Žurnalistas seka karštais senų Kauno „daktarų“ gaujos nusikaltimų tyrimo pėdsakais.
Kasdien ieškoma nusikaltimų vietų
Atrodo, kad pastaraisiais metais sutriuškintus ir kalėti iki mirties nuteistus Panevėžio „tulpinius“ bei Klaipėdos „gaidjurginius“ pagal kraupių nusikaltimų skaičių gali nesunkiai pranokti Kaune ilgus metus siautėjusi 51 metų Henriko Daktaro vadovauta Vilijampolės „daktarų“ grupuotė.
Lietuvos kriminalinės policijos biuro bei Generalinės prokuratūros darbuotojai pamažu baigia tirti ir netrukus teismui perduos bylą, kurioje Henytės pravarde žinomas kaunietis su savo bendrininkais įtariami 1993–1997 metais įvykdytais ne tik plėšimais, turto prievartavimu, sprogdinimais, bet ir nužudymais.
Manoma, kad šios gaujos, kurios vadeiva, prieš kelis mėnesius sulaikytas Bulgarijoje, neseniai atsidūrė už grotų Lukiškėse, kruvinajame sąraše – keliolika aukų.
Kai visi pagrindiniai „daktarų“ grupuotės nariai atsidūrė kas ant gultų, kas po velėna, ilgus metus nepalaužiamais laikyti šios gaujos senbuviai pradėjo aktyviai vieni ant kitų duoti parodymus. Šiuo metu jie dažnai vežiojami po įvairias vietoves, kur vyksta parodymų patikrinimas vietoje.
Nerastas tik Mongolas
Kasdien aplink Kauną esančiose gyvenvietėse ieškoma gaujos kapaviečių. Autoriaus žiniomis, pareigūnų pastangos čia surasti žudikų paslėptą 1993-iųjų gruodį paslaptingai dingusio Rimanto Ganusausko, labiau žinomo Mongolo pravarde, kūną buvo nesėkmingos.
Vietiniai policijos pareigūnai apie minėtus kasinėjimus nebuvo informuoti.
Kriminalistams pavyko atskleisti, kad prieš mirtį Mongolas jau turėjo svarų autoritetą ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Jis ne „daktarų“ gaują, bet save atstovaudavo visuose stambiuose banditų suėjimuose, vadinamosiose taikiose sueigose, kuriose buvo svarstomos ekonominės ir kriminalinės problemos. Būtent dėl to daugelis vilijampoliečių į Mongolo pusę laidė piktus žvilgsnius. To nepasitenkinimo paskutiniuoju lašu tapo 1993 metų spalio 7-ąją Kaune, „Vilijos“ kavinėje, įvykusios skerdynės, per kurias buvo nužudyti penki Henytės gaujos nariai.
„1993-iaisiais Kaune kriminalinė situacija buvo pasiekusi kulminaciją, nes nusikaltėliai turėjo sukaupę maksimalias galimybes – jie valdė milžiniškus finansinius srautus. Tačiau paskutiniais metais pagrindiniai „daktarų“ veteranai Kaune buvo priblėsę. Iš aktyvios kriminalinės veiklos juos išstūmė šiuo metu aktyviai besireiškiantys „agurkiniai“ bei „kamuoliniai“. Lapių, kaip anuomet, jie nesirengė plėšti, tad jų žvilgsniai nukrypo į Vakarus, kur pasitelkę ištikimus jaunuolius jie plėšė, grobė, kontroliavo vogtų automobilių dalių bei narkotikų kontrabandą“, – sakė vienas teisėsaugos pareigūnas.
Kapaviečių paieškos
„Aš negaliu paneigti, kad pakaunėje kasinėjo mūsų pareigūnai. Darbas vyksta intensyviai įvairiose vietose, ir ne nuo rudens pradžios, kai suimtas H. Daktaras, o gerokai anksčiau. Pernai ankstyvą Kalėdų rytą, net nenusivilkę puošnių kostiumų, su kolegomis vienoje pamiškėje intensyviai kasinėjome, ieškodami nužudytųjų kūnų“, – kalbėjo vienas Kriminalinės policijos biuro pareigūnas.
