Per internetą su marokiečiu susipažinusi ir už jo ištekėjusi ekonomikos konsultantė netapo meilės emigrante. Ji parsivežė vyrą į gimtąjį Panevėžio rajoną ir neapsiriko – darbštus mylimasis čia vis giliau įleidžia šaknis.
„Norisi namo“, – taip marokietis 33-ejų Ilyas Lotfi sako savo dvejais metais vyresnei žmonai Ingridai ir čia, Lietuvoje, ir jiems viešint Marakeše. Atostogaudamas Maroke Ilyas pasiilgsta Lietuvos, o gyvendamas joje – ilgisi Maroko.
Šešerius metus susituokę Ilyas ir Ingrida įsikūrę Panevėžio rajone, Paįstryje. Prieš pusantrų metų jie įsikėlė į nuosavą namą, kurį Ilyas pastatė savomis rankomis, kartu su žmona dažė sienas.
Jaukiuose poros namuose krykštauja ir dvejų metų mažylis Lukas. Lietuvė ir marokietis nėra jo tikrieji tėvai – prieš metus berniuką pasiėmė iš vaikų globos namų. Judrus ir guvus vaikas globėjus šaukia mama ir tėčiu, jie taip ir jaučiasi.
Lukas dar turi jį labai mylinčią ir globojančią seserį – Ingridos 17-metę dukterį.
Iš pradžių į Ilyą nepatikliai žiūrėję kaimo žmonės jau priprato prie tamsesnio gymio vyro. Gerai lietuviškai kalbantis marokietis nevengia bendruomenės renginių.
Buhalterinį išsilavinimą turintis vyras žmonos gimtinėje net neieškojo darbo pagal specialybę.
„Čia buhalterėmis dirba vien tik moterys “, – juokdamasis sako Ilyas.
O jei rimtai, užsienietis puikiai supranta, kad Panevėžyje, kur didelis nedarbas, jo šansai sėdėti biure prie kompiuterio menki.
Ilyas nesikrato jokio darbo. Į Lietuvą krizės išvakarėse atvykęs vyras kepė picas, dabar darbuojasi vienoje konditerijos įmonėje – kepa sausainius. Sunkmečiu marokiečiui netrumpai teko ragauti ir bedarbio duonos.
„Vos stogas nenuvažiavo“, – prisipažįsta jis.
Guodė dėl užgauliojimų
I. Lotfi su nuoskauda prisimena Darbo biržą. Užsienietis norėjo lankyti suvirintojų kursus, iš visos grupės geriausiai išlaikė atrankos egzaminą. Likus dienai iki kursų pradžios jis sulaukė skambučio iš Darbo biržos. Darbuotoja pranešė, kad, deja, šaltkalvių kursuose nebeliko vietų.
Ingrida ir Ilyas jau po pusmečio bendravimo internetu suprato, kad taps pora.Ilyas ir Ingrida tuo labai abejoja. Jie svarsto, kad veikiausiai buvo nutarta pirmiausia pasirūpinti savais, lietuviais.
I. Lotfi neslepia, kad pirmieji treji metai Lietuvoje jam buvo labai sunkūs. Iš milijoninio, visą parą šurmuliuojančio, spalvų ir kvapų persisunkusio Marakešo į nedidelį Panevėžio rajono kaimą atvykęs Ilyas buvo šokiruotas.
„Nežinau, ar nuo tylos, ar nuo gryno oro man pradėjo skaudėti galvą“, – „Sekundei“ pasakojo vyras.
Marokietis negalėjo susikalbėti su vietiniais, mieste angliškai taip pat sunkiai susišnekėdavo.
Į svetimšalį žmonės spoksodavo ir gatvėje, ir parduotuvėje. Ilyas, užaugęs ir gyvenęs nuolat turistų pilname Marakeše, nesitikėjo, kad lietuviams tamsių plaukų ir kiek tamsesnės odos nei jie patys žmonės gali būti tokia egzotika.
