Nepasitikėjimas tarp Europos ir JAV atsirado dar beprasmio karo Irake metu ir pasiekė piką mūsų laikais.
Rubrikoje „Auksinė klasika“ publikuojame straipsnį apie tai, kaip Vokietija netikėtai pareiškė, kad reikia susigrąžinti JAV saugykloje esantį auksą. Šis klausimas buvo iškeltas todėl, kad Bundestago deputatui buvo uždrausta apžiūrėti Vokietijos aukso luitus, laikomus saugykloje JAV. Straipsnis buvo paskelbtas 2013 m. balandžio mėnesį.
Bundestago deputatas Marco Wanderwitzas norėjo asmeniškai įsitikinti, kad Vokietijos aukso atsargos tebėra Londone ir Paryžiuje. Vis dėlto Vokietijos centrinis bankas ėmė jį atkalbinėti: neverta važiuoti, nes Londone ir Paryžiuje neva nėra auksui demonstruoti tinkamų patalpų...
Tuo tarpu Prancūzijos banko prezidentas Christianas Noyeris patikino: „Prašau, būkite tikri – mes tvarkingai saugome jūsų auksą... Klientas jį gali apžiūrėti bet kada.“
Ir nors Krikščionių demokratų partijos narys M. Wanderwitzas viso labo norėjo išvysti „blizgųjį metalą“, kaip sakė, savo akimis, ginčas baigėsi tuo, kad Vokietijos Federacinė Respublika išvežė visą savo auksą iš Prancūzijos. Taip pat ir iš JAV bei Jungtinės Karalystės (JK).
Vieną kovo mėnesio vakarą Talino senamiestyje 37-erių metų amžiaus Vokietijos politikas davė interviu „Eesti Ekspress“. Jis tikrai neatrodė trykštantis džiaugsmu. Kaip ir pridera sunkiai dirbančiam krikščioniui, M. Wanderwitzas pabrėžė, kad parlamente turi daug reikalų, įskaitant vadovavimą Krikščionių demokratų frakcijos komisijai.
Bet jis žinojo, kad „Eesti Ekspress“ pirmiausia paklaus apie auksą. Ir ne todėl, kad Vokietijos aukso atsargos yra milžiniškos – jų vertė siekia 145 mlrd. eurų. Už vokiečius daugiau aukso turi tik amerikiečiai.
Ir ne todėl, kad Estija buvo priversta parduoti savo auksą įsivedusi kroną, kaip reikalavo Tarptautinis valiutos fondas (TVF). Šioje istorijoje ypač įdomu tai, kad primygtiniai M. Wanderwitzo reikalavimai nuvertė pirmą tarptautinio pasitikėjimo domino kauliuką.
„Dabar visos didžiausios šalys pradės vežti savo aukso rezervus namo“, – prognozavo Brėmeno žemės banko vyriausiasis ekonomistas Folkeris Hellmeyeris. Anksčiau tik tokie revoliucionieriai kaip Hugo Chavezas reikalavo sugrąžinti auksą iš „spekuliantų“ rankų.
Kaip jums kilo tokia mintis? Pradėjo sklisti gandai, kad Vokietijos auksas naudojamas sandoriams sudaryti? Kad vietoje aukso saugyklose gali likti tik skaitmeninis pėdsakas?
Įvairiausios vidinės diskusijos apie „blizgųjį metalą“ pasidarė dar dažnesnės. Rinkėjai – daugiausia priklausantys mano apygardai – rašė kolektyvinius kreipimusis, kuriuos, savo ruožtu, kurstė „santūri“ Bundesbanko pozicija.
M. Wanderwitzas Bundesbankui paaiškino, kad nėra tiesiog kažkoks smalsus žmogus. Jis atstovauja Vokietijos Bundestagui. Centrinio banko valdybos narys Carlas Ludwigas Thiele atsakė, kad Londone ir Paryžiuje nėra parodoms skirtų salių, kur būtų galima atvežti aukso luitus. M. Wanderwitzas ir jo kolega Philippas Misfelderis pasiteiravo, ar Bundesbanko atstovai lankėsi saugykloje, kad įsitikintų, jog auksas tikrai ten yra. Paaiškėjo, kad nesilankė.
Tada sureagavo ir Vokietijos audito rūmai, kuriems centrinis bankas irgi uždraudė apžiūrėti aukso atsargas. Domino kauliukai ėmė virsti, ir pasitikėjimas subyrėjo.
Vokietija du trečdalius savo aukso laiko užsienyje – Niujorke, Londone ir Paryžiuje. Iš čia kyla ir pasitikėjimo klausimas, ar jos yra patikimos šalys. Taigi, ir aukso saugotojai, ir jo savininkas vienas kitą apkaltino pasitikėjimo stoka?
