Štai šis būrys tarp pernykščių lapų besislepiančių vos kelių centimetrų varliukų tik ir taikosi sprukti. Lietuvos zoologijos sode išsiritę ir ūgtelėję raudonpilvių kūmučių mažyliai jau pasiruošę keliauti į laisvę ir kurtis natūralioje aplinkoje. Šių retų ir nykstančių varliagyvių šiemet į Dzūkijos balas iškeliauja rekordinis skaičius – net 318. Mat dvejus metus dėl itin sausringų vasarų šių varlių ikrų nepavykdavo surinkti.
„Labai buvo išdžiūvusios užliejamos pievos ir ikriukai žūdavo dar nespėti surinkti, o pernai pavyko atvežti ikrus ir mums išauginti jauniklius“, – sako šaltakraujų gyvūnų skyriaus vedėja Alma Pikūnienė.
O ir surasti, kur ikriukus sudeda šie vos kelių centimetrų varliagyviai, nelengva. Specialistams tenka klausytis jų tuoktuvių melodijų – šios varlės dėl skleidžiamo specifinio garso dar vadinamos ir balų gegutėmis.
Gyvūnų prižiūrėtoja Vilija Griškevičienė sako: „Dažniausiai specialistai išgirsta kūkuojant kažkur, jos leidžia tokį išskirtinį garsą besiporuodamos ir tada jau žino, kokioj konkrečioj baloj galima rasti tų ikrelių.“
Į Lietuvos Raudonąją knygą ši nykstanti varliagyvių rūšis įrašyta prieš kelis dešimtmečius. Jų itin sumažėjo dėl žmogaus ūkinės veiklos
„Gamtoje jis gyvena natūraliai susiformavusiose kūdrose, balose, o kada ūkininkai numelioruoja laukus, balos išdžiūsta ir jos neturi kur gyventi, veistis ir žūsta“, – sako V. Griškevičienė.
Tenka slėptis ir nuo praryti besitaikančių priešų. O kad juos atbaidytų, varlytės išsiriečia demonstruodamos štai tokią ryškiaspalvę geltonomis dėmėmis išmargintą papilvę.
Tokie raštai daugiausia būdingi nuodingiems gyviams, tad jais apsimetę varlytės ir išsaugo gyvybę. O ši papilvė ne tik priešams gąsdinti, tai, kaip sako biologai, tarsi varlytės pasas – mat kiekvieno gyvūno raštas unikalus.
Drauge su varlytėmis į gimtąsias vietas grįžta ir 125 baliniai vėžliukai, o kad juos ateityje atskirtų – zoologijos sodo darbuotojai taip pat fotografuoja kiekvieno kiautą – apatinės jo dalies raštas, kaip ir varlyčių, kiekvieno individualus.
Tokie vėžliai ilgaamžiai, gali sulaukti net ir šimto metų. Bet jiems pavojingiausi patys pirmieji gyvenimo metai, tad ūgtelėti ir sustiprėti jiems padeda zoologijos sodo specialistai.
„Surenkame kiaušinius, kur ne vietose būna sudėta. Išsikasame dalį jauniklių, kur nesaugu, kad juos tai pirmaisiais metais išauginti“, – sako A. Pikūnienė.
Baliniai vėžliai taip pat labai reti ir saugomi. Šie geležinėmis varlėmis dar vadinami ropliai nyksta ne tik dėl žmogaus nusausintų užliejamų pievų ar kūdrų, jų populiacijai kenkia ir besniegės žiemos, dalis vėžliukų žūsta ir keliaudami iš žiemojimo vietų iki vandens telkinių.
A. Pikūnienė teigia: „Turi natūralius priešus tokius kaip lapė, kurių populiacija labai padidėjusi, taip pat vandens paukščiai netgi skruzdėlės. Vėžliukas turi nukeliauti iš dėtavietės 20, 50, o kartais ir visą 100 metrų iki vandens telkinio, jis sveria vos kelis gramus – 5-6 g, dydis maždaug 3 centimetrai ir tam vėžliukui tas atstumas yra begalinis.“
Tad sukrauti į dėžes jie vežami tiesiai prie tinkamų gyventi balų. Pora valandų kelionės ir mažieji varliukai bei vėžliukai štai jau pasiekė savo naujuosius namus – Metelių ir Veisiejų regioninių parkų balas.
Per kelerius metus Lietuvos zoologijos sodo specialistai šių nykstančių rūšių populiaciją jau papildė keliais šimtais naujų narių – iš viso paaugino ir paleido 949 vėžliukų, ir 410 raudonpilvių kūmučių jauniklių.
