„Hamletas“ pagal Oskarą Koršunovą. Pirmavaizdis – Šekspyro. Jo ir tekstas.
Apvalaus veido Hamletas (Darius Meškauskas) kažkiek panašus į patį Koršunovą, tik akys per didelės. Meškauskas jas kartais juokingai varto. Toliau stumiant Hamletą kryptimi, kurią nurodė Koršunovas ir Meškauskas, Danijos princas taps panašus į Šinšilą-Šapranauską.
„Hamleto“ klausimu taškus ant „i“ sudėjo mano žmona, prakutusi teatralė: „Nekrošiaus Hamletas yra maištaujantis rokeris, Koršunovo Hamletas – amžiaus krizės kamuojamas keturiasdešimtmetis“.
Koršunovo valia Hamletas yra alkoholikas. Tik nežinia, ar anoniminis. Geria kažkokį birzgalą, išsivemia į kibirėlį. Kelių šimtmečių senumo veikėjų sąrašą papildo labai simpatiška balta pelė su šlykščia uodega. Pelė, kaip ir viskas šiam pasauly, turi du galus: tai pelė iš pjesės „Pelėkautai“, kurią Hamleto šeimynėlei vaidina į dvarą pakviesti aktoriai, ir pelė iš baltosios karštinės kamuojamo alkoholiko regėjimų. Visi mes įkliuvome į pelėkautus! Vienus tenai užspeitė klasta, išdavystė, gašlumas, kitus – alkoholizmas. Į sveikatą, režisieriau!
Scenoje aktoriai natūraliai prakaituoja. O Dainiui Gavenoniui, kuris Koršunovo spektaklyje vaidina Hamleto dėdę Klaudijų, tenka išeikvoti nemažai seilių. Spjaudosi jis keliuose epizoduose: pavyzdžiui, apspjauna laišką, kurį paskui trina, berods, rankove. Įspūdingiausias yra Klaudijaus spjūvis į veidrodį. Skreplys vaizdingai šliaužia žemyn, lyg sraigė palikdamas drėgną pėdsaką. Visa spektaklio estetika reikalauja, kad seilės būtų skaidrios kaip „Vichy“ mineralinis vanduo, o ne gelsvos ar žalsvos. Kitaip tariant, Klaudijaus spjūvis reikalauja sveikatos ir meistrystės. Manau, kad apspjautas veidrodis yra viso Koršunovo spektaklio raktas.
(Žmona, atliekanti mano kritiko ir cenzoriaus vaidmenį, pasiūlė sutrumpinti skrepliams skirtas vietas, kadangi, anot jos, kai kuriems skaitytojams gali trūkti kantrybė. Nieko netrumpinau, bet turiu pasakyti, kad teksto pabaigoje aš nuo šios temos nutolstu ir rašau vien apie grožį.)
Režisieriaus valia „Hamleto“ veiksmas vyksta grimo kambaryje. Dekoracijos sustumdytos iš grimo stalelių, prie kurių pritvirtinti veidrodžiai. Spektaklis prasideda tuo, kad pagrindiniai veikėjai žiūri į save veidrodžiuose ir kartoja klausimą „Kas tu esi?“
Truputį nukrypsiu į šoną. Yra toks meditacijos būdas: užsimerkti ir kartoti klausimą „Kas aš esu?“ Tarp kitko, meditacijos formules ir klausimus Jurga Ivanauskaitė vadino maldromis. Populiari indiška maldra: „Tat tvam asi“ („Aš esu tai“ ar kažkas panašaus). Medituoti žiūrint į veidrodį siūlė toks Ošo (jis gi Rajneeshas) ir ne jis vienas. Taigi veidrodžio klausinėjimas Koršunovo „Hamlete“ rodo, jog spektaklio statytojas išmano psichotechniką. Nieko keisto, žinoma.
Į rūmus atvykusius aktorius Hamletas moko lyg režisierius: girdi, vaidybos menui kenkia perdėjimai, perlenkimai, kadangi vaidybos užduotis – laikyti prieš gamtą tarsi kokį veidrodį, kuris dorybei rodytų dorybę, puikybei – puikybę, kiekvienam amžiui ir luomui – jų atvaizdus (atpasakoju iš atminties). Prisiminkime ir kitą Šekspyro mintį: pasaulis – teatras, mes – aktoriai.
Koršunovas savo „Hamletui“ pasirinko du gilius įvaizdžius: grimo kambarį – tą virsmų vietą, kurioje mįslingi, paslaptingi, nepažinūs aktoriai (jeigu būtų aišku, kas jie tokie, nereikėtų klausinėti veidrodžio) stebuklingu būdu virsta nemažiau paslaptingais personažais; ir veidrodį, į kurį žvelgiant galima bandyti įminti žmogaus mįslę (žinoma, apgaudinėjant save, jog mįslė įmenama).
Apspjautas veidrodis reiškia bandymą paženklinti tai, kas nepaženklinama. Negalima dukart įbristi į tą pačią upę, negalima dukart taip pat nusispjauti. Viskas teka, viskas mainosi.
