Praėję metai, kuriuos daug kas jau visaip aptarė ir paliko istorijai, išties bus ilgai atmenami. Tai Lietuvos valstybės struktūrinės erozijos metai. Metai, kai Lietuvos politikų ir aukštų pareigūnų, savo svarbiausiu siekiu pavertusių tarnystę vertelgoms, kainos krito, o įvaizdžiai dramatiškai bluko. Tie, dažniausiai rusiškai kvepiantys pinigėliai, dėl kurių į neformalius konkursus susigrūdo šalies aukščiausi žvalgai ir jų užtarėjai, mojuojantys visai ne žemo rango regalijomis, kartais teįpirkdavo pusę buto kur nors sostinės Jeruzalės mikrorajone.
Kaukės, net jei iš po jų kalbėta Konstitucijos dvasių ir moralinių autoritetų balsais, taip pat ištižo nuo įtampos ir susiliejo su tikraisiais veidais, suformuodamos grimasas, kuriomis būtų galima papuošti patį makabriškiausią „helovyną“.
Šiais metais galutinai, sutelktomis teisėjų, dalies Seimo narių ir prezidentūros pastangomis, sužlugdyta liustracija. Tačiau tai, pagalvojus, tik logiška smulkmena – menkas štrichas, palyginus su atviru tyčiojimusi iš žmonių proto, kuris vyko ir ligi šiol tebesitęsia su valstybės saugumu susijusiose sferose. Valstybė, kuri savo saugumą nuvertina iki pocių ir jurgelevičių lygio – negali, neturi moralinės teisės nieko liustruoti. Tam ji tiesiog neturi ir nenori turėti jokių kriterijų.
Tautos aukščiausiosios atstovybės verdiktai ir išvados bei nutarimai, kuriais Valstybės saugumo departamento vadovybė paskelbta iš esmės kenkusi pačiam saugumui, pareikalavę liautis slėpti korupciją demaskuojančias pažymas – galioja. Ir kas? Iš to nieko neseka. Pakeistas vienas asmuo, o jo įpėdinis atrodo prijaukintas nuo pat pradžių. Valstybės reikalu ir Seimo autoritetu pasitikėję ir vėliau išvaikyti pareigūnai tapo gyvu pavyzdžiu kitiems, bylojančiu, ką reiškia dirbti ne viršininkui ir jo „chebrai“, o kažkokioms ten „Lietuvoms“.
Visus metus trukęs nebaudžiamas tyčiojimasis, šmeižimas ir tyrimų imitacijos tokiu pat pavyzdžiu padarė ir „į Brestą pro langą“ išprašytą pulkininką Vytautą Pociūną.
Metų pabaigos ir naujųjų pradžios politiniai „performansai“ aplink neva planuojamą statyti atominę elektrinę, į areną, nebesamdant politikų net kalbėtojais, iššokant ir išsiplūstant verslo rykliams, yra politinės sistemos bankroto ženklai. Visiškai suprantama, kad „NDX“ ar bet kam vietoj jų, kas būtų šiuo metu jų vietoje, norisi viską Seime sutvarkyti „ypatingos skubos“ tvarka. Tokio masto nepralošiamų sandėrių parlamentas vėliau, artėjant naujiems rinkimams, nebeįkąs. Net ir atvirai tarnauti kuriai nors grupuotei, ir tai reikia politinės valios bei sugebėjimų. Šiandien nei vieno, nei kito parlamentinių partijų pasiūloje beveik nebeįmanoma pastebėti. Valdančiosios partijos ir prie jų „teisingoje“ opozicijoje besiglaudžiantys konservatoriai, taip pat ir „mažiau teisinga opozicija“ – paksininkai su uspaskichininkais – puikiai vieni kitus papildo. Tiesą sakant – nebegali vieni be kitų.
Visa ši kompanija eilinį kartą renkasi paminėti Sausio 13-osios, fotografuotis trispalvių vėliavų, nuotraukų ir juodų kaspinų fonuose. Tuo tarpu jau galima išgirsti net ir kokių 19-likos metų mergaites ar berniukus samprotaujant, jog „dabar tai žmonės prie tų bokštų neitų“. Teiginys, nepriklausomai net nuo amžiaus, gan keistas jau vien tuo, jog nei Albinas Januška, nei Arvydas Pocius, nei Darius Jurgelevičius, o ir jų „dujotekaniniai“ ar „gazprominiai“ bičiuliai, kaip ir visa „valstybininkų“ armija, nėra panaši nei į anuomet iš arti matytus tankus, nei į Pskovo desantininkus. Dar net klausimas, ar ponai rastų tiek drąsos ropoti įkandin minėtųjų, kaip tai darė „Jedinstvos“ ir M. Burokevičiaus pasekėjai. Mitinguoti ar kitaip reikalauti teisybės bei sveiko proto triumfo šiandien reikia kur kas mažiau drąsos, nes aplink tik grėsmingos kaukės – neretai su plastilininiais dantimis ir ševeliūromis. Jų dėvėtojai gal ir pajėgūs nutildyti pavienį „nevalstybininką“, tačiau Sausio 13-osios laikų masto susibūrimas bet kuriam iš jų sukeltų tikrą siaubą. Belieka prisiminti Joną Paulių II-ąjį ir jo paprastą vienintelį žodį: „Nebijokite“.
