Klaipėdietis pasakojo, kad jį labai skaudina neigiama žmonių reakcija į LGBT žmones. Tiesa, vienu metu jam buvo nepaprastai sunku, kuomet atrodė, kad jam šiame pasaulyje nebėra vietos.
Visuomenės agresija prieš LGBTI ir patirtas smurtas
Kalbėdamas apie LGBT (angl. lesbian, gay, bisexual and transgender people) (GLBT liet. lesbietės, gėjai, biseksualūs ir transseksualūs) žmonės ir visuomenės nusiteikimą prieš šiuos žmonės, jis tikino, kad šalyje vyrauja agresija.
„LGBT pasisakantys žmonės dažnai mėgsta sakyti, kad homofobijos Lietuvoje nėra. Tuo pat metu auga jauna karta, kuri interneto komentaruose skaito, kaip LGBT žmonės nusipelnė mirties, girdi tėvų kalbose, kad LGBT yra iškrypimas ir tokie žmonės iš esmės turėtų būti žemiau likusiųjų. Dar visokios organizacijos drįsta siuntinėti lankstinukus su peticija uždrausti LGBT žmonių eitynes, o juose gąsdina, kad jei šis renginys įvyks, tais atsivers pragaro vartai ir nutiks pasaulio pabaiga.
Tai skatina visuomenės baimę ir agresiją. Tada tokie augantys jaunuoliai klausia – tai ko tie gėjai ir lesbietės nori iš mūsų nori? Ir jų tėvai ar draugai homofobai atsako: „Nori pagrobti tavo būsimus vaikus, tave paversti gėjumi ir sugriauti tradicines lietuvių šeimas.“
Staiga jaunuoliai yra nuteikiami prieš LGBT. Tam Lietuvoje vyrauja palanki terpė. Prastas lytinis visuomenės švietimas, baimė, nenoras priimti lietuviškų kanonų neatitinkančių žmonių ir nuolatiniai kai kurių neišsilavinusių, bet garsių žmonių pasisakymai, kad reikia kovoti prieš LGBT, visa tai formuoja visuomenės agresiją“, – savo mintis dėstė Jonas.
Tęsdamas pasakojimą apie agresiją bei smurtą, Jonas išdrįso pasidalinti skaudžia asmenine patirtimi. Jaunuolį sumušė buvusio vaikino brolis, kuomet juo užtiko kartu miegant.
„Tai gal ir nieko keisto, kad tas kaime augęs, nieko kito kaip tik jėgą, smurtą matęs, baimę patyręs žmogus, ėmė nekęsti LGBT. Štai jis grįžta girtas naktį namo, ateina į brolio kambarį, jame mato, kad šis drįsta būti toks, koks yra, ir jaučiasi laimingas miegodamas apkabinęs mane.
Gal užpavydėjo, nes būna ir taip, kad aršūs homofobai taip elgiasi todėl, nes patys jaučia įvairius potraukius, bet tai kruopščiai neigia ir slepia. Tai irgi yra didelė tokių žmonių problema. O gal galvoje ėmė suktis mintys, kad tuoj aš sugriausiu jų visą šeimą. Priėjo. Trenkė. Juk marozai dažniausiai kitaip nemoka. Net nepagalvojo, kad atsidurs policijoje. Klausimo, kodėl jis mane trenkė, neuždaviau jam niekada. Man ir taip buvo aišku. Nenorėjau su juo kalbėtis. Neturėčiau ką pasakyti – su marozais man sunkiai sekasi bendrauti. Tokie žmonės turi pernelyg siaurą mąstymą, žemesnį intelektą, su jais turi dirbti specialistai, o ne nuo jų nukentėjusios aukos“, – kalbėjo pašnekovas.