Nuolatinių permainų, nepastovumo idėją galėtų įkūnyti Klaudijaus skreplių fotografijų serija. Kiekviename spektaklyje seilės palieka vis kitokį pėdsaką.
Man kyla įtarimas, kad gausus seilėjimas Koršunovo „Hamlete“ yra spjūvis Eimuntui Nekrošiui. Nekrošiaus statytame „Makbete“ kažkas (nepamenu kas) savo seilėmis tepa Makbetą. Nekrošiaus „Otele“, jei atmintis nemeluoja, apseilėjama Dezdemona. Jei kažką pripainiojau, atsiprašau.
Kūnų substancijų sumaišymas – magijos veiksmas. Tai ir kraujo maišymas, kai susibroliauja ne giminės, ir galios perdavimas su sperma Antikos ritualinėje pederastijoje, ir sakralinis kanibalizmas, kuris krikščionybėje virto simboliu (Šv. Komunija). Apseilėti Dezdemoną reiškia simboliškai pakartoti lytinį aktą, kurio metu substancijos susimaišo visai ne simboliškai.
Manau, kad tai pakankamai rimta užduotis Lietuvos teatralų bendruomenei – nustatyti, kokią prasmę Koršunovo spektaklyje turi iš Nekrošiaus paimtos spjūvių citatos. Kita vertus, galima norėti įrodyti, kad pirmas spjaudytis pradėjo Koršunovas. Tema, taip sakant.
Vėl nukrypsiu. Maždaug prieš dešimt metų Lietuvos ekranuose dėl pelningiausio filmo vardo rungėsi Michalkovo „Sibiro kirpėjas“ ir Lucaso „Žvaigždžių karai“. Dar už metų mūsų ekranuose pasirodė Zeldovičiaus filmas „Maskva“, jis ypatingo pelno neatnešė. „Maskvoje“ vadina Ingeborga Dapkūnaite. Beje, režisierius ją gana elegantiškai pasodino ant unitazo, taip pratęsdamas Kubricko tradiciją, kurią filme „Plačiai užmerktos akys“ pradėjo Nicole Kidman. Žinoma, neišmanydamas kino istorijos, nesu tikras ar Kubrickas ir Kidman yra unitazinių scenų pradininkai. Bet aš ne apie tai. „Maskva“, kuriai scenarijų parašė Vladimiras Sorokinas, prasideda iš oro filmuotais nuostabiais gamtos vaizdais. Paskui ekrane matome kailinį žvėrelį – audinę. (Norintieji sutaupyti laiko gali kitą pastraipą praleisti, vietoje to pažiūrėti „Maskvos“ pradžios scenas. Žinoma, anoks čia taupymas.)
Balsai už kadro: „Audinė – nuostabus žvėrelis. Yra dvi audinių rūšys – amerikietiškoji ir europietiškoji. Europietiškoji audinė smulkesnė už amerikietiškąją. Ji gyvena ir pas mus, Rusijoje. Jeigu amerikietiškąją audinę įleistume į europietiškosios apgyvendintą rajoną, ji, būdama stipresnė, išstums europietiškąją audinę“. – „Vadinasi, mūsų audinė silpnesnė už amerikietiškąją?“ – „Silpnesnė. Bet nuostabiausia yra tai, kad amerikietiškosios audinės bandymai poruotis su europietiškąja baigiasi tragiškai“. – „Kaip tai?“ – „Mūsų audinė žūva po lytinio akto“. – „Tai yra, amerikietiškoji audinė mirtinai uždulkina mūsiškę?“ – „Visiškai teisingai, Iročka“.
Pradinės „Maskvos“ scenos yra tarsi „Sibiro kirpėjo“ finalinių scenų tęsinys; cituotas dialogas/matyta scena – glaustas alegorinis „Sibiro kirpėjo“ turinio atpasakojimas ir kartu pasišaipymas iš jo. Šiuo intarpu norėjau pasakyti, kad menininkai nuolatos aiškinasi tarpusavio santykius ir daro tai savo kūriniais. Pavyzdžiui, Koršunovo „Hamlete“ Ofelija pasirodo nusigrimavusi kaip geiša, ji dainuoja: „Sakura... sakura...“ Tai citata. Viena pasakų sekėja ir tango atlikėja gal bakstelės Koršunovą japonišku smeigtuku, taip atsidėkodama už „draugišką šaržą“. Dingsčių pasibaksnoti yra daugiau. Nors Gildensternas su Rozenkrancu, tie du pedikai, pavaizduoti ne itin atgrasūs, žydruomenei gali kilti įtarimas, kad Koršunovas yra tikras lietuvis homofobas.