Kiek surasta aukų? Apie tai pareigūnai dar nelinkę garsiai kalbėti. Na o teismo posėdžiuose, kur buvo svarstomas Henytės tolimesnio kalinimo Lukiškių kalėjime klausimas, minėta, kad į „daktarų“ nužudytųjų sąrašą patekdavo ne tik jų priešai, bet ir geri draugai.
Tarp vilijampoliečių gaujos aukų kol kas yra minimi R. Ganusauskas, Robertas Borchertas (Karabasas), Arvydas Mačinskas (Mačialka) bei Vladimiras Seneckis (Turistas arba Sosiska). Būtent su šiais vyrais H. Daktaras kartu sutvirtino ilgus metus gyvavusios nusikalstamos „daktarų“ grupuotės pamatus, planavo ir įvykdė daug nusikaltimų.
Pats H. Daktaras per apklausas savo kaltę neigia ir tvirtina, kad atkasti lavonai su juo neturi nieko bendra.
Tarp įtariamųjų – žinomas verslininkas
2004 metų sausio 30-ąją tuometinio policijos komisaro Vytauto Grigaravičiaus ir Generalinės prokuratūros iniciatyva oficialiai suformuota speciali pareigūnų grupė, kuriai pavesta tirti senus Kauno grupuočių nusikaltimus. Nuo tada Kriminalinės policijos biuro darbuotojai per kelerius metus atskleidė dešimtis rezonansinių nusikaltimų, kuriuos dėl kažkokių priežasčių vengė tirti vietos pareigūnai.
„Nors Kauno pareigūnai privalo užtikrinti tvarką savo teritorijoje, tačiau pradėję darbus šiame mieste, mes atskleidėme ne vieną jų primirštą nusikaltimą. Kai kurios mūsų pradėtos bylos pasiekė teismus, o jų vykdytojai sulaukė atpildo valandos. Tyrimo metu paaiškėjo, kad įvairių grupuočių nariai palaiko gerus santykius su kitų miestų nusikaltėliais“, – teigė banditų pėdsakais atkakliai sekę kriminalistai.
Verta prisiminti, jog netrukus skirtingose Lietuvos vietose buvo atkasti kelių vyriškių lavonai. Netrukus surakintomis rankomis į areštines atgabenti ne tik ilgus metus neliečiamaisiais vadinti senosios kartos Kauno kriminalinio pasaulio veteranai – Jonas Bielskis, Arikas Pastuškovas ar Kaulo grupuotės vadeiva Vitalijus Kostiučenka, bet ir prabangiais kostiumais mėgstantis viešumoje pasirodyti Jaunųjų verslininkų sąjungos prezidentas Gintaras Skobas.
Šiam kadaise su skandalingais Kauno kapitalistais sietam kauniečiui ilgus metus netrukdomai pavyko laviruoti tarp banditų ir verslininkų. Lygiai taip pat nepastebimai pavyko susikrauti įspūdingus turtus. Plačiomis ir įtakingomis pažintimis tarp aukščiausio lygio teisininkų garsėjantis G. Skobas iki šiol mįslingu būdu sėkmingai atsikratė praeities šleifo, nes 2008-ųjų vasarį sulaukė palankaus teismo sprendimo – už dvigubos žmogžudystės užsakymą Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Valdimaras Balavėjas G. Skobui pritaikė senaties terminą, o šiuos nusikaltimus atskleisti teisėsaugai padėję jo bendrininkai buvo įkalinti ilgiems metams.
Laurų siekia „kabinetiniai“ pareigūnai
„2004 metais, remdamiesi mūsų surinkta informacija, kelių policininkai Kauno gatvėse pradėjo stabdyti brangius automobilius tamsintais langais vairuojančius kauniečius. Pažeidėjai mėgo prisistatinėti tariamais inkasatoriais. Per masinį reidą pavyko nustatyti, jog neteisėtai buvo išduota net 300 leidimų įvairių transporto priemonių savininkams tamsinti priekinius bei šoninius stiklus. Iki šiol stebina, jog Kauno pareigūnams nepavyksta pažaboti to, kad daugelis miesto nusikaltėlių turi savigynai išduotus kovinius ginklus. Neabejojama, jog būtent toks nebaudžiamumas gangsterius skatina išsitraukti ginklus kada panorėjus“, – įsitikinęs „Akistatos“ kalbintas Policijos departamento pareigūnas.