Prieš Joną smurtaujančiam vaikinui teko atsakyti: „Po viso to jis tiesiog maldaute maldavo atsiimti kaltinimus. Štai ir baigėsi visas mandrumas. Bet buvo per vėlu. Už nusikaltimą teko atsakyti. Žinau, kad jis nebuvo labai turtingas, dirbo sunkų darbą statybose. Tai tie pinigai, kuriuos jam teko sumokėti, gal bus gera motyvacija taip nebesielgti. Nors, žinoma, tokią problemą kaip smurtą prieš LGBT asmenis reikėtų spręsti kur kas sistemiškiau ir giliau, nei vien tik baudos.“
Tiesa, Jono vaikino brolis anksčiau nėra pakėlęs rankos prieš jį. „Trenkęs man pabėgo. Matė, kad geruoju nesibaigs, aš nenusileisiu. Žinoma, be galo gaila, kad šiems broliams teko užaugti tokioje homofobiškoje aplinkoje. Tai yra nesveika, traumuojanti aplinka, priverčianti nekęsti savęs ir kitų. Baudžianti tokius asmenis reikėtų orientuotis ne tik į baudas, bet ir į elgesio keitimo programą. Galbūt jis savo asocialiu elgesiu šaukėsi pagalbos? Švietimas šiuo klausimu yra viskas“, – savo poziciją išsakė klaipėdietis.
Negana to, po šio įvykio išsiskyrė ir Jono bei jo buvusio vaikino keliai: „Beje, o buvęs vaikinas po kurio laiko stojo į savo brolio pusę. Supratau, kad su juo nematau ateities tokiu atveju. Kita vertus, toks jo elgesys irgi gali liudyti tam tikrą iškreiptą pasaulėžiūrą, kurią suformavo namų aplinka, ir, be abejo, patirtą psichologinį spaudimą.“
Lemtinga naktis vaikinui suteikė daugiau drąsos ir saugojimosi instinktą, kad daugiau niekada jo niekas neužpultų.
„Tą pačią naktį, kai jis mane užpuolė, susikroviau daiktus ir išvažiavau. Tai ne mano kaltė, bet po to laiko tapau daug atsargesnis ir ėmiau rūpintis, kad manęs niekas fiziškai neužpultų. Tai trauma, kai jautiesi įsitempęs, negali ramiai būti, turi nuolat saugotis. Kai megzdavau santykius su kitais vaikinais, tai dažniausiai pasirinkdavau saugesnę, savo namų aplinką, arba kur nors neutraliai. Kišenėje nešiojuosi dujų balionėlį, jei kažką nutiks panašaus ateityje, bet iki šiol tokių fizinių išpuolių išvengti pavyko“, – kalbėjo Jonas.
Psichologinis smurtas
Klaipėdietis pasakojo, jog LGBT žmonės dažnai susiduria tiek su fiziniu, tiek su psichologiniu smurtu. Tai patirti teko ir jam.
„LGBT žmonės dažnai susiduria su priešiška reakcija, kuri būna išreiškiama ir labai atvirai. Tą esu patyręs ir aš. Tai tikrai nenuteikė gerai. Į praeivius ėmiau žvelgti atsargiau, nors taip ir neturėtų būti. Buvo įvykis, kai mane, einantį kartu su vaikinu Klaipėdos senamiestyje, apšaukė gatvėje kažkoks alkoholikas, jis išpravardžiavo mus, nuėjo.
Yra nutikę ir taip, kad iš pravažiuojančio automobilio išlindo kažkokios merginos galva, kuri ėmė spiegti kažką apie tradicinę šeimą. Vietoje to, kad ramiai leistų laiką draugų būryje ar su vaikinu/mergina, ji nervinosi, ją tiesiog ištiko isterijos priepuolis pamačius du gėjus.
Tai kitavertus, net gaila tų žmonių, kurie turi šitiek agresijos ir taip išgyvena dėl to, kaip gyvena kiti žmonės. Nes tuo metu aš renkuosi laimę ir neišgyvenu, kai pamatau gatve einantį vyrą ir moterį susikibusius rankomis, ir, beje, neprieinu prie jų ir neaiškinu, kad jie demonstruojasi.
Tuo metu LGBT žmonės, kurie drįsta elgtis taip, kaip ir heteroseksualios poros, jau yra tuo kaltinamos. Tai vadinama diskriminacija. Homofobai mėgsta klausti, ko mes demonstruojamės. Tai žinokit nesidemonstruojam labai jau. Priešingai – saugomės.