Dar vienas nuokrypis (tai irgi galima praleisti ir tęsti skaitymą nuo ***). Kažkokioje recenzijoje aptikęs žodį abjektas pamaniau, kad padaryta rašybos klaida (turėtų būti objektas). Šiek tiek pagooglinęs, turėjau pripažinti, kad esu atšokęs nuo kultūros. Abjektas, abjekcija – dabar jau įprastos menotyros sąvokos, naudojamos tekstų drožyboje. Pvz.:
Abjekcija (...) Žmogaus kūnas suardomas, gyvūno ir žmogaus kūnai sąmoningai suliejami – ir vyras su gyvūno ausimis, moteris su tešmeniu. Kūnas reprezentuojamas kaip kažkas pasąmoningai gyvuliška, žema. (...) Kiekvienas vaizdinys kuria gyvuliškų instinktų ir žmogiškosios moralės santykį. Pats meninės kūrybos aktas gali būti prilyginamas abjekto atsikratymui, išsivalymo aktui.
Abjektai – tai tokie dalykai, kurie nėra nei objektai, nei subjektai. Jie tarsi kokie atstumtieji, atmestieji, atgrasytieji. Abjektų sąvoka taikytina kalbant apie tam tikras socialines grupes, pvz., kurvas, piderus, kagėbistus (bandau ieškoti abjektų mūsų tikrovėje). Manyčiau, kad snargliai, sperma, šūdai irgi yra abjektai. Menininkai juos vaizduoja, rašytojai apie juos rašo, tačiau aptarinėti abjektus nėra labai paprasta. Antai vienas Ričardo Gavelio personažas prisipažįsta, kad norėtų savo sperma sulaistyti jam lyg ir patinkančios (?) merginos kasytes. Problema ne tai, kas čia abjektas – Gavelis, kasytės ar sperma, bet kaip apie tai kalbėti padorioje draugijoje. Konkrečiai – kaip aptarti šį epizodą su tau patinkančia mergina.
Šio teksto skaitytojui gali kilti klausimas, kodėl aš tiek dėmesio skiriu gleivių fiziologijai. Kodėl aš tai aptarinėju tarsi kokį Hamleto snarglį, kurį jis iškrapštė iš nosies ir užtepė ant stalo apačios, kaip tai daugelis daro. Atsakymas: akivaizdus abjektas – Klaudijaus skrepliai – yra raktas Koršunovo „Hamletui“ suprasti. Visa kita tame spektaklyje yra stulbinamas grožis.
***
Trumpas videoreportažas apie Koršunovo „Hamleto“ rodymą Norvegijoje.
Medžiagos pakanka, kad užmanymo grožybės padarytų įspūdį. Nedaug tų poveikio priemonių. Spalvos: juoda, raudona, balta. Ofelija gavo truputį nuostabios žalumos. Tobulai sukonstruoti vaizdai hipnotizuoja, negali atplėšti akių nuo scenos – tikrai, pažadina ne vien šlapi Ofelijos marškiniai. Kai kurie rykai daugiaprasmiai – raudona klouno (o gal mirties?) nosis, ta nuoroda į alkoholizmą, nesunkiai virsta akies raiščiu, kuris gali reikšti žiūroną. Grimo stalelis, kai ant jo įvažiuoja Hamleto tėvo šmėkla, tampa lavoninės gultu. Vaizdų negali vienareikšmiškai išaiškinti. Pavyzdžiui, aktoriai, vaidinantys „Pelėkautus“, dėvi protestantų pastorių apykakles. Apie Fortinbraso (Julius Žalakevičius) žygiavimą geriau nekalbėti, reikia tai pamatyti.
Šiais laikais būni dėkingas aktoriui, jei sėdėdamas trečioje eilėje gali suprasti tekstą. Koršunovo „Hamlete“ visi kalba raiškiai – net ir pašnabždomis.
Geras aktorius sugeba paveikti standartiniais triukais. Atrodo, ar tai sudėtinga isteriškai juoktis ir staiga liautis? Tačiau viską reikia daryti laiku, vietoje ir saikingai. Saiko netrūksta nei režisieriui, nei aktoriams. Stverti moterį už paslėpsnių, sakyčiau, yra triukas, kuris pažadins 99,9% žiūrovų, tačiau ne bet koks grabinėjimas yra estetiškas. Koršunovui galima parašyti labai gerą pažymį už nepersūdytą karališkosios poros erotizmą. Žinoma, erotikos nebūtų be dailių kūnų – nesuglebusio Dainiaus Gavenonio liemens (vertinu jį ne kaip Rozenkrancas ar Gildensternas) ir Nelės Savičenko, tos... tos... gražios moters.
Koršunovo spektaklis yra tarsi sapnas apie spektaklį. Antano Jasenkos spengianti muzika nepastebimai virsta spengiančia tyla. Po vaidinimo aktoriai ir publika iš jos sunkiai vaduojasi. Nuo vaidybos apkvaitę atlikėjai lankstosi nesišypsodami, ne mažiau apduję žiūrovai pamažėle grįžta į tikrovę, ima ploti.
Yra du spektakliai, į kuriuos vaikščiojau narkotizuotis. Tai Rimo Tumino statytas Lermontovo „Maskaradas“ ir Anželikos Cholinos „Moterų dainos“. Jaučiu, kad nulipęs nuo šių „adatų“, sėsiu ant Koršunovo „Hamleto“. Truputėlį palūkėsiu ir eisiu dar kartą.
---
Susijęs įrašas: Nagu per rasos debesėlį