Klaipėdietis įsitikinęs, kad labai svarbu garsiai kalbėti ir šviesti visuomenę apie LGBTI žmones.
Pasak J. Valaičio, kiekvienas žmogus yra svarbus ir visai nesvarbu ar jį traukia vyrai, ar moterys: „Tokiems žmonėms, kurie šiuo metu yra paskendę tamsoje ir liūdesyje, nuolat girdi žeminančias replikas, norėčiau pasakyti štai ką – jūs reikalingi šitam pasauliui, nes nuspalvinate jį ryškiomis spalvomis, o visa tai, ką jūs dabar patiriate, kažkada paskęs tik miglotoje praeityje. Nes viskas praeina. O jūs liksite ir galėsite džiaugtis gyvenimu, kuris yra gražus, nors šiandien atrodo, kad labai sunku ir nebegali iškęsti.“
Vaikinas ir pats kentė įvarius užgauliojimus, grasinimus bei įžeidimus. Tiesa, jis nepabijojo garsiai apie tai kalbėti. Tai ragina daryti ir kitus.
„Jeigu šiandien jums be proto reikalinga pagalba – nebijokite jos ieškoti. Jeigu neturite draugų ir artimųjų, su kurias galite pasikalbėti apie savo rūpesčius, kreipkitės į tokias LGBTI žmones ginančias organizacijas kaip LGL, TJA, ten dirba žmogaus teisėms pasišventę aktyvistai, kurie išklausys, nukreips ten, kur galite sulaukti realios pagalbos, nes turi kontaktų, žino, kas vienoje ar kitose situacijoje gali padėti. Galų gale, jie pabus su jumis, tikrai nenusisuks“, – pabrėžė klaipėdietis.
Pasakodamas apie savo patirtį, Jonas atviravo, jog jam teko susidurti su grasinančiais komentatoriais: „Kartą parašęs tekstą apie LGBTI, sulaukiau grasinimų mane nužudyti, susidoroti, padegti, buvau išpravardžiuotas. Klaipėdos apygardos prokuratūra, gavusi mano pranešimą, reagavo taip vangiai ir nejautriai, net nepradėjo iš pradžių tyrimo, o tik su teisininko pagalba laimėjau teismą. Prokurorė tą tyrimą pradėjo, tačiau atliko jį labai nekompetetingai, ne kartą norėjo jį nutraukti, o kai laimėjau teismą vėl, sumanė, kad reikia jį sustabdyti.“
Nepaisant to, kad būti LGBTI žmogumi nėra lengva, tačiau jis džiaugėsi, kad daugėja žmonių, kurie nebijo garsiai pasisakyti: „Auga karta, kuri nebebijo būti savimi. Kuri kovoja. Kuri pavaro policiją velniop, jeigu mano, kad ji padarė kažką ne taip. Kas kelis metus vyksta LGBTI žmonių eitynės. Incidentų jose mažėja, tiesa, neaišku, kaip būtų ne Vilniuje. Atsiranda ir savo vaikus ginančių tėvų, kurie nebijo pasakyti: „Mano vaikas yra vertas lygiai tiek, kiek ir kiti, ir valstybei teks jam suteikti visas teises“. Mes, kaip visuomenė, kalbame apie tai.“
Tiesa, ne viskas jam kelia šypseną veide, Jonas įžvelgia ir jam nepriimtinų dalykų visuomenėje.
„Deja, yra ir organizacijų, kurios, nežinia iš kur gaudamos finansavimą, daro viską, kad sėtų baimę ir neapykantą. Ir jiems iš dalies tai sekasi. Katalikų bažnyčia sako, kad reikia priimti ir mylėti visus, tačiau kartu pabrėžia, kad LGBTI yra blogis ir degs pragare ir kaltindamos LGBTI organizacijas besikišant į valstybės valdymą pačios kiša savo trigrašį į žemiškus mūsų valdžios institucijų reikalus ir aiškina, kas yra tikra šeima, o kas – jau ne.
Tai įžeidimas ne tik LGBTI žmonėms, bet ir toms šeimoms, kurios yra sudarytos iš vienišo tėčio ar mamos ir vaiko, iš senelių ir anūkų, kai tėvai išvažiavę į užsienį. Šeimos gali būti įvairios. Ir ne kunigams aiškinti, kaip laisvi žmonės laisvoje šalyje turi gyventi“, – sakė pašnekovas.
Tęsdamas pokalbį apie toleranciją bei lytinę orientaciją, jis pabrėžė, kad labai svarbu apie tai kalbėti garsiai: „Kartais sulaukiu klausimo, o kam išvis kalbėti apie savo orientaciją? Vienareikšmiškai – kalbėti reikia, nes taip atsiskleidusio LGBTI žmogaus draugai, artimieji, kolegos pamato, kad toks dalykas kaip LGBTI yra daug arčiau nei jie įsivaizdavo, ir kad tai yra tokie patys žmonės, kaip ir visi. Taip nyksta baimė.
Deja, LGBTI žmonės bijo atmetimo reakcijos. Sunku gyventi, kai turi saugotis užgauliojimų, kai į tave žiūri kreivai vien dėl to, nes esu LGBTI dalis. Dažniausiai būna taip, kad ne gėjai primena kitiems, jog jie gėjai, o homofobai primena gėjams, kad jie yra gėjai. Pavyzdžiui, kai spaudoje pasirodydavo koks mano tekstas, tai kartais komentarų skiltyje išvysdavau komentarus „o, vėl gėjus rašo“. Prie ko čia mano orientacija ir mano darbas?“
Klaipėdietis mano, kad būtent dėl negatyvo, LGBTI žmonės bijo atsiskleisti ir prabilti apie savo jausmus bei išgyvenimus.
„Dalis LGBTI, deja, slepiasi. Visuomenė priverčia juos pajusti gėdą. Kalba apie seksualumą ir tai daro šlykščiai su visais po to sekančiais apibūdinimais. Tai nėra normali aplinka žmogui, kai menkinama tai, kaip tu moki mylėti.
Dėl to kyla psichinės problemos, tai gilina ir emigraciją, o dėl LGBTI diskriminacijos, beje, Lietuva ne visada pritraukia ir investicijų, ir žmonės išvažiuoja, tai nepadeda plėstis ekonomikai.
Tokiu būdu homofobai, kalbantys apie šalies išsaugojimą, daro viską, kad ji būtų kuo silpnesnė. Pats ne kartą galvojau apie emigraciją. Viską mesti ir išvažiuoti ten, kur būsiu laikomas lygiaverčiu žmogumi. Tačiau jei visi išvažiuos, kas kurs ateities Lietuvą? Likau. Kad ir kaip sunku. Kad ir kaip nesinori būti žeminamam. Tačiau esu čia tam ir kovoju už LGBTI žmonių teises, kad ateities karta galėtų gyventi saugesnį gyvenimą“, – atviravo vaikinas.