Visiškai teisingai. Bet Vokietijoje yra priežodis: pasitikėk, bet tikrink. Būtent tai mes ir darome, ir tai yra teisinga.
Vokietijos audito rūmai irgi pasipiktino: ne tik ponui Wanderwitzui, bet ir mums neleido pamatyti aukso. Gyventojai ir deputatai pakėlė triukšmą. Jūs – vienas iš svarbiausių Angelos Merkel partijos politikų. Ar ponia Merkel palaikė jūsų reikalavimą savo akimis pamatyti „blizgųjį metalą“?
Aš to nelaikau partijos politikos klausimu ir, manyčiau, kiti galvoja taip pat.
Šioje vietoje jaunasis politikas atrodo šiek tiek dvejojantis. M. Wanderwitzą ir A. Merkel galima išvysti kartu pozuojančius vienoje iš nuotraukų. Nejaugi A. Merkel iš tikrųjų nepastebėjo, kokį signalą Vokietija nusiuntė pasauliui?
Jūs sulaužėte arogantišką didingojo Vokietijos federalinio banko poziciją. Truputį dar pasipriešino – norėjo, kad bent dalis aukso liktų šalyse, su kuriomis atliekamos valiutų operacijos. Bet Paryžius yra euro zonoje, taigi, ten Vokietijos aukso neliks. Ar tai jūsų pergalė?
Tai, kas prasidėjo nuo to, kad man, kaip deputatui, neatsirado tinkamų patalpų aukso luitams apžiūrėti, baigėsi tuo, jog dabar Bundesbanko darbuotojai patys atlieka inventorizaciją užsienyje esančiose saugyklose. Didžioji dalis aukso, saugomo užsienyje, bus parvežta, o Prancūzijoje jo nebeliks visai.
Vokietija savo rezervų neatgaus tuojau pat, bet tik 2020-aisiais. Vokietijos spaudoje iš karto atsirado gandų, kad užsienio valstybės išpardavė Vokietijos auksą, o dabar vėl jį supirkinėja. Oficialiai tai atima daug laiko, nes Vokietijoje nėra tinkamų saugyklų. Tiesa, jų statybos turėtų vykti greičiau...
Mes stebime tolesnius Bundesbanko žingsnius ir grafiką. Visgi aš nematau būtinybės imtis skubotų veiksmų. Bent jau todėl, kad inventorizacijos sąrašai ir faktinės atsargos sutampa.
Jūsų šalis tokia turtinga, kad aukso atsargos sudaro vos 14 proc. visų valiutos rezervų. Kita vertus, šiuo auksu būtų galima padengti visas Vokietijos savivaldybių skolas, kurios irgi siekia apie 140 mlrd. eurų (2025 m. ši suma išaugo iki 300 mlrd. eurų, – red. past.)?
Manau, kad mes neturėtume naudoti aukso atsargų, ypač dabar, kai dėl žemų palūkanų galima sėkmingai refinansuoti senas skolas.
Jau rudenį, kai M. Wanderwitzas dar dirbo, Bundesbankas pradėjo aukso susigrąžinimo iš JAV procesą. Bankas taurųjį metalą perlydo tėvynėje, kad patikrintų jo sudėtį, patvirtino banko atstovas. Tiesa, Audito rūmai teigia, kad neužtenka susigrąžinti auksą tik iš JAV. Namo privalo sugrįžti visos atsargos.
Nebėra būtinybės taurųjį metalą saugoti pasauliniuose finansų centruose greitoms valiutų operacijoms užtikrinti, kaip buvo Breton Vudso auksinio standarto laikais (1944–1971 m.)
XX a. dešimtajame dešimtmetyje Portugalijos centrinis bankas išnuomojo dalį valstybinio aukso Niujorko spekuliantams, tikėdamasis užsidirbti komisinių, bet nesugebėjo aukso susigrąžinti. Buvo prarasta 17 tonų.
Gyvename epochoje, kai galingos valstybės netiki viena kitos bankų balansais, neleidžia sukurti bendros europietiškos bankų inspekcijos ir nebesaugo aukso viena kitos saugyklose dėl pasitikėjimo stokos. Viskas gali būti tik miražas. Šiuolaikinė fizika tvirtina, kad materija – viso labo iliuzija.
Vokietijos auksas
Vokietijos nacionalinis bankas, Frankfurtas – 1 036 tonos (31 proc.)
JAV federalinė rezervų sistema, Niujorkas –1 536 tonos (45 proc.)
Anglijos bankas, Londonas – 450 tonų (13 proc.)
Prancūzijos bankas, Paryžius – 374 tonos (11 proc.)
Šaltinis: www.bundesbank.de
Komentaro autorius: Hansas H. Luikas, žurnalistas, „Ekspress Grupp“, valdančios naujienų portalą Delfi bei naujienų agentūrą ELTA, įkūrėjas ir pagrindinis akcininkas
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
