Posovietinė epocha nesibaigė
– Esate populiari Lietuvoje politikė. Tačiau pats Seimas, kaip institucija, pagal tas pačias apklausas, nepakyla nuo dugno. Taip yra ne pirmus metus. Turime kalbėti apie parlamentarizmo krizę? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė I. Degutienės.
– Norėčiau kalbėti apie pačią parlamentarizmo sąvoką ir kiek jis gyvas bei stiprus Lietuvoje. Per 20 nepriklausomybės metų dar tik mokomės pačių parlamentarizmo idėjų, taisyklių. Pavyzdžiui, net prieškario Lietuvos laikotarpiu parlamentarizmas nebuvo labai stiprus. Matau, kad mes turime dar labai daug spragų ir mūsų visuomenės mąstyme, ir elgsenoje. Senosios demokratijos šalyse parlamentų reitingai yra gerokai aukštesni nei posovietinių šalių. Deja, ne visada šiandien mūsų Seimo nariai vienodai supranta savo pareigas, kurias turėtų vykdyti. Tikrai bendrauju su įvairių šalių parlamentų pirmininkais, įvairios konferencijos vyksta. Didžiojoje daugumoje tų šalių, kurios neseniai įstojo į Europos Sąjungą, parlamentų reitingai yra pakankamai žemi. Tad Lietuva nėra didelė išimtis. Taip pat ir parlamentų pirmininkų reitingai tose šalyse dažniausiai būna aukštesni, negu paties parlamento. Be to turime suprasti, kad parlamento pirmininkas nėra kaip koks mokyklos ar įmonės vadovas, kuris gali visiems tos įmonėms darbuotojams nurodyti, ką ir kaip jie turi daryti. Kiekvienas išrinktas Seimo narys, pagal Konstituciją, turi laisvą parlamentaro mandatą. Nepopuliariai pasakysiu – kokia visuomenė, toks ir Seimas.
– Premjeras A. Kubilius, kai buvo išrinktas ministru pirmininku, o Dalia Grybauskaitė – prezidente, iš tribūnos pasakė, kad su šiais dviem rinkimais Lietuvoje iš esmės baigėsi posovietinė epocha.
– Tikrai nenorėčiau sutikti, nes gyvenimas, deja, yra kitoks. 20 atkurtos valstybės metų yra mažas laikotarpis. Dar gyva ta karta, kuri šiandien kartais ir su nostalgija prisimena sovietinius laikus. Mes dar tikrai turime augti ir mokytis gyventi demokratinėje valstybėje. Žmogus, sulaukęs 20 metų, yra jau jaunuolis, bet ir tai kartais daro klaidų. Reikia dar gerų dešimties metų, kol tampi brandžiu žmogumi. Valstybės gyvenime, ypač iš tokios totalitarinės sistemos pereinant į demokratinės valstybės modelį, tai tikrai mažas laikotarpis.
Vienas krikščioniškesnis, kitas liberalesnis
– Paskelbėte, kad balotiruositės į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko postą. Jūsų opozicija A. Kubiliui paremta vertybinėmis nuostatomis ar manote, kad partijai tiesiog reikia kitokios lyderystės?
– Turbūt ne paslaptis, kad su A. Kubiliumi, net kaip žmonės, esame gana skirtingi. Kiekvienas turime savo charakterį, gyvenimo stilių, braižą. Gal iš tikrųjų kai kuriems partijos kolegoms labiau asocijuojuosi su krikščionių demokratų partija arba krikščioniška frakcija, kuriai vadovavau, kol Krikščionys demokratai dar nebuvo prisijungę prie Tėvynės Sąjungos. Esu žmogus, kuris labiau išpažįsta krikščioniškąsias vertybes, o A. Kubilius galbūt liberaliau žvelgia į šiandienį pasaulį.
