Liaudiškai specialistai tai vadina hipochondrija. Šį sutrikimą turintis vilnietis Jovaras pasakoja savo istoriją, kaip įprasti organizmo pokyčiai jam atrodo lyg sunkiausių ligų simptomai. O specialistai įvardija ir hipochondrijos priežastis bei aiškina, kaip tokiu atveju sau padėti.
„Hipochondriko dienoraštis – jei šiandien tyrimai buvo geri, tai nereiškia, kad rytoj nebus blogi. Tai vat taip mes ir jaučiamės“, tokiais pašmaikštavimais apie savo sutrikimą, liaudiškai vadinamą hipochondrija dalijasi 33-erių vilnietis Jovaras.
Jis pasakoja, kad perdėtas susirūpinimas sveikata jį kamuoja nuo paauglystės. Esą bet kurioje kūno vietoje atsirandantys menkiausi skausmai ar kiti normaliai funkcionuojančiam organizmui būdingi nuokrypiai, tokie kaip padažnėjęs širdies plakimas, pasunkėjęs kvėpavimas, visada atrodydavo kaip baisiausių ligų simptomai.
„Aš gyvenu pasaulyje, kuriame kas 3 žmogus serga vėžiu ir tas vėžys yra 4 stadijos nepagydomas. Mano pasaulis yra toksai, nes kiekvienas mano simptomas, arba realus, arba neegzistuojantis, man yra įrodymas. Tragedizuoju savo galvoje, kad tai jau finalas“, – pasakoja vilnietis Jovaras Skanas.
Kai vyras pastebėjo, kad itin dažnai įtaria įvairias baisias ligas, o daktarai nieko neranda, tuomet jis suprato – priežastys psichologinės, ir jam – hipochondrija. Ir supratimas, kad turi sutrikimą, iš dalies padeda su juo kovoti, bet kartais hipochondrija vis tik paūmėja. Taip atsitiko ir per kovidą, kai Jovarui vis atrodydavo, kad susirgo, ir tuomet jis mintyse piešdavo baisiausius scenarijus. O tų ligų, kuriomis atrodo, kad serga – daug pačių įvairiausių.
„Kovidas labai baisus, ir įvairūs vėžiai – plaučių vėžys, smegenų auglys, stuburo augliai. Vat dabar koją skauda tris savaites ir aš galvoju, ar čia koks vienas stuburą spaudžiantis auglys, ar visiškai nieko – tiesiog skauda koją“, – kalba Jovaras.
Vyras sako, kad su nerimu bando kovoti sportuodamas, o tam, kad jaustųsi sveikesnis, geria vitaminus: „Vitaminus, be abejo, geriu, pradėjau labiausiai per pandemiją, kad jausčiausi sveikas.“
Tiems atvejams, kai nerimas dėl sveikatos būna labai didelis, gydytoja jam išrašė raminamųjų. O prieš kelis mėnesius jis „Facebook'e“ įkūrė grupę – Lietuvos hipochondrikai, kad panašų nerimą dėl sveikatos patiriantys žmonės ten dalintųsi savo bėdomis, o taip pat vienas iš kito nepiktybiškai ir pasijuoktų:
„Man smagiausia, kad mes dalinamės dažniausia tuo, kas mus suerzina. Vartotojai irgi deda. Kažkokia reklama „Facebook'e“ – spinalinės raumenų atrofijos simptomai. Raumenų silpnumas, pasunkėjęs kvėpavimas ir nuovargis. Tai tokie abstraktūs simptomai, kur mes aišku – ai, nu tai mums visiems yra be abejo.“
„Ji tokia, be abejo, mąstantys žmonės per daug mąstant apie sveikatą, mes suprantam, kad tai dažniausiai – durnystė ir kvailystė. Tai ta grupė yra vienam iš kito pasišaipyti, nes to pasišaipymo kartais reikia, kad į realybę tavo sugrąžintų žmonės truputį vienas kitą nuramint, paguost, ir aš tą jausmą turiu, man praėjo, viskas bus gerai“, – sako Jovaras.
Anot psichiatro Martyno Marcinkevičiaus, dažnai hipochondrija gali būti susijusi su įvairiausiais nerimo sutrikimais.
„Mūsų kūnas normalu, kad kaip gyvas organizmas juda, atsiranda kažkokie pojūčiai ir širdis plaka ne vienodai, ir žarnynas mūsų dirba, ir atsiranda kažkokie raumenų guzeliai. Jei žmogus, jis į tai reaguoja ramiai, normaliai, suprasdamas, kad tai normalaus, gyvo organizmo darbo dalis, tuo tarpu nerimastingas žmogus, pajutęs kažkokį tai naują pojūtį, pradeda iškart nerimauti ir dramatizuoti – kad gal man sunkus sutrikimas, negalvoja, kad tai tiesiog fiziologinis dalykas, štai man būtinai kažkoks vėžys, ar kita mirtina liga – infarktas, insultas“, – aiškina M. Marcinkevičius.
Ką sako psichologai?
O, anot psichologo Antano Mockaus, žmonės kenčiantys nuo hipochondrijos dažnai yra mažai susipažinę su savo vidiniu pasauliu, kur yra mintys, norai, jausmai ir fantazijos. Ir savo minčių jie neskiria nuo realybės, supainioja mintis ir faktus.
„Vienas iš tokių paaiškinimų gali būti, kad būna vaikai įsivaizduoja, kad už lango yra tamsu ir ten yra ragana. Jiems atrodo, ir kadangi man atrodo, kad ten ragana – jie nuoširdžiai tuo tiki. Ir žmonės analogiškai pajaučia, kad tai kažkokia liga, ir tiki, kad tai liga, tai yra man atrodo lygu tiesa“, – sako A. Mockus.
Anot Marcinkevičiaus, jei žmogus perdėtai nerimauja dėl sveikatos, jis turėtų kreiptis į psichologą ar psichiatrą.
„Nebūtinai visus, kurie kreipiasi į psichologą, reikia pulti ir gydyti. Kartais užtenka pokalbio, kad žmogus suprastų, kad jo kūnas, ačiū Dievui, gyvas ir funkcionuojantis, ir pojūčių įvairių atsiranda, ir net sukietėjimai, mazgeliai kartais visiškai normalus dalykas. Tai tas gydymas gali būti tiesiog – psichoedukacinis pokalbis, kad su žmogumi pakalbėjus, jis suprastų tokius dalykus“, – tvirtina M. Marcinkevičius.
O esą sunkesniais atvejais žmogui galėtų būti skirtas gydymas psichoterapija ar medikamentais.