Tačiau labiausiai jį žeidė ne žvilgsniai, o užgaulios replikos dėl tautybės. Šių metų sausį, per šalčius, užsidegė Ilyos automobilis. Vyras po darbo picerijoje rengėsi važiuoti namo, bet prieš tai nusprendė užvesti ir pašildyti mašiną.
Iš „Audi“ pliūptelėjusi liepsna tuoj pat apėmė visą variklio skyrių. Atvykę ugniagesiai užgesino automobilį. Šis įvykis buvo aprašytas viename interneto portale.
I. Lotfi pribloškė komentarai.
Kai kurie jų autoriai klausė, ką Lietuvoje veikia tas juočkis, apgailestavo, kad jis pats nesudegė.
„Neimk į galvą ir neskaityk komentarų, kitaip išprotėsi. Pas mus žmonės ir iš angelo velnią padaro“, – patarė Ingrida vyrui.
Paįstrietei ne kartą teko guosti sutuoktinį dėl užgauliojimų ir aiškinti, kad tokį jos tautiečių elgesį lemia ne rasizmas, o neišprusimas.
„Lietuva vis dar labai uždari, lietuviai į pasaulį tebežiūri pro siaurą plyšį“, – mano ji.
Bendravo pačių susikurta kalba
Ekonomikos konsultante dirbanti Ingrida su marokiečiu susipažino per internetą. Tiksliau, Ilyas pirmiausia parašė jos dukrai – nežinojo, kad mergaitei vos 11 metų.
I.Lotfi nesitikėjo, kad lietuviams pasirodys toks egzotiškas. Pirmieji treji metai Lietuvoje jam buvo labai sunkūs.Netrukus į susirašinėjimus abstrakčiomis temomis apie Lietuvą ir Maroką, kultūrų skirtumus įsitraukė Ingrida. Marakešietis ir Panevėžio rajono gyventoja pradėjo bendrauti atviriau, pasakojo apie save.
Paklausti, kokia kalba susirašinėjo, jie nusikvatojo.
„Mes abu prastai mokėjome anglų kalbą. Rašydami laiškus naudojomės „Google“ vertimu, kol galiausiai susikūrėme savo kalbą – lietuvių, anglų, arabų ir prancūzų kalbų mišinį. Nežinau kaip, bet puikiai suprasdavome vienas kitą“, – pasakojo Ingrida, paimdama ant kelių mažąjį Luką, visą laiką aktyviai dalyvavusį suaugusiųjų pokalbyje.
Po pusmečio marokietis draugę iš Lietuvos pakvietė atvykti pas save. Ingrida sutiko leistis į kelionę.
„Mano elgesį galima pavadinti ir avantiūra, tačiau tada nedvejojau ir nebijojau. Jaučiau, kad Ilyas geras žmogus. Važiuodama pas jį jau žinojau, kad mes būsime kartu“, – pasakojo moteris.
Kelionė į Maroką buvo su nuotykiais. Londone Ingrida turėjo persėsti į lėktuvą, skrendantį į Marakešą. Angliškai beveik nekalbanti moteris blaškėsi po oro uostą, nežinodama kur eiti.
Laimei, darbuotojai surado kolegą lietuvį ir jis padėjo tautietei susiorientuoti.
Ingrida su Ilyas buvo susitarę, kaip bus apsirengę, kad lengviau vienas kitą atpažintų. Tačiau paaiškėjo, kad abu nesilaikė susitarimo – apsirengė kitaip. Tiesa, jie iš karto vienas kitą susirado.
„Jis man paskui pasakojo, kad atpažino iš eisenos“, – juokėsi Ingrida.
Ilyas iki pažinties su ja tiksliai net nežinojo, kur yra Lietuva.
„Maniau, kad kažkur prie Rusijos“, – pasakojo marokietis.