Eidami į miestą labiau pagalvojam, į kokias vietas eiti ir kaip elgtis. Tačiau juk pavargsti taip atsargiai elgtis visą laiką. Todėl bet kokie išpuoliai vis tik turėtų būti suprantami ne kaip LGBT žmonių, o kaip homofobų kaltė.
Daugiausiai skaudžių patirčių esu atsinešęs iš paauglystės. Gyvenau su seneliu. Jo požiūris nebuvo labai palankus, nors jis ir nebuvo iš esmės blogas žmogus. Gal jam trūko išsilavinimo ta tema, tad apie LGBT žmones jis atsiliepdavo kaip niekada šlykščiai – kartais susidarydavo įspūdis, kad toks žmogus kaip homofobas apie gėjų seksą fantazuoja daugiau, nei patys gėjai“, – pasakojo pašnekovas.
Tiesa, kalbėdamas apie santykį su seneliu, šis pasakojo, kad niekada nedrįso jam pasakyti tiesos.
„Niekada jam neatsivėriau – žinojau, kad būsiu nepriimtas. Gaila, kad žmogus, kuris mane mylėjo, elgėsi taip neteisingai. Kita vertus, toks jo elgesys iš dalies taip pat buvo nulemtas traumuojančios vaikystės, kai jam buvo aiškinama, kad vieni žmonės yra blogesni už kitus. Džiaugiuosi tik tuo, kad prieš mirtį, jis tarytum nujausdamas, ėmė su manimi kalbėtis kiek kitaip. Nebebuvo svarbu, ką mes manome šiomis temomis – mes, kaip senelis ir anūkas, mylėjome vienas kitą, tai buvo svarbiausia. Tad ir santykiuose tarp žmonių turėtų būti svarbiausia meilė, o ne tai, kokiai žmonių grupei tu priklausai. Tikiuosi, kad to link pasaulis ir eina“, – jautriai kalbėjo Jonas.
Kartais reikia stipriai išsiverkti
Pašnekovas mano, kad neprivalu visada būti stipriu. Kartais reikia labai išsiverkti ir nelaikyti skaudulių savyje.
„Nesu tikras, kad ir aš visą laiką buvai stiprus ir niekada nepalūždavau. Būdavo juodų dienų, kai galvodavau, kad nebegaliu gyventi pasaulyje, kuris nepriima meilės. Nebūtinai visą laiką turi būti stiprus. Kartais reikia labai stipriai išsiverkti. Mano gyvenime atsirado keli žmonės, kurie mane ėmė palaikyti ir ragindavo nepasiduoti. Kalbėdavosi su manimi nors ir naktimis. Staiga supratau, kad esu reikalingas pasauliui. Kad esu vertas meilės. Nes kiekvienas jos vertas. Labai džiaugiausi, kad mane priėmė mama. Tokios smulkmenos, kaip nuoširdus pokalbis, buvimas su draugais, daro stebuklus. Neleidžia visko metus išeiti“, – pasakojo vaikinas.
Jonas tikina, kad dėl patyčių kenčia daugybę žmonių, kurie neretai ir neatlaiko spaudimo.
„Prieš daug metų gyveno Lietuvoje vaikinas, kuris neatlaikęs patyčių ir tėvų homofobiškos reakcijos nusižudė. Tai sužeidė LGBT žmonių širdis. Nėra nieko beprasmiškesnio ir skaudesnio nei jauno, nekalto žmogaus mirtis. Tokiems žmonėms, kurie šiuo metu yra paskendę tamsoje ir liūdesyje, nuolat girdi žeminančias replikas, yra nepriimti, norėčiau pasakyti štai ką – jūs reikalingi šitam pasauliui, nes nuspalvinate jį ryškiomis spalvomis, o visa tai, ką jūs dabar patiriate, kažkada paskęs tik miglotoje praeityje. Nes viskas praeina. O jūs liksite ir galėsite džiaugtis gyvenimu, kuris yra gražus, nors šiandien atrodo, kad labai sunku ir nebegali ištverti.
Jeigu šiandien jums be proto reikalinga pagalba – nebijokite jos ieškoti. Jeigu neturite draugų ir artimųjų, su kurias galite pasikalbėti apie savo rūpesčius, kreipkitės į tokias LGBT žmones ginančias organizacijas kaip LGL, TJA, ten dirba žmogaus teisėms pasišventę aktyvistai, kurie išklausys, nukreips ten, kur galite sulaukti realios pagalbos, nes turi kontaktų, žino, kas vienoje ar kitose situacijoje gali padėti.
Galų gale, jie pabus su jumis, tikrai nenusisuks. Svarbiausia – darykite viską, kad išbūtumėte. Išeiti iš šio pasaulio galima bet kada, bet tada kelio atgal nebebus. Suteikite sau šansą būti laimingais žmonėmis“, – viltingai kalbėjo pašnekovas.
Nori kurti šeimą
Jaunuolis pasakojo, kad dabar draugauja su kitu vaikinu. Su juo nori kurti bendrą ateitį.
„Šiuo metu pusantrų metų gyvenu jau su kitu vaikinu. Kuriame kartu savo gerovę. Įsigijome turto. Norėtume santykius apibrėžti teisiškai, būti valstybės pripažinta kaip šeima. Tačiau kadangi valdžia, kuriai mes mokame mokesčius, laiko mus mažiau vertais turėti teisių, tai to padaryti negalime. Dėl šios priežasties negalime pasinaudoti visomis teisėmis, kurios pagal įstatymus suteikiamos sutuoktiniams. Be to, Lietuva labai atsainiai žvelgia į neapykantos nusikaltimus. Po to fizinio užpuolimo ilgai galvojau, ką galiu padaryti, kad Lietuva nebūtų tokia pritvinkusi pykčio“, – sakė Jonas.
Baigdamas pokalbį apie skaudžius išgyvenimus bei norą kurti šeimą, šis pridūrė, kad Lietuvoje auga karta, kuri nebijo būti savimi.
„Auga karta, kuri nebebijo būti savimi. Kuri kovoja. Kuri pavaro policiją velniop, jeigu mano, kad ji padarė kažką ne taip. Kas kelis metus vyksta LGBT žmonių eitynės. Incidentų jose mažėja, tiesa, neaišku, kaip būtų ne Vilniuje. Atsiranda ir savo vaikus ginančių tėvų, kurie nebijo pasakyti: „Mano vaikas yra vertas lygiai tiek, kiek ir kiti, ir valstybei teks jam suteikti visas teises“.
Mes, kaip visuomenė, kalbame apie tai. Deja, yra ir organizacijų, kurios, nežinia iš kur gaudamos finansavimą, daro viską, kad sėtų baimę ir neapykantą. Ir jiems iš dalies tai sekasi. Katalikų bažnyčia sako, kad reikia priimti ir mylėti visus, tačiau kartu pabrėžia, kad LGBT yra blogis ir degs pragare ir kaltindamos LGBT organizacijas besikišant į valstybės valdymą, pačios kiša savo trigrašį į žemiškus mūsų valdžios institucijų reikalus ir aiškina, kas yra tikra šeima, o kas – jau ne.
Tai įžeidimas ne tik LGBT žmonėms, bet ir toms šeimoms, kurios yra sudarytos iš vienišo tėčio ar mamos ir vaiko, iš senelių ir anūkų, kai tėvai išvažiavę į užsienį. Šeimos gali būti įvairios. Ir ne kunigams aiškinti, kaip laisvi žmonės laisvoje šalyje turi gyventi. Pagal atliktus tyrimus, Žmogaus teisių padėtis Lietuvoje 2019 metais visiškai nepagerėjo – galima pasidžiaugti bent tuo, kad nepablogėjo.
Tačiau vargu, ar šis rezultatas turėtų mus, kaip visuomenę tenkinti, todėl labai svarbu judėti toliau. Lietuva, kaip valstybė, turi vilties, bet reikia daug dirbti šiuo klausimu. Šiuo metu Lietuvoje padėtis tikrai nėra tokia, kad galima ją būtų drąsiai vadinti tolerantiška. Tačiau pažvelgus į rytuose matomą vaizdą, supranti, kiek stipriai mes pasistūmėjome į priekį. Šlovė ir garbė žmogaus teises gynusiems aktyvistams, kurie tai iškovojo“, – pabrėžė pašnekovas.
