano vyras ruošė gimdymo vonią ir kitas vietas, kur galėjo gimti kūdikis.
Galiausiai nebegalėjau ir toliau gulėti ant sofos. Buvo saulėta, graži pavasario diena, todėl išėjau į vidinį namo kiemą.
Atsinešiau savo gimdymo kamuolį ir išbandžiau keletą skirtingų pozicijų, kai tuo tarpu sąrėmiai stiprėjo. Tuo metu jaučiausi labai savimi pasitikinti, ir toliau sau sakiau, kad reikia paleisti, atsiverti ir susipažinti su kūdikiu.
Energijos sėmiausi iš mane supančios gamtos ir nesilioviau judėti! Judėjimas tikrai man padėjo eiti į priekį ir mėgautis pojūčiai, o ne nuo jų slėptis. Žinojau, kad man dar nemažai trūksta, todėl po kiekvienos bangos stengiausi atsipalaiduoti ir padėti atsivėrimui žemais, giliais garsais.
Apie vidurdienį atėjo mano mama, kad užimtų vyresnėlę, kuri tuo metu, regis, nelabai pastebėjo, kad kažkas vyksta. Tik truputį vėliau ji manęs paprašė netriukšmauti, nes negirdi filmuko!
Apie trečią valandą popiet supratau, kad atgal kelio nėra. Viskas buvo labai intensyvu ir man darėsi vis sunkiau suspėti paskui bangas.
Pamaniau, kad man palengvės atsigulus į vonią. Iš tiesų, šiltas vanduo labai ramino, ir netrukus mano vyras iškvietė mūsų akušerę ir dulą.
Joms atvykus jaučiausi dar ramiau, o mano akušerė, pagal sąrėmius nusprendė, kad laiko liko visai nebedaug. Aš kėliau labai daug triukšmo, daug judėjau ir pojūčius valdyti darėsi vis sunkiau.
Bijojau vėl pajusti pereinamąjį etapą (kai išsiplėtimas yra beveik pilnas), bet stengiausi sukaupti visas jėgas ir drąsą. Tiksliausias šio pojūčio apibūdinimas – lyg mano kūnas ir siela atsiskirtų, kad į šį pasaulį galėtų ateiti naujas žmogus. Nėra kito tokio intensyvaus ir perkeičiančio jausmo.
Negaliu pasakyti, kad viską padariau labai jau gracingai, bet riaumojau iš visų jėgų ir visu stiprumu, taip sau įrodydama, kad galiu daryti labai labai sunkius dalykus, kad man pakanka ryžto stoti į akistatą su didžiausiomis baimėmis.
Galiausiai pereinamasis etapas baigėsi ir buvau pasiruošusi, kad mano kūdikis tiesiog išslystų lauk, kaip daugelis man sakė, kad atsitinka su antruoju kūdikiu.
Bet buvo kitaip. Šiai mažylei labai patiko sėdėti ten, kur ji buvo ligi tol! Vonioje pradėjau stumti, bet neatrodė, kad ji nors kiek judėtų.
Persikėliau ant sofos ir išbandžiau keletą pozicijų ten, bet ji vis tiek nejudėjo. Atsistojau ant žemės keturiomis – vis dar nieko. Taip pat kurį laiką praleidome ant gimdymo taburetės.
Mano akušerė manė, kad kūdikiui nepavyksta praslinkti pro mano dubens kaulą, todėl bandžiau atsilošti. Vis tiek nieko.
Akušerė ją juto čia pat, bet reikalai nejudėjo į priekį ant gimdymo kėdės, todėl nusprendėme persikelti į miegamąjį. Progresas prasidėjo naujoje vietoje, bet tai dar nereiškia, kad viskas baigėsi greitai!
Stengiausi išlikti pozityvi, susikaupti ties kūdikio stūmimu žemyn ir naudotis visomis savo jėgomis, kad jai būtų lengviau (paskui supratome, kad jos galva buvo skersai, todėl jos atėjimas užtruko).
Lašas po lašo, ji ėmė judėti. Visi aplink labai mane palaikė ir ragino žodžiais ir transliavo man naujienas apie jos plaukus!
Ir toliau dirbau iš visų jėgų ir jaučiau, kaip ji juda arčiau ir arčiau. Kai ji jau buvo visai čia pat, mano akušerė mane sulėtino, kad įsitikintume, kad nėra ašarų (jų nebuvo!). O tuomet jau išlindo jos galvutė. Pagaliau! Po to greitai sekė ir visas kūnelis. Mike‘as ją pagavo ir pritraukė man prie krūtinės. Man pagaliau pavyko! Man pagaliau pavyko!