Marakeše Ingrida apsistojo Ilyos tėvų namuose. Pasak moters, draugo artimieji ją priėmė labai šiltai, ji greitai susidraugavo su vaikino tėvu, į kurį visi šeimos nariai žiūrėjo iš pagarbaus atstumo.
Ilyos tėvai nenustebo, kad sūnui į akį krito vakarietė. Kiti du jų vaikai taip pat buvo vedę užsienietes – vienas austrę, kitas – šveicarę, abu gyvena Europoje.
Ilyas turi prancūziško kraujo. Motina jo susilaukė su prancūzu, apie 10 metų ji kartu su vyru ir dviem vaikais gyveno Prancūzijoje. Iširus šeimai, grįžo į Maroką, antrą kartą ištekėjo, su nauju vyru susilaukė dar dviejų vaikų.
Ilyas patikino, kad nė kiek nesijaučia prancūzu.
„Aš esu marokietis“, – sklandžia lietuvių kalba pasakė.
Marakeše Ilyos tėvai turi parduotuvę. Mama nedirbo, rūpinosi vaikais ir namais.
Ingrida pasakojo, kad viešint ją stebino tėvo rūpestingumas. Po darbo vyras važiuodavo į parduotuves, kad aprūpintų šeimą maistu.
Ilyai tai savaime suprantama. Pasak marokiečio, jo gimtinėje daug moterų visiškai išlaikomos vyrų. Jiems leidžiama turėti dvi žmonas, tačiau norėdamas antrą kartą vesti privalo gauti pirmosios žmonos sutikimą, be to, jo pajamos turi būti tokios, kad galėtų išlaikyti dvi žmonas ir vaikus.
Daugpatystė labiau paplitusi vyresnėje kartoje. Jaunesniems žmonėms, nepriklausomai nuo jų materialinės padėties, tai nepriimtina. Pasak Ilyos, jo šalyje daugėja jaunų moterų, kurios siekia išsilavinimo ir dirba.
Ilyas nebuvo iš anksto susidaręs nuostatos, kokia turėtų būti jo žmona. Tačiau jam labiau patiko savimi pasitikinčios, išsilavinusios, savarankiškos moterys, su kuriomis galima pasikalbėti ne tik apie buitį.
„Mačiau, kaip, vedę europietes, gyvena mano broliai. Man patiko, kaip jie bendrauja tarpusavyje, kad jų žmonos plačių pažiūrų“, – sako vyras.
Vestuvių puotos nekėlė
Iš viešnagės Marakeše į Lietuvą Ingrida grįžo ne viena. Ji parsivežė vyrą. Pasak moters, nebuvo nei piršlybų, nei vestuvių ceremonijos. Susitikę juodu iš karto nusprendė kurti šeimą.
„Ilyas tikriausiai norėjo, kad vilkėčiau baltą suknelę“, – žiūrėdama į vyrą juokėsi paįstrietė.
Ingridai vyras turi ką parodyti savo tėvynėje.Lietuvei ir marokiečiui teko susitvarkyti daug dokumentų Marakeše ir Lietuvos ambasadoje Turkijoje. Jie nesitikėjo, kad Ilyas taip greitai gaus vizą.
„Iš Turkijos išskridome į Lietuvą, net nebegrįžome į Marakešą pasiimti visų mano daiktų. Paskui dalį atsiuntė brolis, kitus vėliau pats parsivežiau“, – pasakojo I. Lotfi.
Į Panevėžio rajoną, Paįstrį, marokietis atvyko gražiu metų laiku – gegužę. Tik vėliau jis patyrė, kas yra lietuviška žiema, kaip čia trūksta saulės.
Jaunavedžiai apsigyveno Ingridos tėvų name. Paklausta, kodėl nepasiliko Maroke, atsakė, kad tokios minties net neturėjo.
„Lietuvoje auga mano dukra, čia turiu gerą darbą“, – paaiškino ji.
Ingrida svarsto, kad jei ne šios aplinkybės, jai Marakeše būtų lengviau adaptuotis, nei jos vyrui Lietuvoje.