– Rašantieji ir kalbantieji apie TS-LKD vykstančius procesus dažnai pabrėžia, kad partijoje yra vadinamieji pragmatikai ir vadinamieji talibai. Kritikuojantieji vadinamuosius talibus sako, kad šie trukdo pragmatiškai valdyti, o kritikuojantieji pragmatikus teigia, jog šie išduoda vertybes. Ką manote?
– Tikrai nenorėčiau skirstyti į kraštutinumus: arba vadinamieji talibai, arba pragmatikai. Tėvynės Sąjunga kūrėsi vertybiniu pagrindu. Nenorėčiau, kad mūsų partija būtų kraštutinai pragmatiška, kuri nemato žmogaus už kokių nors konkrečių veiksmų ar skaičiavimų, kas apsimoka. Norėčiau, kad tai tikrai būtų telkiančioji ir jungiančioji Tėvynės Sąjunga, kuriai labai rūpėtų, kad valstybė būtų stipri ekonomiškai ir finansiškai, o taip pat svarbu ir koks toje valstybėje gyvens žmogus. Mūsų jaunos kartos žmonės moka angliškai, vokiškai, prancūziškai ir rusiškai. Tai labai tvarkoj, bet svarbu ir tai, kiek bus patriotizmo ir pasididžiavimo istorija.
Nedirbs su tais, kas prieš valstybę
– Ką tada daryti su Gintaru Songaila? Ar reikia manyti, kad jis pašalintas už beatodairišką vertybinę poziciją ar dėl kitų priežasčių? Iš partijos reikia visai pašalinti jo vadovaujamus tautininkus?
– Kai mūsų Tėvynės Sąjunga pradėjo derybas su tuomete Tautininkų partija dėl jos įsijungimo, aš buvau ta, kuri abejojau, ar jie sugebės būti mūsų šeimos nariais. Tarp tautininkų yra radikalių pasisakymų, be to, jie buvo euroskeptikai, kai Tėvynės Sąjunga nuosekliai kėlė du užsienio politikos tikslus – narystę NATO ir Europos Sąjungoje (ES). Tautininkai buvo euroskeptikai. Jie manė, kad įstojimas į ES mūsų vertybes ir tautiškumą sunaikins. Tautininkų pasisakymuose, švelniai tariant, buvo juntamas nacionalizmas blogąja prasme.
– Tautininkai juk nepasikeitė. Jie tokie ir tuomet buvo.
– Tada to ir klausiau, kėliau klausimą tarybos posėdžiuose – ar jie sugebės keistis ir kitaip matyti, išlaikant tai, kas man pačiai svarbu. Šiandien nelabai suprantu, už ką priežiūros komitetas iš partijos pašalino G. Songailą. Už išsakytą poziciją? Galbūt jo retorika yra aštresnė, galbūt kitų labiau balansuota, bet tai tik žmogiškos savybės, kurios neturi nieko bendro su politiko elgsena. Dabar, kai tautininkai jau integravosi į partiją, kai TS-LKD toks platus kartu dirbančių dešiniųjų spektras, nenorėčiau, kad tautininkai išsivaikščiotų ir paliktų partiją.
– Prieš keletą metų būtų neįsivaizduojama, kad TS-LKD ieškotų koalicijos su Voldemaru Tomaševskiu ar Rolando Pakso partija. Dabar, žiūrint į Vilniaus ir Kauno savivaldybes, susidarė įspūdis, kad svarbu žūtbūt prasiveržti į valdžią. Ar tai nebus vertybinė aklavietė?
– Kategoriškai pasisakiau prieš V. Tomaševskį – ne prieš lenkus, ne prieš rusus. Ir nereikia paišyti, kad I. Degutienė nacionalistė, kuriai ne vieta didžiojoje politikoje. Nes ji dirba prieš kitataučius. Niekada netoleruosiu, kad TS-LKD dirbtų su žmonėmis, kurie dirbo, o gal ir toliau dirba prieš Lietuvos valstybę.
Pilną I. Degutienės interviu žiūrėkite vaizdo konferencijoje:
