Lietuvos architektų sąjunga holistinės daugiabučių renovacijos temą pradėjo aktyviai plėtoti po Europos Komisijos paskelbtos Naujosios Europos Bauhauzo iniciatyvos, kurios metu organizuotose tarpdisciplininėse kūrybinėse dirbtuvėse, tarptautinėje konferencijoje ir parodoje, bendradarbiaujant su Europos šalių architektais buvo dalinamasi patirtimi, nagrinėjami įvairūs modernizacijos aspektai, pristatyti geriausi Europos pavyzdžiai ir sumodeliuoti holistinės renovacijos principai.
Keičia požiūrį į gyvenimo būdą
Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė atkreipia dėmesį, kad dabartinė senų daugiabučių renovacijos programa neatitinka šiuolaikinio gyventojų poreikių ir nesprendžia įvairių architektūrinių bei socialinių problemų.
„Dažname bute – mažos virtuvės ir vonios, nepatogus išplanavimas. Dabartinė renovacija dažniausiai būsto išplanavimo nepagerina niekaip. Be to, renovacija atliekama po vieną namą – retai kada planuojami viešų erdvių, jungčių sprendimai. Holistinė renovacija apima ne tik energetinį efektyvumą, į kurį orientuojamasi daugumoje renovacijos projektų šiandien. Planuojant viso kvartalo, kaip ir buvo kuriama ta gyvenamoji architektūra, renovaciją, galima užtikrinti architektūrinio įvaizdžio bendrumą, urbanistinės struktūros logiką, vientisumą ir funkcionalumą“, – mano specialistė.
Architektės teigimu, praplėtus renovacijos suvokimą, galima pagerinti individualų būstą, taip pat sukurti patrauklias bendrąsias erdves pastate ir jo aplinkoje lauke. Kompleksinė renovacija gali būti ne tik fizinės aplinkos atnaujinimas, bet ir viso gyvenimo bute būdo „perkrovimas“.
„Tai – procesas, kurio metu gali gimti, stiprėti, naujas kokybiškos aplinkos kompetencijas įgyti čia gyvenanti bendruomenė; kurio metu gali susiformuoti nauji bendrų erdvių, bendro gyvenimo ir sugyvenimo, kūrybinių idėjų mainų tarp bendruomenės narių bei bendruomenių ir miesto kultūra. Pakeitus požiūrį, į renovaciją įsitrauktų daugiau žmonių ir verslas“, – įsitikinusi specialistė.
Atsižvelgiama ir į praeitį
Architektūrinė raiška, kuri šiandien dažnai menkinamai pavadinama „pilka, vienoda, nuobodi“, yra charakteringa modernizmo architektūrai. Po Antrojo pasaulinio karo pastatyti daugiabučių kvartalai buvo kuriami kaip autoriniai architektų kūriniai, juos projektuojant ne po vieną namą, o kaip visumą, kurią sudaro viešosios erdvės, praėjimai, pravažiavimai ir pastatai. Saikingumas, aiški ir paprasta geometrija, fabrikuose pagamintų elementų ir tipinių modulių naudojimas yra to laikotarpio identitetas, kurį pamažu pradedame suprasti ir branginti kaip miesto istorijos sluoksnį.
Galimybių, kaip inovatyviai atnaujinti daugiabučius, yra įvairių. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Bordo mieste pagal architektų projektą įgyvendintas projektas, kurio metu prie daugiabučio buvo prijungtos terasos, išplėstos erdvės. Olandijoje, Amsterdame esantis septintajame dešimtmetyje pastatytas Kleiburg daugiabutis pagal architektų projektą atnaujintas išlaikant ir net pabrėžiant originalią modernizmo architektūrą, pirmuose aukštuose įkuriant paslaugas teikiančias įmones, humanizuojant viešąsias lauko erdves. Abu projektai apdovanoti prestižiniu Mies van der Rohe – Europos šiuolaikinės architektūros prizu (2017 ir 2019 m.).
R. Leitanaitės manymu, sovietmečiu statyti daugiabučių kvartalai gyventojams yra nepatogūs ir nepatrauklūs, todėl daugelis keliasi į miesto centrą arba priemiesčio erdves. Pirmu atveju susiduriama su dideliu gyventojų kiekiu ir gausiai apstatytomis erdvėmis, antru – individualiais pastatais ir kiemais.
Būdas gyventojams suartėti
Ekspertės teigimu, į daugiabučių atnaujinimą reikia aktyviau įtraukti bendruomenes, užsiimti jų švietimu, tai galėtų daryti ne tik savivaldybių darbuotojai, bet ir architektai, moderuodami diskusijas, edukacinius renginius. Dabar, pasak architektės, trūksta informacijos ir drąsos svarstant įvairesnes, daugiau potencialo turinčias renovacijos galimybes. Renovuojant tik pastatų fasadus ir inžinerinę infrastruktūrą, praleidžiama proga ne tik ženkliai pakelti būsto daugiabutyje vertę, bet ir stiprinti gyventojų susitapatinimą su jų gyvenamąja vieta.
„Gyventojai užsidaro savo butuose ir jiems visiškai neįdomu, koks kiemas yra, ar jis sutvarkytas, koks suoliukas pastatytas, koks tas pastatas yra ir kad juo reikia rūpintis toliau. Su laiku tokia erdvė ima degraduoti, nykti. Sprendžiant viso kvartalo atnaujinimą ir taikant holistinius principus, bendruomenės stiprinamos, apjungiamos, atnaujinama ne tik fizinė erdvė, bet ir bendruomenių tradicijos, tarpusavio ryšiai, todėl reikia pradėti nuo visumos ir pereiti prie detalių“, – tikina Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė.
Straipsnio autorė: Kotryna Grušauskaitė