Pora teigė, kad jų santykiams jokios įtakos neturi tai, jog ji krikščionė, o jis – musulmonas.
Ingrida iš vyro giminių dėl religijos nepatyrė jokios negatyvios nuostatos. Tačiau jos giminėms nelengva buvo suprasti, kodėl tekėjo už musulmono.
Temperamentu žmona net lenkia vyrą. Pasak Ingridos, kai Ilyas supyksta, nutyla, o ji – niekuo gyvu.
Prieš pusantrų metų šeima Paįstryje pasistatė nedidelį, jaukų namą. Pasak Ingridos, samdė tik vieną statybininką, dar prašė santechnikų, elektrikų paslaugų. Prie namo statybos plušėjo Ilyas, Ingridos tėtis. Beveik visą vidaus apdailą sutuoktiniai atliko patys.
Nenori gyventi tik dėl savęs
Ingrida ir Ilyas užpernai prieš Kalėdas iš vaikų globos namų parsivežė vienerių metų berniuką. Pora norėjo globoti ar įsivaikinti kūdikį, tačiau globos namų darbuotojams vieną, paskui antrą sykį pasiūlius Luką, nebelaukė.
„Gal tas vaikas mums likimo skirtas. Kaip galime jį atstumti? Nuvažiavome ir parsivežėme“, – sakė Ingrida.
Pasiimti auginti svetimą vaiką buvo Ilyos idėja. Vyras labai norėjo vaikų. Kadangi jiedu su žmona gandrų nesulaukė, nusprendė, kad meile ir šilumą galima atiduoti ne tik biologiniam vaikui.
Pora savo namus statė ir įrengė savo rankomis.Ingridai patiko lankyti globėjų kursus. Ji stebėjosi, kodėl kai kurios poros piktinasi, kad globėjams keliami per dideli reikalavimai.
„Juk pasiimi ne kačiuką ar šuniuką, o vaiką“, – kalbėjo ji.
Bendro gyvenimo pradžioje, turėdamas daugiau laisvo laiko, Ilyas mėgdavo sukiotis virtuvėje, gamindavo šeimai maistą. Dabar jam per akis ūkiškų darbų, kuriems reikia vyriškų rankų.
Šeima planuoja baigti įsirengti rūsį po namu. Atšilus orams, apstu darbų lauke.
Atostogauti jie vieni ar su vaikais skrenda į Maroką. Pasak Ingridos, vyro tėvai ją kaskart priima kaip garbingiausią viešnią, neleidžia net piršto pajudinti.
Jie tik labai graudinasi dėl Luko – nesupranta, kaip mažylis galėjo būti nereikalingas tikriems tėvams.
Ilyas retai matosi su Šveicarijoje ir Austrijoje gyvenančiais broliais. Visiems buvo daug džiaugsmo, kaip vienais metais visi trys emigracijoje gyvenantys broliai su žmonomis susitiko Marakeše.
Ilyas ilgisi savo tėvynės, tačiau Lietuva jam irgi tapo sava, nors čia užsieniečiui vis dar nelengva.
„Man čia tinka ir oras, ir maistas, tik norėčiau, kad žmonės būtų šiltesni“, – sakė marokietis.
Ilyas ir Ingrida bendrauja su Panevėžyje ir rajone gyvenančiais užsieniečiais: irakiečiu, alžyriečiu, turku, anglu, rusais ir kitų tautybių, vedusiais lietuves ar ištekėjusiomis už lietuvių. Visi jie bendrauja šeimomis.
„Mes įkūrėme neformalų klubą. Kur nors susitinkame drauge praleisti laiko, pabendrauti. Niekas taip emigranto nesupras kaip kitas emigrantas. Matau, kad mano vyrui palengvėja, kai jis pabendrauja su likimo draugais“, – pasakojo Ingrida.
Inga SMALSKIENĖ