Kauno „daktarų“ gaują sužlugdę ir pagrindinius jų atstovus už grotų susodinę kriminalistai teigė pastebėję tam tikrus judesius vidaus reikalų sistemoje. Po Henytės sulaikymo Bulgarijoje aukščiausi teisėsaugos pareigūnai pradėjo tarpusavyje dalintis valstybinius apdovanojimus. Jie skirstosi postus, nesikuklina ir sau priskiria viešumo nemėgstančių kolegų sėkmingai baigtų operacijų rezultatus, apie tai atvirai dalija interviu prieš televizijos kameras.
Labiausiai bijojo jaunimo?
Šiuo metu, be Henytės, už grotų teismo laukia Vidmantas Gudzinskas (Guzas), Egidijus Abarius (Goga), Rimvydas Žilinskas (Taisonas arba Rimvis), Rolandas Zaveckas (Džempis).
Neoficialiai kalbama, kad kai kurie jų, siekdami švelnesnių bausmių, jau kurį laiką teikia parodymus ir prieš patį H. Daktarą. Kai kada kaltina netgi nebūtais nusikaltimais.
Vienas senas „daktarų“ bylas narpliojantis operatyvininkas sakė: „Šiandien aiškėja, kad Henytė, padedamas kelių asmenų, iš Lietuvos išvyko tada, kai jį pasiekė žinios, kad mes jį ruošiames prigriebti. Tiesa, jis ne mažiau sunerimo dėl savo saugumo. Kai kurie duomenys leidžia manyti, kad pernai prieš pat Kalėdas prie H. Daktaro „dvaro“ Užliedžių kaime atvažiavo agresyviai nusiteikę senų autoritetų nepripažįstantys jaunuoliai ir netrukdomai apšaudė jo namo sienas. Būtent tai Henytei buvę pirmieji akivaizdūs signalai, kad jo era baigiasi“.
Kaip žurnalistui pasakojo vienas specialios Kriminalinės policijos biuro grupės pareigūnas, šiuo metu Henytė per apklausas bendrauja „į vienus vartus“ – tarsi savo iki šiol oficialiai neišleistoje knygoje „Išlikt žmogumi“, kur nevengė skleisti sau naudingą tiesą.
„Nenorėčiau „daktarų“ tapatinti su kitų šalies didmiesčių nusikaltėliais. Mano akimis, „tulpiniai“ buvo tikri kvailiai – jie savo aukas naikino tarsi semdamiesi žinių iš kriminalistikos vadovėlių: žudė visais įmanomais būdais. Tuo tarpu „daktarai“ veikė rafinuočiau, stengėsi nepalikti menkiausių pėdsakų. Jie gyveno išties pasiturimai, tačiau, netgi sulaukę ramios senatvės, dėl senų nuodėmių pateko į pareigūnų rankas. Jų nusikaltimai stambūs, todėl jiems gresia įkalinimas iki gyvos galvos“, – kalbėjo kriminalinės policijos senbuvis.
Nesimėgauja išskirtinėmis sąlygomis
Paklaustas apie garsų spalio pradžioje Lukiškių kalėjime-tardymo izoliatoriuje atsidūrusį H. Daktarą, šio istorinio statinio direktorius Arvydas Ižička „Akistatai“ šaltai atsakė: „Pas mus visos nuteistųjų kameros vienodos – maždaug 8 kvadratinių metrų, todėl jam nesuteikėme išskirtinių privilegijų. Kaip ir kitiems, jam galioja tos pačios taisyklės. Tiesą sakant, aš jo net nemačiau, nes mes nekontroliuojame nuteistųjų, kurie priskiriami ikiteisminio tyrimo grupei“.
TIK FAKTAI
„Daktarų“ viešpatavimo laikais galima laikyti 1993–2002 metus.
Beveik visi anksčiau Kauno kriminalinį pasaulį valdę ir nerašytų nusikaltėlių įstatymų laikytis vertę šulai – nužudyti, mirę sava mirtimi, atsidūrė už grotų arba slapčia bendradarbiauja su teisėsauga.
